Žodžiui neabejingas pedagogas: „Gyvenimą reikia branginti“A. Pavasaris – aktyvus poezijos renginių dalyvis. Asmeninio albumo nuotr.

Žodžiui neabejingas pedagogas: „Gyvenimą reikia branginti“

Justino Vareikio progimnazijos kūno kultūros mokytojas metodininkas, rajono poezijos klubo „Šaltinis“ narys, aktyvus literatūrinio žodžio puoselėtojas Albinas Pavasaris neseniai paminėjo 65-ąjį gimtadienį. Anot jo, „tai pati baisiausia ir nemaloniausia sukaktis, nes ji rodo, kad atėjo senatvė“. Tačiau per šią laiko atkarpą sukaupta patirtis ne tik suteikė brandos, bet ir davė galimybę susipažinti su įvairiais žmonėmis, turėjusiais tam tikros įtakos formuotis asmenybei – dalyvauti Lietuvos Sąjūdžio veikloje, paragauti politiko duonos, plėsti pasaulėžiūrą, savo sugebėjimus išmėginti įvairiuose literatūros žanruose.

Meistras, ieškojęs kovose grožio
Knyga, bylojanti, kaip „jonuviai“ kūrė savo rajoną
J. Butkevičius: „Aš visada sergu už Lietuvą“

Tarp poezijos ir prozos

Sukaktį vadindamas „senatve“, pašnekovas nesidžiaugia šiuo metų turtu. „Kitokio apibendrinimo čia nematau – tai pirma. O antra, sulaukus tokio amžiaus, polėkio galimybės sumažėja. Tai kaipgi kitaip pavadinsi tokią būseną?“ – atvirai sako A. Pavasaris.

Jis kiek apgailestauja, kad per šį laikotarpį neįvykdė to, ką buvo planavęs. „Ketinau išleisti apsakymų knygelę, net pavadinimą turėjau sumanęs. Joje ketinau publikuoti du naujus  ir aštuonis jau spausdintus kūrinius, taip pat apie dešimt miniatiūrų. Nieko baisaus – prieš mirdamas vis tiek išleisiu apsakymų rinkinį“, – patikina kūrėjas.

Gyvenime daugiausia laiko skyręs poezijai, pedagogas mano, kad perėjimą prie prozos bus padiktavęs požiūris į įvykius, susitikimai ir naujos pažintys su žmonėmis, pagaliau ir jo paties pozicijos įvairiose srityse.

„Nežinau, kas lengviau – kurti eilėraščius ar dėlioti apsakymų siužetus? Paprasčiausiai renkiesi tai, kas tuo metu geriau gula į eilutes. Dabar gal būtų geriau pasirinkti prozos žanrą“, – samprotauja jis.

Kai aktorius, „Šaltinio“ klubo garbės narys Petras Venslovas paprašė parašyti pjesę trijų žmonių teatrui, Albinas nedvejodamas pažadėjo tai padaryti.

„Toji pjesė man tiesiog skambėjo galvoje – tai turėjo būti trijų buvusių sąjūdininkų pokalbis. Tų veikėjų, kurie buvo nustumti į šalį nuo dalyvavimo Sąjūdžio veikloje. Sėdau rašyti – puikiai sekėsi. Bet staiga kažkas tarsi pakirto mintį – įstrigau. Supratau, kad reikėtų kai ką pataisyti, bet kol kas negaliu to daryti, kažkaip nekyla ranka. Aktorius sakė, kad atiduočiau tai, ką padariau, nes jis pats buvęs sąjūdietis, taigi žinotų, kaip susidoroti su tekstu. Bet pažadą, bent taip manau, privalau ištesėti – neabejoju, kad pjesę baigsiu ir atiduosiu aktorių teismui“, – dalijasi mintimis A. Pavasaris.

Nuotrauka primins bičiulius, puoselėjančius literatūros žodį

Muzikos šventės namuose

Būsimasis pedagogas gimė ir augo kaimo aplinkoje Ukmergės rajone. Kaip prisimena Albinas, meilės muzikai ir poezijai daigai bus susiformavę dainingų tėvų šeimoje. „Matyt, ne šiaip sau mano proproprotėviams atiteko Pavasario pavardė“, – mįslingai užsimena kūrėjas. 

Iš vaikystės išlikusiuose prisiminimuose atsiveria tėvų namai gimtajame kaime, kur dažnai susirinkdavo daug svečių, skambėdavo dainos. O jis nuo dešimties metų nepaleisdavo iš rankų armonikos.

„Būdamas 12–14 metų puikiausiai traukdavau polkas ir valsus kaimo vakaruškose. Už tą darbą gaudavau ir pinigėlių. Ir man patiko, ir sodiečiai, susirinkę pasilinksminti, būdavo patenkinti. Džiaugdavausi, galėdamas pagauti dainuojančių svečių melodiją ir jiems pritarti armonika – buvau akompaniatorius. Tėvų vienkiemis stovėjo atokiau kitų akių, tad dažnai čia skambėdavo jaunalietuvių himnas Kazio Bradūno tekstu, kitos patriotinės dainos“, – sako Albinas.

Sodyboje, įsikūrusioje nuošalyje, rinkdavosi ne tik giminės, bet ir mokytojai, ateidavo ir kolūkio pirmininkas. „Niekas nebijojo valdžios akių, nes mano tėtis buvo dirbęs apylinkės pirmininku, o vėliau ėjo kolūkio pirmininko pavaduotojo pareigas. Man tokie suėjimai virsdavo tikra muzikos švente“, – šiandien prisimena A. Pavasaris.

Padėka mokytojui

Vaikystėje išryškėjęs potraukis muzikai, išmokta ne viena patriotinė daina tarsi skatino vaiką kurti ketureilius. Bet didžiausią įtaką kūrybai turėjo mokytojas Vincas Lukša, Vepriuose Albiną mokęs nuo penktos klasės.

„Esu laimingas, kad mane mokė šis pedagogas, šiandien žinomas poetas. Jis net kai kuriuos tiksliuosius dalykus supoetindavo. O Vepriai jau anuomet buvo tapę įvairių renginių centru Ukmergės rajone, – prisimena pašnekovas. – Dirbdamas mokyklos direktoriumi, jis sugebėdavo suorganizuoti tokias sueigas, kurios sutraukdavo gausų būrį žmonių. Įtariu, kad retas kitas pedagogas būtų turėjęs tokią biblioteką, kokią buvo sukaupęs mano mokytojas. Ir pamokas jis vesdavo savitai – kiekvienam moksleiviui duodavo kitokią temą, pavyzdžiui, aprašyti skirtingus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslus, labai vertino kiekvieno išsakytą poziciją, mylėjo ir gerbė lietuvių kalbą. Leisdamas savo nuomonę išreikšti eiliuotai, jis tarsi skiepijo eiliavimo pradmenis. Gal dėl tos priežasties iš septynių mokyklą baigusių abiturientų tik du klasės draugai netapo eilėraščių kūrėjais – visi kiti išmėgino šio žanro subtilybes.“

Mokytojo V. Lukšos iniciatyva mokykloje buvo leidžiamas literatų būrelio stendas, kuriame dažnai pasirodydavo mokinių sukurtos eilės.

„Labai džiaugiuosi, kad turėjau tokį mokytoją, su kuriuo ir dabar dažnai susitinkame, pasikalbame, pasidalijame nuomonėmis apie šiandieninę poeziją. Beje, jis yra išleidęs keliolika savo eilėraščių rinkinių, aktyvus poezijos švenčių Vepriuose organizatorius, turi gražų balsą ir gražiai dainuoja. Esu jam dėkingas už tas kūrybines vertybes, kurias įskiepijo ir man“, – pasidžiaugia pašnekovas.

Studijų metai

Pasirinkęs kūno kultūros specialybę, A. Pavasaris studijavo Vilniaus pedagoginiame institute. Dar būdamas pirmo kurso studentas, jis buvo išrinktas į „Pedagogo“ redkolegiją, kurioje dirbo Kęstutis Nastopka, Marcelijus Martinaitis, kiti žymūs literatūros žinovai.

„Nežinau, kodėl delegavo mane. Gal dėl to, kad lietuvių kalbos ir literatūros stojamąjį egzaminą išlaikiau penketui? Mano kuratorius buvo Vytautas Tomkus, tai jis pastebėjo literatūrinius sugebėjimus. Iš pradžių rašiau straipsnius, o vėliau atsivėrė platesnės galimybės pristatyti savo ir bendraminčių poetinius kūrinius. O paskui eilėraščius pradėjo spausdinti ir tuo metu leistas „Tarybinis mokytojas“. Taip atsirado galimybės išeiti į platesnius vandenis“, – sako jis.

Turėdamas kūrėjo gyslelę, A. Pavasaris, dar studijuodamas aukštojoje mokykloje, dalyvavo eilėraščio konkurse, kurį surengė minėto laikraščio redakcija. Vertintojai jaunam kūrėjui skyrė paskatinamąją premiją. Nuo to laiko užsimezgė nuoširdūs draugiški santykiai su fakulteto bendrakursiu Aliumi Balbieriumi, taip pat turėję nemažai įtakos Albino kūrybai, kuri itin išsiplėtė jam pradėjus dirbti Jonavoje.

Eilėraščiai – patirties atspindys

Iki šiol A. Pavasaris yra išleidęs du eilėraščių rinkinius. Prieš gerą dvidešimtmetį pasirodė pirmoji jo knyga „Praradimų turtas“, o 2014-aisiais poezijos gerbėjai jau sklaidė poezijos rinkinį „Ženklai“.

Šis kūrėjas aktyviai dalyvauja „Šaltinio“ klubo veikloje – nepraleidžia rengiamų švenčių, neatsisako savo kūryba pasidalyti kitų rajonų organizuojamuose poezijos renginiuose. 2012-aisiais respublikiniame konkurse  „Žydinčios vyšnios šakelė“ tapęs diplomantu, po trejų metų buvo pripažintas jo nugalėtoju ir vainikuotas laureatu.

 „Mano eilėraščiai – tai mano gyvenimas. Žvilgsnis į praeitį, ateities įvertinimas, stabtelint ant dabarties liepto. Man pačiam ir mano poetinei kūrybai įkvėpimo ir reikšmės turėjo kopimas į kalnus – neapsakomai reikšminga patirtis. Gal kiti eilėraščiai pasirodys kiek liūdni ar nostalgiški, bet juk kiekvieną kūrėją lydi ir džiaugsmai, ir praradimai, ir ašaros, ir šypsenos, – šypsosi pedagogas. – Niekada nesiskundžiau gyvenimu. Jį reikia branginti, nes dienos kaskart trumpėja. Gaila tik vieno – esame bejėgiai atsukti laiką atgal.“  

Politinė veikla

Nemažai laiko skirdamas kūrybai, jis neatsiribojo ir nuo politikos. 1988-aisiais prasidėjęs judėjimas, skelbęs laisvos Lietuvos idėją, mokytojui buvo vienas svarbiausių stimulų savo indėliu prisidėti prie nepriklausomybės siekio.

„Mes, grupė pokyčių troškusių bendraminčių, susibūrėme į Jonavos rajono mokytojų sąjūdį. Tokio sambūrio reikėjo tam, kad vidaus tvarka būtų aukštesnė, nei nuleidžiami reikalavimai iš viršaus, kad pagaliau baigtųsi diktatas ir stagnacija.  Mokytojų sąjūdžio dalyviai mane išrinko lyderiu, kuriuo buvau iki 1990-ųjų“, – prisimena pašnekovas. 

Vėliau, Gedimino Ilgūno patarimu, vietos organizacija įsijungė į bendrą Lietuvos judėjimą. Rinkimų į vietos savivaldą metu pelnęs rinkėjų pasitikėjimą, tapo rajono Tarybos nariu, visą kadenciją vadovavo Švietimo, kultūros ir sporto komitetui, buvo tuo metu veikusio Prezidiumo narys.

Lietuvoje vykstantys politiniai pokyčiai, Vytauto Landsbergio autoritetas atvedė A. Pavasarį į konservatorių partiją. Nors, pašnekovo teigimu, jam nepatiko šios politinės jėgos pavadinimas, nepritarė ir daugeliui tuo laikotarpiu konservatoriams vadovavusių politikų nuostatų, tačiau jis iki šiol liko, tiesa, jau kitaip vadinamos – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų gretose. „Atvirai galiu pasakyti: partijų nekaitaliosiu, kaip kiti daro. Pasirinkau vieną, tai arba pasitrauksiu iš jos, arba liksiu joje visam likusiam gyvenimui. Bet išdavystės pakęsti negaliu.“

KOMENTARAI