P. Bieliauskas prisipažįsta, kad, sukdamas kastinį, gaminiui atiduoda visą širdies meilę. Kęstučio Putelio nuotr.

Žemaitis stengiasi išsaugoti unikalų pasaulyje gaminį

Petras Bieliauskas, turintis sodybą ir lopinėlį žemės Ragožių kaime (Kulvos sen.), jau įrašytas į Lietuvos kulinarijos paveldo istoriją kaip garsus prekinį ženklą turinčio „Petro kastinio“ gamintojas. Jo siūlomu gaminiu susidomėjo ir užsieniečiai. Netrukus ragožietis ketina gauti ir Europos kulinarinio paveldo sertifikatą. Kaip atsitiko, kad nagingas medienos meistras, pedagogas pasuko į aukštaičiams neįprasto patiekalo gamybą?

Rūpesčių kryžkelė: šiapus seniūnijos, anapus parapijos
Pozityvi mergaitė kryptingai eina svajonių link
Moteris prie autobuso vairo: „Vairuodama jaučiu laisvę“

Rūdaičių  smalsiukas

Anot pašnekovo, jo sieloje viešpatauja kaimo dvasia – gimęs ir augęs Kretingos rajone, Rūdaičių kaime, jis iki šiol saugo gimtojo sodžiaus atminimą. Vaikystėje jį traukė ne tik vaikiški žaidimai, bet ir visi kaimo darbai. Berniokui viskas rūpėjo – valandų valandas stovėdavo ir stebėdavo, kaip mūrijama krosnis, minkomas molis, kaip pievose pjaunama žolė ar lentpjūvėje apdorojama mediena. Tuomet kiekvienas darbas jaunuoliui atrodydavo tarsi stebuklas. Ir to negana: paauglystėje jis jau dalyvavo meno saviveikloje – mušė būgną, pasižymėjo kaip puikus skaitovas ir artistas.

Tuometis kolūkio pirmininkas kasmet organizuodavo menininkų plenerus. Vienais metais savo kūrybą demonstruodavo skulptoriai, kitais – suvažiuodavo pulkas dailininkų. Buvo į ką pasižiūrėti, ką nors nauja sužinoti ir pabendrauti. Ir šiandien P. Bieliauskas gali vardyti žymių Lietuvos meno pasaulio atstovų, dalyvavusių pleneruose, pavardes, pasakoti apie jų kūrybą.

„Kartais juokauju, kad buvau atsitiktinių darbų specialistas. Kaime visi žinojo, koks smalsiukas esu. O ir aš pats visus žmones pažinau. Mane viskas domino, tad ėjau, kur tik galėjau: dirbau, Klaipėdos universitete studijavau saviveiklinio teatro režisūrą, mokiausi įvairių specialybių įstaigose“, – pasakojo P. Bieliauskas.

O kai į Rūdaičių kaimą atvažiavo studentė Jolanta, kilusi iš Jonavos, statyti spektaklį diplominiam darbui ir pakvietė jį vaidinti, vaikino širdyje kažkas suspurdėjo. Petras suprato – taip gimė meilė, vėliau atvedusi juos abu į bendrą šeimos židinį.

Radęs minutę laisvo laiko, šeimininkas kuria ir medžio dirbinius.
Kęstučio Putelio nuotr.

Pirmieji metai Jonavoje

Atsirado galimybė įsigyti namą labai geroje vietoje, kur kiekvienas tėviškės akmenėlis atrodė pažįstamas, bet žmoną traukė Jonava, dar ir uošvė paskatino Petrą atvažiuoti į šį kraštą.

„Nepripažinau jokio miesto – didelio ar mažo – triukšmo. Bet meilė nugalėjo – atsisakiau kaimiškos ramybės ir 1989-ųjų spalio 21 dienos vakarą, 21 valandą, atsikraustėme į Jonavą. Man tai buvo didžiulis posūkis, gal todėl taip gerai ir įsidėmėjau šią datą“, – prisiminė P. Bieliauskas.

Nagingam medžio meistrui darbų netrūko. Bet pirmosios žiemos vakarai Jonavoje būdavo, anot pašnekovo, „kažkokie tušti“ – knyga, žurnalas, televizorius ir šeima. Jaunam vyrui trūko savirealizacijos. Paskui, nusipirkęs kolektyvinį sodą, pajuto kaimo kvapą – atsigavo siela, miestas pakvipo žeme.

Teko dirbti įvairiose įmonėse, įstaigose, Jeronimo Ralio ir Senamiesčio gimnazijose mokyti technologijos dalykų. „Džiugu, kad dar yra vaikų, kuriuos domina medienos dirbiniai, kurie dar nepaskendę interneto liūne. Kai prisimenu, kaip mažesnieji mokiniai nuoširdžiai stengdavosi pagaminti medžio gėlytę ar kažką kita Motinos dienos proga, ir dabar pajuntu šilumą krūtinėje“, – atvirai sakė buvęs pedagogas.

Beje, Senamiesčio gimnazijos moksleivis Gytis Krikštonaitis sėkmingai dalyvavo respublikinėje technologijų olimpiadoje Panevėžyje, demonstravo savo sugebėjimus ir laimėjo aukščiausią apdovanojimą.

Vis dėlto P. Bieliauskas nusprendė atsisveikinti su pedagogo darbu mokyklose ir imtis savo verslo.

Nelengva pradžia

Žinodamas, kad Jonavos krašte nėra žmogaus, kuris suktų kastinį, jis nusprendė išmėginti sėkmę. Visų subtilybių vyras išmoko iš mamos, pripažintos geriausia kastinio gamintoja savame krašte.

Lietuvos biurokratinė sistema iškėlė gana didelių reikalavimų – norint gaminti ir parduoti kastinį, reikia pačiam laikyti galvijus. Iš pradžių buvo priverstas karvę net nuomoti. Šiandien jis laiko kelis galvijus, pats juos prižiūri, melžia, suka grietinę, muša sviestą ir t. t.

Pasak Petro, kastinio gamyba – ne dešros kimšimas. Būdavo, kad ir nepasiseka – tekdavo šunims atiduoti. Tačiau žemaitiškas charakteris neleido nuleisti rankų.  Juolab kad kastinio gamintojus Lietuvoje ant rankos pirštų suskaičiuosi.  Kartą nuvažiavęs į Kaziuko mugę Vilniuje, P. Bieliauskas savo produktą pardavė per vieną dieną.

„Supratau, kad šis gaminys turi paklausą, ir tai tapo stimulu ateityje dar labiau stengtis“, – dalijosi patirtimi verslininkas, jau penktus metus besisukantis šioje srityje.

Įsigijęs autobusiuką, kuriame yra būtina įranga – čia pat verda bulves su lupenomis, suka grietinę, virstančią paslaptingu skanumynu, vaišina klientus ir demonstruoja visą žemaitiško patiekalo gamybą.

„Vienas neturėčiau tiek galios išsukti reikiamo kiekio kastinio, tad man padeda artimieji – sūnūs ir žmona“, – prisipažino jis.

Darbas be pertraukos

P. Bieliauskas kastinį gamina rankiniu būdu – jokių elektrinių ar mechaninių prietaisų. Jo įrankiai – pora indų, medinis šaukštas ir česnako trintuvas. Vienas gilus dubuo skirtas vandeniui pašildyti, o antrame gimsta pats patiekalas – su kmynais ar be jų.

Pagrindiniai ingredientai – sviestas, grietinė ir česnakai. „Įdedi sviesto gabalėlį, grietinės, druskos ir suki, retkarčiais pašildydamas. Jeigu naudosi kokį mechaninį prietaisą, produktas praras ir skonį, ir išvaizdą. Pramoniniu būdu gaminto kastinio galima nusipirkti ir parduotuvėse, tik jis nebus toks skanus, kaip išsuktas mediniu šaukštu, atiduodant gaminiui širdies meilę“, – sakė pašnekovas.

Norint pagaminti kelis kilogramus kastinio, be pertraukos tenka dirbti apie 12 valandų. Jei jau pradėjai sukti, privalai baigti, nes gaminys pradės stingti.

Kastinis valgomas su karštomis bulvėmis. Jas dar siūloma padažyti į sugrūstas  pluoštinių kanapių sėklas, kurias,  primena P. Bieliauskas, prieš grūdant, būtina paskrudinti ir įberti šiek tiek druskos.

Edukacinės valandėlės

P. ir J. Bieliauskų sodyboje ne tik sukamas žemaitiškas patiekalas, bet ir rengiamos edukacinės programos. Lankytojai supažindinami su kastinio gamyba, vėliau jis ragaujamas.

Į sutuoktinių namus Ragožių kaime atvyksta įvairių žmonių. Procesą pamatyti nori ir moksleiviai, ir ūkininkai, įmonių, organizacijų kolektyvai. Ne vieną kartą kastinio gamybos procesą stebėjo svečiai iš Italijos, Ispanijos, Vokietijos, Lenkijos, Švedijos, kitų valstybių. Atsiranda vis daugiau bendruomenių, kurios kviečia šio unikalaus patiekalo autorių surengti edukacines valandėles kituose rajonuose.

Beje, Petras bendrauja žemaičių tarme – edukacines valandėles veda taip pat žemaitiškai.

Xxx

Kastinys – Žemaitijoje dar pagonybės laikais per vestuves ar krikštynas gamintas patiekalas iš grietinės, sviesto ir rūgpienio, pagal skonį išsuktą masę pagardinant įvairiomis žolelėmis.

Kaip teigia Lietuvos kulinarijos paveldo žinovai, šio patiekalo nemoka gaminti jokia kita tauta pasaulyje, tad nenuostabu, kad Europos Komisija 2014 metais lietuvišką pieno produktą „Žemaitiškas kastinys“ įtraukė į Garantuotų tradicinių gaminių registrą.

KOMENTARAI