Žemdirbių nuostolius skaičiais sunku apibrėžti„Pusė mano laukų neapsėta, sandėlyje liko brangi žieminių kviečių sėkla“, – sako šilietis K. Janionis. K. Putelio nuotr.

Žemdirbių nuostolius skaičiais sunku apibrėžti

Pernykščio rudens pabaiga žemdirbiams įsiminė ne apsėtų laukų plotais, o pirmiausia pažymomis, kurias jie turėjo pateikti savo seniūnijoms, kad atsirastų viltis bent šiek tiek kompensuoti, rodos, nesibaigiančios pjūties ir vis nestartuojančios sėjos nuostolius. Ir štai toji viltis sušvito. Prieš keletą savaičių sužinojome, kad Europos Komisija Baltijos šalių ir Suomijos ūkininkams „atriekė“ 15 mln. eurų gamtos padarytai žalai užglaistyti, iš jų 9,12 mln. eurų atiteks Lietuvai. „Ar tiek užteks išgyventi?“– su nerimu klausia ūkininkai. „O kaip tuos milijonus padalyti?“ – laužo galvas ir ministerijų valdininkai.

Senjorų universitetas įžengė jau į aštuntąjį rudenį
Valdžia, dėdama apynasrį strateginėms įmonėms, jų darbuotojams kerta per kojas
Bendrystės vakaras sujungė meile Lietuvai plakančias širdis

Liūtys artojo nesirenka

Pusė mano laukų liko neapsėta. Sandėlyje liko brangi žieminių kviečių sėkla, kurią „skanauja“ įvairūs vabalai. Iš dešimties žirnių hektarų maždaug aštuoni hektarai žuvo“, – neslepia nusivylimo Šilų seniūnijos ūkininkas Kęstutis Janionis.

Ant kalnelių ir laukų pakraščiuose telkšo nedideli ežerėliai. Kęstučio Putelio nuotr.

Eidami siauru keliuku, vedančiu iš gyvenvietės ant kalnelio, išvystame trijų vietos žemdirbių pasidalytą lauką, kuriame ketinta sėti žieminius kviečius. Deja, bala, rudenį įsirėžusi į kaimo peizažą, ir dabar neatslūgsta, joje tebemirksta rudenį palikti šiaudų rulonai. „Čia ir mano neapsėtas trijų hektarų gabalas“, – prisipažįsta ūkininkas.

Kaip apsėti, jei, vos pabandęs pasukti iš keliuko, šeimininkas taip įklimpo, kad teko kviesti kaimynus ištraukti su traktoriais? Apie 40 arų čia jau senokai po neatslūgstančiu vandeniu, likusi dalis primena spąstus, į kuriuos kojos geriau nekelti.

Pernai patyrusiesiems nuostolių šiemet sunku apsirūpinti ir vasarinių javų sėkla. Šios, lietuviškos, tona paprastai kainuodavo 350 eurų. Dabar paslaugūs tarpininkai siūlo atvežtinės už 500 eurų. Iš anksto numačius, kiek apsėti, ir padauginus iš tos kainos, anot Kęstučio, susidaro „kosminiai pinigai“.

Valdininkams prabilus apie privalomą pasėlių draudimą, daugelis ūkininkų ėmė gūžčioti pečiais. Esą be konkurencijos į mūsų šalį įsiterpę keli užsienio draudėjai savo paslaugas siūlo gana nepalankiomis sąlygomis. Pavyzdžiui, keista, kad nuo krušos pasėliai apdraudžiami, o nuo liūties – nesulauksi.

Besižvalgant po Šilų krašto laukus, visur matyti į pasėlius įsirėžusios didesnės ar mažesnės balos, o kai kur pradėtas rudeninis arimas taip ir nebaigtas, tad nieko ir nepasėta. Dirvos kokybės negali apsaugoti net geriausi laukų šeimininkai. Antai vienoje pusėje mirksta vieno iš geriausių praėjusių metų ūkininkų Jono Barasnevičiaus kviečiai, kitoje  – plūduriuoja „Gečių“ žemės ūkio bendrovės rapsai.

Dalybose – dvi nuomonės

Gavus europinę kompensaciją, kyla klausimas, kaip ją racionaliai panaudoti. Išdalyti proporcingai pagal ūkyje turimus hektarus ar palaikyti, tarkime, kol Vyriausybė susipras pridėti nacionalinių atsargų dalį, ir tik tada skirstyti. Juolab kad Europos Komisija „leido“ pridėti, tik ne daugiau, kiek pati atriekė. Viena aišku, kad kompensacija pasieks tuos žemdirbius, kurie neteko 30 proc. ir daugiau pasėlių arba į tuos laukus nebuvo įmanoma įvažiuoti. Šis bei tas ir guodžia. Pavyzdžiui, faktas, kad iš Baltijos šalims skirtų milijonų Lietuvai tenka didžiausia tos kompensacijos dalis, o vėliausia išmokėjimo data ne tokia vėlyva – rugsėjo 30 diena. Svarbu, kad ūkininkai, pretenduojantys į kompensaciją, nebūtų šiemet gavę jokios europinės ar nacionalinės paramos, draudimo išmokų. Smulkieji žemdirbiai dažniausiai šių malonumų ir nepatiria, tad panašu, kad kompensacija kreipiama į smulkiųjų bei vidutinių šeimininkų valdas, nors kažin ar tie keli išdalyti eurai juos patenkins.

„Vyrauja dvi nuomonės: nieko nelaukiant pasidalyti tuos devynis milijonus arba patiems žemdirbiams sukaupti tam tikrą grėsmių fondą ir, esant reikalui, jį panaudoti“, – sako rajono Savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Jonas Marčiukaitis.

Atrodo, abi nuomonės diskutuotinos. Tačiau keistai atrodo ir klausimas apie 30 proc. žuvusių ar visai neišbertų pasėlių. Kokiomis formulėmis tuos procentus įrodysi, kokiais dronais tuos laukus nufilmuosi, pagaliau atsiminkime, kad nuo gamtos išdaigų nukentėjo ne tik grūdininkai, bet ir gyvulininkai, daržininkai.

„Atsiprašau valdžios“

„Valstybė taip pat turėtų prisidėti savo lėšomis“, – šiandien mąsto ne vienas ūkininkas. Antai Latvijos valdžia savo artojus gelbsti, pažerdama šiek tiek finansų iš šalies biudžeto. Pas mus nacionalinė parama suprantama kiek kitaip: nesunkiai aprūpinti žemdirbius „force major“ pažymomis, kalbančiomis apie nenumatytas aplinkybes, taip pat apmokant ūkininkams jų teisines konsultacijas, sandorius su derliaus supirkėjais ar kitais tarpininkais. Tuo tarpu steigti kokį nors krizių ar grėsmių valdymo fondą – sena, bet, atrodo, dėl lietuviško nepasitikėjimo neįgyvendinama idėja. Gal dar mažai tos klimato grimasos mus skriaudžia, gal dar turime valstietiškos kantrybės rezervų?

„Šiek tiek ir patys esame kalti, kasmet su sunkiąja technika spausdami savo laukų podirvį, ardydami žemės struktūrą. Laukai neturėtų būti išmirkę, deja, net nedideli lietaus klanai dabar neturi kur nubėgti, trūksta pralaidų, žiūrėk, net ant kalnelių susidaro nedideli ežerėliai“, – dalijasi patyrusio žemdirbio įžvalgomis devynias dešimtis hektarų apdirbantis K. Janionis. Artėjant Lietuvos ūkininkų suvažiavimui, vyksiančiam Jonavos sporto arenoje, jam, kaip ir kitiems, kyla įvairių minčių. Viena iš jų – atsiprašyti Lietuvos valdžios, kad mūsų šalyje dar egzistuoja tokia profesija – ūkininkas, kad šie žmonės tokie įkyrūs, amžinai kuo nors nepatenkinti, ko nors nepasidalija. Tačiau toks sumanymas – visai nelinksmas.

KOMENTARAI