Žydų diaspora: iš Šventosios Žemės į Jonavą ir atgal

Kiekvienų metų rugsėjo pirmąjį savaitgalį Lietuvos miestuose ir miesteliuose minimos Europos žydų kultūros dienos. Jonavos krašto muziejus šį mėnesį skiria pažinčiai su mūsų mieste gyvenusios žydų bendruomenės papročiais ir gyvenimo būdu. Šiandien 14 val. tradiciškai vyks Holokausto aukų vardų skaitymas.

Lietuvos šimtmečio Kovo 11-oji Jonavoje
Teismas po 2 metų nusprendė: V. Krajauską partrenkusi mergina – kalta
Sodybų šeimininkių tankai daržuose neišgąsdino

Kelias į Lietuvą

Šių metų Europos žydų kultūros dienose iškeliama diasporos ir po pasaulį išsibarsčiusių štetlų (žydiškų miestelių) tema. Nors terminas vartojamas apibūdinti bet kuriai tautinei bendruomenei, gyvenančiai ne savo tėvynėje, tačiau dažniausiai jį sutinkame žydų istorijos kontekste.

Ši etninė grupė, priversta po pasaulį klaidžioti net daugiau nei 2 000 metų, sugebėjo išlaikyti savo senąsias tradicijas ir kultūrą. Verta prisiminti, kokios aplinkybės privertė žydus čia atklysti ir kokios po tiek svetur pragyventų metų – sugrįžti.

Šiuo metu didžiausios žydų bendruomenės, tarp kurių yra ir buvusių jonaviečių, įsikūrusios Izraelyje ir Jungtinėse Amerikos valstijose.

Pirmą kartą iš tėvyne laikomos Izraelio žemės jie buvo ištremti dar 597 metais prieš mūsų erą, Babiloniją valdant Nabuchodonosarui. Antroji žydų diasporos banga prasidėjo 70-aisiais mūsų eros metais, romėnams okupavus Šventąją Žemę ir sugriovus antrąją šventyklą. Izraelio apylinkėse VII a. įsitvirtinus islamui, žydai buvo priversti klajoti, ieškodami tolerantiškos aplinkos krikščionių ir musulmonų valdomuose miestuose.

Dar viduramžiais pagrindiniai žydų centrai susikūrė musulmonų valdomoje Ispanijoje bei germanų žemėse. Tačiau sustiprėjus religijos įtakai, juos imta persekioti ir Vakaruose. Žydai ėmė žvalgytis į Vidurio ir Rytų Europą, kur pakantumas skirtingo tikėjimo ir etninio tapatumo grupėms buvo didesnis.

LDK – geros sąlygos

Teisę žydams įsikurti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybiniuose miestuose pirmasis suteikė didysis kunigaikštis Vytautas XIV a. pabaigoje, o pamačius apsukrių verslininkų nešamą naudą valstybės biudžetui, XVI–XVIII a. į savo privačius miestelius juos suskubo kviestis ir kiti kilmingieji.

LDK ypač garsėjo savo tolerancija tautinėms mažumoms, čia buvo palankios sąlygos žydų kultūriniam bei ekonominiam gyvenimui, tad kelis šimtmečius jų skaičius regione nuolat didėjo. XIX a. pabaigoje Rytų Europoje gyveno beveik 75 proc. visų pasaulio žydų. Po XVIII a. antrosios pusės Abiejų Tautų Respublikos padalijimų, Lietuvai atsidūrus carinės Rusijos sudėtyje, imperijos įstatymais buvo numatyta, kad žydai gali apsigyventi tik vakarinėse gubernijose: Lietuvoje, Lenkijoje, Ukrainoje, todėl čia jų skaičius dar labiau išaugo, o miestuose jų procentas dažnai lenkdavo kitų tautybių atstovų.

Kūrėsi Jonavoje

„Lietuvos Jeruzalė“ – būtent taip 1932 m. dienraščio „Diena“ straipsnyje įvardijama Jonava, kuri, korespondento nuomone, tuo metu buvo „tirščiausiai žydų gyvenamas miestelis Lietuvoje“. Panašiais įspūdžiais dalijosi čia dar XIX a. apsilankęs grafas Tiškevičius.

Žinoma, kad į Jonavą žydai atsikėlė nuo pat miestelio įkūrimo ir būtent ši bendruomenė sudarė daugumą iki pat vokiečių okupacijos 1941 metais. Per beveik du šimtmečius jų procentas varijuodavo nuo 50 iki 90 proc.

Jau 1750 m. Marijonai Zabielaitei-Kosakovskienei LDK ir Lenkijos valdovo Augusto III suteiktoje privilegijoje įkurti Jonavos miestą minima teisė čia apgyvendinti įvairių tautybių ir religijų žmones. Kiek vėliau Marijonos ir Dominyko Kosakovskių sūnui – vyskupui Juozapui Kazimierui Kosakovskiui tapus Jonavos globėju, buvo paskelbta teisė žydams visiškai laisvai disponuoti miestelyje turima privačia nuosavybe – žeme ir nekilnojamuoju turtu. Šis teisinis aktas buvo pavadintas „Vyskupo privilegijomis“. Norėdamas paskatinti mieste įsikurti kuo daugiau žydų tautybės gyventojų, J. K. Kosakovskis pasirūpino sinagogos ir pirties statybomis, numatė žemės sklypą kapinėms, paskyrė atlyginimą rabinui.

Dėl silpnos Rusijos ekonomikos kituose miestuose gyvenantys žydai dažnai skursdavo, o atsiradus galimybei, stengdavosi emigruoti į Šiaurės ar Pietų Ameriką. Tuo tarpu Jonavoje jie gyveno gana gerai – ir darbų, ir verslų jiems čia nestigo. Visa tai dėl ypač geros geografinės padėties prekybai – pro Jonavą ėjo pašto kelias, pagrindinės upės, kuriomis buvo plukdomi produktai ir mediena iki pat Rytprūsių, taip pat kryžiavosi svarbiausio šio regiono keliai, vedantys į Vilnių, Kauną, Ukmergę, Kėdainius.

Carinės represijos

Nors pragyventi darbo ir uždarbio Jonavoje visada užteko, cariniu laikotarpiu, ypač po caro Aleksandro II mirties XIX a. antroje pusėje, žydai patyrė priespaudą ir trėmimus. 1882 m. caras išleido dekretą, apribojantį jų įsikūrimą ir draudžiantį apsigyventi kaimuose ir užmiesčiuose. „Laikinieji reglamentai dėl žydų“ – taip šie įstatymai buvo vadinami oficialiai, bet išliko nepakeisti iki pat carinės imperijos griūties 1917 m. Tam tikra prasme tai prisidėjo prie miestų, tarp jų ir Jonavos, augimo. Šimtai žydų šeimų buvo priverstos palikti šio regiono kaimus, kuriuose augino daržoves ir vaisius, vertėsi pienininkyste ir turėjo malūnus. Žmonės iš aplinkinių vietovių persikėlė į Jonavą.

Įstatyme numatytas draudimas žydams kurtis už miestų ir miestelių ribų, išskyrus jų agrokultūrines kolonijas. Taip pat draudžiama skirti nekilnojamąjį turtą už miesto ribų, juo disponuoti ir jį valdyti. Be to, žydams uždrausta dirbti sekmadieniais ir didžiųjų krikščioniškų švenčių metu – įstatymas reikalauja šiomis dienomis uždaryti ne tik krikščionims, bet ir žydams priklausančias verslo įmones.

Būta ir daugiau diskriminuojamų įstatymų. Pavyzdžiui, įvestos kvotos, numatančios, koks procentas žydų gali baigti aukštąjį mokslą.  Jos buvo nuolat mažinamos. Galiausiai panaikinta teisė žydams prekiauti alkoholiniais gėrimais. 1892 m. jiems buvo uždrausta dalyvauti vietos rinkimuose, panaikinta teisė rinkti ar būti išrinktiems į miestų tarybas. Taip miestuose mokesčius mokanti dauguma tapo valdoma mažumos, kuri buvo nusistačiusi prieš žydų teises.

Didžiausias trėmimas

Rusijai įsitraukus į Pirmąjį pasaulinį karą, 1915 m. gegužės pradžioje, gavus carinės valdžios įsakymą, Lietuvos žydams teko palikti gimtuosius namus – jie caro nurodymu buvo išvežti į Rusijos gilumą. Teigiama, kad tai buvo didžiausias žmonijos istorijoje žydų ištrėmimas nuo Romos laikų. Daugiau kaip 200 tūkst. Lietuvos ir Kuržemės (db. Latvija) žydų buvo priversti per 24 valandas palikti namus. Rusijos valdžia kaltino juos dėl savo nesėkmių Rytų fronte – įtarė bendradarbiavimu su vokiečiais, šnipinėjimu priešo naudai, todėl buvo priimtas sprendimas atitraukti kuo toliau nuo fronto linijos.

Pasibaigus karui, daugelis žydų grįžo iš savo tremties vietų į gimtuosius miestus – tarp jų ir jonaviečiai. Nepriklausomoje Lietuvoje žydai turėjo visišką laisvę verstis prekyba ir amatais, galėjo aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime, turėjo savo kultūrinę autonomiją.

Pramonė Jonavoje atsikūrė labai greitai – vos per kelerius metus, nes prieš ištrėmimą žydai buvo pasislėpę visus savo darbo įrankius, tad parkeliavę iš tremties vėl galėjo grįžti prie savojo verslo.

Atgal į Izraelį

Vis dėlto, kaip savo atsiminimuose rašė iš Jonavos kilęs žydas Šimon Noy, „šis miestas nebuvo Izraelio motina – greičiau įmotė, globėja.“

XIX a. pabaigoje prasidėjęs sionistinis judėjimas suteikė daugumai Lietuvos žydų viltį pagaliau sugrįžti į savo Pažadėtąją Žemę ir sukurti ten nacionalinę valstybę. Neabejotinai grįžimo procesą paskatino ir bendras sociokultūrinis kontekstas. XIX a. pab. – XX a. pr. visame pasaulyje, ypač vakarietiškos kultūros šalyse, prasidėjo tautinio atgimimo procesai. Seniau egzistavusias imperijas, kurios retai rėmėsi piliečių etniniu tapatumu, pakeitė besiformuojančios nacionalinės valstybės. Pradėjus Europoje reikštis nacionalizmo požymiams, žydai ėmė masiškai emigruoti į Ameriką. Tačiau tuo pačiu metu ir tarp žydų pradėjo plisti tautiniam atgimimui būdingos idėjos, paskatinusios sionizmo judėjimą, kurio vienas pagrindinių įkvėpėjų buvo Teodoras Herzlis. Judėjimo tikslas – susigrąžinus savo etnines, žydams šventas žemes, įkurti ten savo valstybę, į kurią galėtų grįžti po visą pasaulį išsibarstę žydai. Palestinos teritoriją valdžiusios Didžiosios Britanijos leidimas žydams kurtis buvo duotas dar gerokai prieš etninės valstybės įkūrimą, tad didelės grupės Europos žydų čia patraukė jau 3–4-ame XX a. dešimtmetyje.

Pasakojama, kad tarpukario Jonavoje būta įvairių žydų judėjimų ir organizacijų. Minima žydiškoji Tarbut mokykla, Makabi klubas, bet mažai kas įsivaizduoja, kiek daug jų buvo ir kokia ideologine įvairove jos pasižymėjo. Daugelis jų buvo sionistinės pakraipos, o visi nariai turėjo vieną tikslą – sugrįžti į savo idėjinę tėvynę ir pagaliau po 2 000 metų klajonių sukurti ten tautinę valstybę.

Visoje Europoje veikiančių sionistinių organizacijų nariai susitikimų metu ruošdavosi išvykimo procesui, taip pat užsiimdavo labdaringa veikla, aukodami pinigus Izraelio tvarkybai, gyvenvietėms kurtis.

Didelė dalis išlikusių gyvų ir holokausto baisumų nepatyrusių Jonavos ir visos Lietuvos žydų išgyveno būtent šių organizacijų dėka, dar 4-ame dešimtmetyje išvykę kurti naujo gyvenimo savo istorinėje tėvynėje.

KOMENTARAI