Žurnalistė Jurgita Lieponė: „Kas uždraus ieškoti laimės?“J. Lieponė: „Kiekvieną kartą, rašydama straipsnį, sužinau kažką naujo. Neįsivaizduoju, ar yra geresnis darbas pasaulyje.“ Ingridos Pociūtės nuotr.

Žurnalistė Jurgita Lieponė: „Kas uždraus ieškoti laimės?“

Šią savaitę moteriški pašnekesiai su žurnaliste Jurgita LIEPONE. Kalbamės apie laisvę, rašymo džiaugsmą, tikrą draugystę ir tai, ko išmoko gyvenimas per įvairias patirtis. Ryžtinga, veikli, kūrybinga, nesigręžiojanti atgal, o kartu ir kiek uždara – labiau linkusi klausytis, nei kalbėti – moteris šįsyk pasakoja apie save.

Šaulius vienija patriotizmu plakančios širdys
Ilgėjančių naktų dovana – šiaurės pašvaistės
Skelbiamas finansuotų jaunimo projektų sąrašas

– Kokie socialiniai vaidmenys Jums svarbiausi?

– Mano visas gyvenimas – mano darbas. Jeigu nuvykstu į kokį renginį ne darbo reikalais, tačiau laisvalaikiu, vis tiek apie jį parašau. Dar labai mėgstu rašyti feisbuke.

–  Kas Jums yra moteriškumas?

– Visų pirma – buvimas savimi ir vidinė nepriklausomybė. Laisvė nuo stereotipų. Žinojimas, kad pasaulis yra tavo. Nepriklausymas nuo kitų asmenų, nuo santykių, nuo nuotaikų, nuo galvos skausmo. Moteriškumas yra išmintis, mokėjimas patylėti. Didžiausias moteriškumo priešas – kavos puodelis, prie kurio „moteriškai“ aptariamos bendrų pažįstamų nuodėmės ar išduodamos jų paslaptys.

Mano aplinkoje nėra daug moterų draugių. Vos kelios, kurias labai myliu. Ir kurios kitokios. Išmintingos, drąsios, stiprios, veiklios.

Būdamas prie vienų žmonių tu jauti šviesą, būdamas prie kitų – grimzti į pelkę arba jautiesi visiškoje tamsoje. O man gyvenime patinka šviesa.

Kartu moteriškumas, matyt, yra ir fiziniai dalykai – išvaizda. Vienu metu buvau labai pamėgusi džinsus. Draugė sakydavo, kad tai visai nemoteriška. Man moteriškumas – tai laisvė ir mokėjimas džiaugtis.

– Kas yra moterų solidarumas?

– Yra toks posakis, kad konflikto metu kaip gyvatė gelti gali tik moteris, nes vyrai taip nesielgia. Iš dalies aš sutinku su tuo, nes teko matyti pavyzdžių. Bet apskritai nesu linkusi skirstyti žmonių – vyras ar moteris. Man abu visų pirma yra žmonės, jie lygiaverčiai. Solidarumas – tai palaikymas, kito peties pajutimas. Bet solidarumas nėra aklas pritarimas kitam. Jei aš galvoju kitaip, tai nei tu, ar tai reiškia, jog ir aš – nesolidari? Tačiau ir vėl tai – bendra prasme kalbant tiek apie vyrus, tiek apie moteris. Nežinau, kas yra moteriškas solidarumas. Nežinau, kas yra vyriškas solidarumas. Kaip senuose anekdotuose. Kai vyras negrįžta namo, o jo visi draugai patvirtina, kad jis naktį praleido  vyriškoje kompanijoje, nors buvo ne taip – čia solidarumas? Čia nesąmonė.

– Turite du suaugusius sūnus. Kas Jums yra motinystė?

– Nebuvau gera mama. Vaikai patys užaugo. Daug padėjo mano mama. Aš anksti pradėjau dirbti. Dabar žiūriu į savo suaugusius vaikus ir man gera – jie užaugo teisingi, sąžiningi sau, su savo vertybėmis. Labai skirtingi. Suradę savo kelią: vienas imlus kalboms, kitas – kūrybiškas. Nežinau, kodėl jie tokie, kokie yra. Augo toje pačioje terpėje, mokėsi toje pačioje mokykloje. Buvo etapas, kada kartu daug keliavome po Lietuvą. Nepastebėjau, kaip prašoko paauglystė, ji nebuvo sunki. Motinystė galbūt yra pavyzdys. Vaikai mato tave, mato, kaip elgiesi. Jaučia tavo vertybes.

– Papasakokite apie savo veiklas. Esate žurnalistė. Dirbate televizijoje. Turėjote organizacinio darbo patirties. Buvote įkūrusi naujienų portalą, kurį vėliau pardavėte. Gal turite ir verslumo gyslelę?

– Neturiu verslumo. Turėjau idėją ir mačiau, kaip ją įgyvendinti. Tai ir padariau. Jonavoje tuo metu naujienų portalo dar nebuvo. Man patiko važiuoti į įvykius, juos aprašyti. Tai mano gyvenimo būdas. Rašau greitai. Įvykį aprašau per dešimt minučių. Man tai nesukelia kūrybinių kančių. Operatyvumas ir formato naujumas pasiteisino. Trejus metus portalas buvo mano gyvenimas. Turiu pajautimą, ko reikia, kas įdomu. Tačiau kas trejus, ketverius metus ta pati veikla man nusibosta. Tada keičiu darbą. Organizacinė veikla man nepatiko, o rašymas teikia džiaugsmą.

– Ką Jums tai duoda?

– Tai duoda pažinimą, pamokas, patirtis. Tai nauji žmonės, pažintys. Daug ką gali išbandyti – važiuoti šarvuočiu, šokti parašiutu. Gali eiti į gerus renginius. Gyveni be ribų. Daug ko išmoksti. Kiekvieną kartą, rašydama straipsnį, sužinau kažką naujo. Neįsivaizduoju, ar yra geresnis darbas pasaulyje. Man iš tiesų įdomu tai, ką darau.

– Esate išsiskyrusi. Kokia tai patirtis?

– Taip. Du kartus. Kai pardaviau savo sukurtą naujienų portalą, kuris man buvo toks svarbus, kad švęsdavau jo gimtadienį, kai kurie žmonės klausė, kaip aš gyvensiu be jo. Atsakydavau, jeigu aš nusprendžiau, tai atsisveikinau su tuo ir pamiršau. Taip pat yra ir su žmonėmis. Jeigu nusprendžiu nutraukti santykius, tą ir padarau. Ir nesigailiu. Kai skiriesi, atsiranda žmonių, nebūtinai iš artimų draugų rato, kurie kalbina, klausia – kodėl? Tiesiog: jeigu nesigyvena, tai ir negyveni. Kas uždraus ieškoti laimės? Yra porų, kurios išgyvena po dvidešimt ir daugiau metų kartu. Tai iš tikrųjų gražu. Gal taip ir reikia, bet man taip neišeina. Kai pagalvoju dabar, mano skyrybos nebuvo skausmingos, tačiau tuo metu buvo visko.

–  Šio straipsnių ciklo vienas iš tikslų – paliesti socialines temas. Ar Jums teko kada nors pačiai patirti arba matyti smurtą artimoje aplinkoje?

– Patirti neteko niekada. Matyti savo artimoje aplinkoje taip pat ne. Tačiau ilgą laiką rašiau kriminalinėmis temomis. Kartu su policijos pareigūnais, vaiko teisių apsaugos darbuotojais vykdavau pagal gautus pranešimus į namus. Tik tenai teko matyti pavyzdžių. Tai buvo seniai.

Kartą, girdėdama verkiantį vaiką, ėjau pas kaimynus paklausti, kas nutiko. Po tų per Lietuvą nuskambėjusių sukrečiančių įvykių, po Matuko istorijos, kada kaimynė pasakojo, jog dažnai girdėdavusi verksmą, bet niekada nebuvo užsukusi pasidomėti, tikriausiai visi į panašius garsus reaguojame jautriau. Tačiau vėlgi baisu perlenkti lazdą. Kartais vaikai verkia dėl kaprizų.

– Kas iš viso to, ką matėte, Jums labiausiai įstrigo?

– Dažniausiai tai „24 valandų“ kontingentas, tačiau yra ir vadinamųjų „normalių“ šeimų, kurios vizualiai atrodo tvarkingos, o viduje taip pat vyksta smurtas. Signalų iš tokių šeimų beveik nėra, nes joms gėda. Dažniausiai iškvietimai būna į socialinės rizikos šeimas, tad nuvykus į vietą, tvarkingų, suremontuotų namų neteko matyti. Labiausiai įstrigo, kai viename bute, kuriame remontas nedarytas ir baldai neatnaujinti nuo sovietmečio laikų, vienintelis naujas daiktas buvo plačiaekranis televizorius. Kaip tik rodė vieną iš panašaus stiliaus laidų. Supratau, kad televizija ir tai, kas transliuojama, šio sluoksnio žmonėms yra itin svarbu ir aktualu.

– Kaip vertinate judėjimą #metoo?

– Iš esmės idėja labai gera. Tik ar nėra tame manipuliacijų? Tai žino tik tie žmonės. Aš tikiu, kad yra problemų – ir didelių. Tai parodė akademinę bendruomenę sukrėtę skandalai. Kitas klausimas, ar jų yra visose, ypač vėlesnėse istorijose. Tos merginos labai drąsios. Po pirmosios istorijos kilo tikra drąsumo banga.

– Ar Jums pačiai yra tekę susidurti su tuo?

– Ne. Arba aš neatkreipiu dėmesio į tai. Tiesą sakant, aš nekreipiu dėmesio į daugelį dalykų. Pavyzdžiui – apkalbas, nors jų būna.

Kai kilo šis judėjimas, viena draugė pasakojo, kad jai nutiko panaši istorija, tačiau, kai paklausiau, kodėl ji to neatskleidžia viešai, atsakė, kad ir pati taip pat buvo kalta. Tai rodo, kad ir moterys savo elgesį vertina skirtingai.

– Esate išleidusi knygų. Kuriate poeziją. Apie ką ji ir kaip gimsta?

– Dažniausiai rašau vakarais. Mano eilėraščiai liūdni. Apie ilgesį. Eiliuojasi skirtingai. Kai rašiau tekstus dainoms, įkvėpimo nelaukiau. Žinau, kad turiu parašyti dainą, ir rašau. Kartais būna ir įkvėpimas. Neseniai turėjau sukurti trumpą tekstą socialinei reklamai. Tris dienas, tris vakarus vis galvojau, kad reikia nuo kažko pradėti, bet nieko nesugalvojau. O paskui, vairuojant automobilį, atėjo mintys. Sustojau ir telefonu per kelias minutes parašiau visą socialinės reklamos tekstą.

Eilėraščiai ateina šiek tiek kitaip. Tai palyginčiau su alkiu. Yra jausmas, kad nori valgyti. Man retkarčiais ateina toks jausmas, kad noriu rašyti.

– Kas kūryba yra Jums?

– Maistas. Yra žmonių, kurie mėgsta išsikalbėti. Aš nesu linkusi išsipasakoti. Nebent tik kartais ir tik artimam žmogui. Man patinka moteriškai pasišnekėti apie bet ką, tačiau retai. Esu labiau linkusi klausytis. Aš išsirašau. Kai rašai, žinai, kad kompiuteris ar telefonas to niekam neišplepės, nepapasakos, nepasišaipys. Mėgstu rašyti įžangas. Tai pats didžiausias džiaugsmas. Nes įžangoje pasakai kažką gražaus, metaforomis nusakai esmę.

Kai prireikia išsikrauti, rašau arba einu pėstute. Tai geriausi iškrovos būdai.

Ką veikiate feisbuke?

– Pasakoju, kas man nutinka. Kartais – ką galvoju. Papasakoju epizodus.

– Tame pačiame feisbuke rašėte apie savo draugę, kurios vis prašote užsukti į Jūsų namus pažiūrėti, ar išjungėte viryklę, ar uždarėte kompiuterį. Kas Jums yra draugystė?

– Draugystė yra besąlygiškas pasitikėjimas. Geriausia draugė mane pažįsta labiau negu aš pati. Ji permato mane kiaurai. Kartais ginčijamės, kaip aš pasielgsiu, ir ji būna teisi. Draugystė – tai buvimas šalia, kai reikia. Pas savo draugę esu ėjusi ir naktį. Draugė – tai žmogus, prieš kurį tau niekada nebus gėda, kad ir ką padarei. Turiu vieną tikrą draugę. Mūsų draugystėje buvo visokių etapų. Buvo laikas, kai lankydavome kavines. Paskui daug keliavome. Kartu auginome vaikus, kartu skyrėmės.

– Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad santykiai tarp vyro ir moters tiesiog draugiški nebūna. Būtinai ieškoma kažko daugiau. Ar gali būti draugystė tarp moters ir vyro?

– Taip. Aš turiu draugų vyrų, su kuriais bendrauju jau daug metų. Pažįstu ir jų žmonas. Vyriška ir moteriška draugystė skiriasi. Ji – kitokių formų. Jeigu su drauge moterimi gali susiskambinti kelis kartus per dieną, o kavą geri kasdien, tai draugui paskambinu kartą per mėnesį, kavos pagurkšnoti susitinku kartą per ketvirtį. Turiu draugą, su kuriuo susipažinau per eilėraščius. Jis gyvena kitame mieste, matomės gal tik kartą per metus. Nors susitikimai – reti, aš tą žmogų vadinu savo draugu. Su juo visuomet kalbamės ilgai, esu pasakiusi daug paslapčių. Su moterimis draugystė labiau seseriška.

– Ką manote apie moterų piketus ir jų siekius – lygių teisių moterims ir vyrams, Stambulo konvencijos ratifikavimo, galimybės spręsti dėl nėštumo nutraukimo?

– Aš pati nesijaučiu nelygiavertėsu vyrais.Esu pratusi savo gyvenimą kurti pati. Nežinau, kas turėtų nutikti, kad eičiau piketuoti prie Seimo ar prašyčiau kokios paramos. Manau, kad ir kas bebūtų, vis tiek ką nors sugalvočiau. Aš nesijaučiu, kad mano teisės būtų pažeidžiamos.

O dėl valdžios – tai daug sprendimų yra nepriimtinų. Abortų draudimas, matyt, būtų vienas iš tokių.

– Kokie Jūsų palinkėjimai sau pačiai? Gal turite kokių norų?

– Mano norai – labai paprasti. Noriu auginti iguaną, kitą vasarą – nedirbti. Kas baisiausia, kad mūsų norai – materialūs. Ko palinkėčiau sau? Gal išmokti atsirinkti žmones? Būna – bendrauji su kuo nors, o po pusmečio supranti, kad ne tau, ne tavo. Gyvenu pakankamai gerai. Neatsimenu, kada verkiau. Dėl filmų taip, verkiu. Tačiau neatsimenu, kada verkiau dėl savo gyvenimo. Didelių dramų jame nebūna. O jei ir būna, tai viskas praeina. Arba kartais visa tai paverčiu juokais. Žinoma, taip gyventi reikėjo išmokti.

Kaip manote, kokių pokyčių reikia visuomenėje, kad mūsų paminėtų problemų, kaip smurtas, priekabiavimas, būtų mažiau?

– Pasakysiu iš savo varpinės – niekaip nesuvokiu, kodėl žmonės gyvena kartu, jeigu mušasi. Aišku, kai nesi toje aplinkoje, iš šalies kalbėti lengva, o kai gyveni su tuo, tikriausiai yra visaip. Kas tinka vienam, nebūtinai tiks kitam. Yra skirtingi socialiniai sluoksniai, skiriasi žmonių charakteriai. Gal trūksta teisinių svertų? Tačiau dabar tikrai yra kur kreiptis ir kam padėti, tik reikia norėti. Jau ir policija žiūri visai kitaip nei anksčiau, priimtas smurto artimoje aplinkoje įstatymas, vadinamasis vaikų nemušimo įstatymas. Galbūt reikia daugiau kalbėti apie tai, šviesti. Aš manau, kad turi pasikeisti karta. Ji, beje, jau ir keičiasi. Tada pasikeis ir Lietuva. O tada, tikiu, į Seimą nebeišrinksime tų, dėl kurių vėliau eitume piketuoti.

 

Kalbėjosi  Skaistė VASILIAUSKAITĖ- DANČENKOVIENĖ

KOMENTARAI