Žemės diena priminė skaudžią katastrofąNuotraukose – nelaimės „Azoto“ įmonėje akimirkos. Kęstučio Putelio nuotr.

Žemės diena priminė skaudžią katastrofą

Kovo mėnesį, sutikdami Žemės dieną, kasmet prisimename 1989 m. tuometį Jonavos gamybinį susivienijimą „Azotas“ sudrebinusią avariją. Nuo nelaimės, sukrėtusios miestą ir visą kraštą, prabėgo trys dešimtmečiai. Prisimindamas tragiškus įvykius, Lietuvos žaliųjų partijos Jonavos skyrius nusprendė pakviesti į Jonavos rajono savivaldybės viešąją biblioteką šio įvykio liudininkus, tyrėjus, garsiau prabilti apie šios ekologinės katastrofos priežastis ir ilgai trunkančias pasekmes. „Manome, kad niekam nevalia užmiršti, jog gyvename chemikų mieste, turime būti budrūs, atsakingi už save, savo šeimas ir kitus. Tad ir susirinkome atvirai pakalbėti apie tai, kas nutiko mūsų chemijos gigante“, – sakė renginio pradžioje minėtos partijos Jonavos skyriaus pirmininkė, miškotyros magistrė Dovilė Lileikienė.

Skaudžios praeities pamokos – įspėjimas dabarčiai
Problemų kamuolyje – vairuotojai, pėstieji ir dviratininkai
Į namus belsis sveikatos tyrėjai

Nelaimės vaizdas nuo stogo

Ekrane mirgėjo kadrai, kuriuose užfiksuota prieš 30 metų įvykusi izoterminės saugyklos rezervuaro griūtis, gaisras, kiek sutrikę, bet desperatiškai bandantys surasti išeitį įmonės vadovai, inžinieriai. Čia pat kadre kalbantis prof. Andrejus Ancuta šį atsitikimą, pražudžiusį septynis žmones, pavadino viena didžiausių pramoninių nelaimių to meto Tarybų Sąjungoje.

O bibliotekoje prisiminimais dalijosi tie, kurie tiesiogiai stebėjo avarijos eigą, dalyvavo jos likvidavimo darbuose, bėgo per skystu amoniaku liepsnojančią dangą. „Tada buvau remonto-mechaninės gamybos viršininkas. Prisimenu, kovo 20-ąją nušvito gražus pavasario rytas. Niekas nesitikėjo nelaimės. Staiga apie 11 valandą girdžiu: „Bėda, bėda“. Aš puoliau ant stogo. Žiūriu, nugriuvusi izoterminė saugykla. Siaubingas dalykas. Tada pasakiau: „Visi traukitės, skubėkite namo“.

Kas nepasitraukė, lipo ant stogų, lindo į slėptuves. Be dujokaukės nuėjau prie saugyklos ir supratau, kokio masto katastrofa. Kartu su direktoriumi Bronislovu Lubiu, vyr. inžinieriumi Vladislovu Gedvilu ilgokai mąstėme, kaip į nitrofoskos cechą perduoti vandenį. Kitą dieną atskrido generolų net iš Maskvos, mano kabinete įkūrė štabą. Žiūriu, jų nurodymu veda apie šimtą kareivių likviduoti avarijos. Sustabdžiau juos, gal net išgelbėjau. Dabar technologijos kitokios, viskas saugiau, bet žmogiškasis faktorius vis tiek liko. Tad neužmikime ant laurų, būkime kasdien budrūs“, – dalijosi skaudžiais įspūdžiais ilgametis bendrovės direktorius Jonas Sirvydis.

Likviduojant ekologinę katastrofą, žuvo septyni vyrai

Chemikės akimis į avariją žvilgtelėjo ir ją įvertino tuomečio Valstybinio gamtos apsaugos komiteto laboratorijos viršininkė prof. doc. Vida Judita Šukytė. Tuo metu, anot jos, rezervuare buvo per 7000 t skystojo amoniako, o apie nitrofoskos sudėtį, sunkiuosius metalus, jų agresyvumą dar mažai buvo kalbama. Laimei, vėjas emisijos šleifą nubloškė ne Jonavos ar Rukos link, o Žeimių, Bukonių, Šėtos, Veprių, Siesikų link, po kelių dienų jis išsisklaidė.

„SOS Vepriuose“ įkurtos organizacijos vadovas Romas Petras Šaulys patikino, kad vepriečiai tris dienas nežinojo, kas atsitiko. Jonavoje buvo išjungti telefonai, tad buvo neįmanoma prisiskambinti.

Teršalai upėn nepateko

Valstybinio gamtos apsaugos komiteto pirmininko pavaduotoju dirbęs Rapolas Liužinas patikino, kad anuomet Lietuvoje dūzgė penkios gamyklos su padidintu poveikiu aplinkai. Nors žmonės avarijos valandomis atrodė ganėtinai susitelkę, vis dėlto neišvengta aukų – septyni žuvo. Pagirtinai sukosi gaisrininkai. Visi ir dabar turėtų žinoti, kaip elgtis tokiais atvejais. Avarijos štabo narys Ignas Stankovičius prisiminė, kaip anuomet ieškota išeities norint sustabdyti pražūtingą cheminę reakciją. Sėdę į AN lėktuvą, štabo nariai žymėjo, kur nusidriekia nuodų šleifas. O jis siekė net plentą į Šiaulius. Maskvos pasiuntiniai vis klausinėjo, ar tai ne diversija. Kai po kelių dienų ėmė lyti, prisipildė nuodų surinkimo tvenkiniai. „Leiskite teršalus į upę“, – nurodė Maskvos atstovai. „Draudžiu tai daryti“, – atsakė I. Stankovičius. Kaip parodė tolesni apskaičiavimai, jis buvo teisus. Išleidus teršalus į upę, Neris ir Nemunas numirtų iki Jurbarko. O kaip žvėrys, laukinė fauna? Jie pasitraukė, dalis išnyko. Tik po geros savaitės buvo pastebėtas zuikis, šernai, briedis. Sodų gatvės gyventojai tikina, kad išnyko ir anksčiau čia, prie Varnakos, laigiusios voverės. Vėliau esą švedų specialistai stebėjosi: kaip čia taip mikliai likvidavote savo avariją. Savotiška pagalbininkė, pasirodo, buvo ir ugnis, neleidusi plačiau pasklisti amoniakui. Beliko išsiaiškinti griūties priežastis. O jos, anot I. Stankovičiaus, galėjo būti paprastos: statinio dugnas pastatytas ant nelygių blokelių.

„Mano nuomone, nusikalto ir to meto partijos rajono komitetas, nesiimdamas laiku žygių evakuoti miestiečių. Tik vakare, kai pasisuko vėjas, miestas ištuštėjo. Gatvėse liko kariniai patruliai, kurie net neįsileisdavo pravažiuojančiųjų. Ir, įsivaizduokite, nė vienos vagystės, nė vieno buto apiplėšimo“, – stebėjosi anuomet karbamido ceche mechaniku triūsęs Vytautas Venckūnas.

Bibliotekos skaitykloje – skaudžią avariją išgyvenę achemiečiai, Žaliųjų partijos nariai

Avarijai nebuvo pasiruošę

„Pas jus siautėjo amoniako cunamis“, – sakė vėliau tirti atvykę avarijos priežastis specialistai. Keista, dviejų komisijų išvados nesutapo. Vieni, maskviečiai, teigė, kad priežastis glūdi ne konstrukcijose, o technologijoje. Kiti, respublikiniai, kaltino amerikietiškas konstrukcijas, kad jos sudurtos su joms neprilygstančiomis rusiškomis. Gintautas Kačergis, aiškinęs atsitikimo poveikį aplinkai, prisiminė tada per „Amerikos balsą“ avariją komentavusio Valdo Adamkaus persergėjimą: „Jokiu būdu nepilkite vandens“. Jei nuolat jį būtume pylę, nuostoliai būtų kur kas liūdnesni.

Kauniečių gaisrininkų komandos viršininko pavaduotojas Arūnas Olšauskas pridūrė, kad Jonavoje tai buvo trečioji avarija. Svarbu, kad nė vienas gaisrininkas nepasitraukė iš savo postų, nors tai kainavo ir ne vieną gyvybę, ne vienam atėmė sveikatą.

„Gaila, atvirai kalbant, nebuvome pasiruošę. Apsidairę su gamybos skyriaus viršininku Vidmantu Šidlausku supratome, kad net dujokaukių po ranka neturime. Dispečeriai išsilakstė, štabas įsikūrė dispečerinėje. Teko žmones nukelti nuo stogų.  Komisijų nuomonės išsiskyrė. Vieni teigė, kad į izotermą buvo patekę amoniako, kiti kaltino nukrypimus nuo projekto vykdant montažinius darbus. Mano nuomonė tokia pat: kaltas projektas“, – svarstė tada vyr. inžinieriaus pavaduotoju dirbęs Algirdas Giedra.

„Nuramintojo“ vaidmens ėmėsi buvęs Aplinkos apsaugos centro viršininkas Regimantas Jakubėnas. „Šiuo metu „Achema“ nėra tarši“, – užtikrino. Anot jo, turėtų tai suprasti ir Aplinkos ministerija, pagaliau nustojusi reikalauti didesnių mokesčių. Juk eksploatuojami nauji, aukščiausius pasaulinius saugumo standartus atitinkantys įrenginiai, nuolat vykdomi jų patikrinimai, o gamyba ir poveikis aplinkai atitinka visus Europos Sąjungoje nubrėžtus standartus. Tylos minute pagerbę žuvusiuosius ir pasidaliję skaudžiais prisiminimais, kurie turėtų tapti pamoka dabartinei achemiečių kartai, renginio dalyviai dar nesiskirstė. Apžiūrėta čia pat eksponuojama Valerijaus Buklajevo fotografijų paroda, pavartyta to meto spauda, išlikę dokumentai. Ne vienas veteranas palingavo galvomis, kad civilinės gynybos tarnybos ir šiandien patikimai savo funkcijų neatlieka. „Tada, pamenu, su Ruklos kariškiais buvome pasirašę pagalbos nelaimės atveju sutartį“, – sakė J. Sirvydis. Anot susirinkusiųjų į renginį, tokia sutartis ir dabar galėtų būti kaip vienas iš saugumo garantų.

KOMENTARAI