Vyčio apygardos partizanų vadas Danielius Vaitelis (Briedis)Vyčio apygardos vadas D. Vaitelis. Su žmona Aleksandra. Paminklas partizanų žūties vietoje.

Vyčio apygardos partizanų vadas Danielius Vaitelis (Briedis)

Skiriama žūties 70-osioms metinėms paminėti. Danielius Vaitelis – nepriklausomos Lietuvos karininkas, kilnios sielos žmogus, idealistas, paprastai ir nuoširdžiai bendravęs su kiekvienu žmogumi. Sunkiausiais pokario metais savo gyvenimą jis paskyrė kovai už Tėvynės laisvę.

Merginas kelyje į Europos čempionatą lydi trenerė iš Jonavos
Dizainerės vizijos praplečia visatos erdves
Seriale vaidinantis jonavietis: „Televizija – galinga jėga“

D. Vaitelis gimė 1913 m. rugpjūčio 5 d. Panevėžio apskrities Vadoklių valsčiaus Geležių kaime pasiturinčių ūkininkų Petro Vaitelio ir Marcijonos Šlikaitės-Vaitelienės šeimoje. Vėliau tėvai Pagirių valsčiaus Baubliškių kaime įsigijo 40 ha žemės ir čia įsikūrė. Danielius, jauniausias iš vaikų, turėjo dar du brolius ir dvi seseris.

Berniukas mokėsi Pagirių pradžios mokykloje, vėliau – Šėtos progimnazijoje, kurią baigė 1932 m. Po metų persikėlė į Kauną, dirbo „Spindulio“ spaustuvėje, vakarais mokėsi suaugusiųjų gimnazijoje. Baigęs ją 1935 m., įstojo į Kauno karo mokyklą. 1938 m. Danieliui suteiktas artilerijos leitenanto laipsnis. Jaunuolis buvo paskirtas Panevėžio Pajuosčio karinio dalinio 1-ojo artilerijos pulko 4-os baterijos vadu. 1939 m. jis komandiruotas į Kauno aviacijos žvalgų kursus.

1940 m. birželį sovietams okupavus Lietuvą, D. Vaitelis pervestas į Raudonąją armiją, bet po kelių mėnesių atleistas iš karo tarnybos kaip „nelojalus“ sovietų valdžiai. Kareiviai ir karininkai Danielių labai gerbė ir atsidėkodami išnešė jį ant rankų iš dalinio.

Išėjęs į atsargą, jaunas vyras iš karto pateko į čekistų akiratį ir buvo priverstas slapstytis. Supratęs, kad jam nepavyks išvengti arešto, pasitraukė į Vokietiją. D. Vaitelis sužinojo vietą, kur Lietuvos kariškiai buvo apmokomi ir ruošiami tapti desantininkais. Danielius prisijungė prie tos grupės.

1941 m., likus kelioms dienoms iki karo, vyras grįžo į Lietuvą. Kauno apylinkėse nusileido parašiutais trise. Gavę užduotį išminuoti Kauno tiltus, nedelsdami pradėjo dirbti prie Aleksoto tilto. Pastebėjus rusams, buvo apšaudyti, žuvo D. Vaitelio bendražygis Jonas Dzenkaitis. Vilijampolės tiltą pavyko išminuoti ir laiku pasitraukti, tačiau buvo nušautas dar vienas draugas – Juozas Savulionis.

D. Vaitelis dalyvavo sukilėlių mūšiuose, išvarant sovietus iš Kauno. Vėliau miestą užėmę vokiečiai pasiūlė D. Vaiteliui stoti į jų armiją ir pažadėjo suteikti jam pulkininko laipsnį. Tačiau vyras atsakė, kad jis prisiekė tarnauti savo šaliai ir negali laužyti priesaikos, tik paprašė, kad jam leistų nešioti Lietuvos karininko uniformą. Vokiečių karo komendantas ne tik leido nešioti uniformą, bet ir pažadėjo duoti gerą butą.

1941 m. rugsėjo 25 d. D. Vaitelis susituokė su buvusia Šėtos progimnazijos bendraklase Aleksandra Urbonaite. Jie abu buvo gimę tų pačių metų tą patį mėnesį ir tą pačią dieną. Jiems gimė dukra Vita ir sūnus Romualdas. Šeima, įgavusi vokiečių pasitikėjimą, apsigyveno gerame bute. Tačiau netrukus kraustėsi į kur kas prastesnes sąlygas dėl gana mažos smulkmenos. Vokiečių komendantas su lietuviu sveikindavosi „Heil Hitler“, o šis atsakydavo „Heil Smetona“. Tai labai siutino komendantą ir už tai šeima nukentėjo.

D. Vaitelis 1943–1944 m. dirbo Finansų valdyboje referentu. Buvo subūręs aktyvistų būrį, saugojusį, kad iš bažnyčių ir muziejų nebūtų išvežtos meno vertybės.

1944 m. D. Vaitelis įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus vadovaujamą vietos rinktinę. Kai ši buvo išformuota, vokiečiai jam pasiūlė trauktis į Vakarus, bet sulaukė atsako: „Aš niekur nesitrauksiu – Tėvynė pavojuje ir aš su ja.“

D. Vaitelis kreipėsi į vokiečių vadovybę su prašymu, kad būtų palikta ginklų ir šaudmenų lietuvių pasipriešinimui prieš rusų okupantus. Vokiečiai jo prašymą patenkino ir paliko apie du sunkvežimius ginklų, kuriuos paslėpė Ramygalos valsčiaus Giedraitynės kaime. Būtent šiose vietovėse 1944 m. pabaigoje vietos vyrai pradėjo telktis į pogrindį, buvo gerai apginkluota apie 300 partizanų.

1944 m. rugpjūtį Deltuvos valsčiaus Atkočiūnų kaime, Antano ir Janinos Jelinskų sodyboje, įvyko pirmasis Lietuvos laisvės armijos (LLA) vietos vadų susirinkimas. Buvo nutarta įkurti tris partizanų rajonus. Pirmojo rajono, sudaryto iš Pagirių, Siesikų, dalies Deltuvos valsčiaus, partizanų vadu paskirtas leitenantas D. Vaitelis (slapyvardis Briedis). Antrojo rajono, sudaryto iš Taujėnų, Deltuvos – kpt. Juozas Krištaponis, o trečiojo rajono, sudaryto iš Miežiškių, Naujasodžio – ltn. Antanas Šilas (Kovas).

1944 m. pabaigoje šių rajonų pagrindu buvo sukurta Vyčio apygarda. Jos vadu tapo kpt. J. Krištaponis, o pavaduotoju – D. Vaitelis (Briedis). Vyčio apygardai priklausę partizanų būriai veikė Panevėžio, Kėdainių ir Ukmergės apskrityse.

1945 m. sausio 12 d., žuvus J. Krištaponiui, apygardai pradėjo vadovauti D. Vaitelis (Briedis). Buvo sukurti gerai ginkluoti partizanų būriai, leidžiamas pogrindinis laikraštis „Lietuva brangi“.

Partizanų būrių vadai ir žmonių skaičius keisdavosi, nes daug žūdavo.  Dislokavimo vietos taip pat būdavo nuolat keičiamos.

1944 m. rugsėjo 2–3 d. Vyčio apygardos partizanai užėmė Siesikų miestelį ir išvadavo visus areštuotus žmones. 1945 m. balandį D. Vaitelis (Briedis) paskelbė amnestiją Pagirių stribams. Nemažas jų būrys (23) su visa ginkluote perėjo pas partizanus ir jų gretose garbingai kovojo su okupantais. Vietos gyventojai partizanus palaikė, šelpė ir maitino. Be jų paramos šie išgyventi nebūtų  turėję jokios galimybės.

1948 m. pavasarį sovietų valdžia ruošėsi masinei lietuvių deportacijai į Sibirą. Okupantai baiminosi, kad partizanai nesutrukdytų trėmimams, todėl į Lietuvą buvo permestos gausios reguliarios kariuomenės dalys iš Rusijos. Kareiviai buvo suskirstyti mažomis grupelėmis ir „šukavo“ visus miškus. 1948 m. gegužės 13 d. viena kareivių grupė naršė Taujėnų apylinkes. Apie 10 val. Juodvisinės kaimo ribose, išėję iš miško į palaukę, kareiviai pastebėjo vežimu važiuojantį ūkininką, kuris  mojavo kepure, o pamiškėje buvo matyti kylantys dūmai. Kareiviai nutarė, kad ten bus įsikūrę degtindariai, ir nuėjo ta kryptimi. Tuo metu  D. Vaitelis (Briedis) su savo bendražygiais Jonu Kilijonu (Miku) ir Antanu Šyviu (Šalapka) po naktinio žygio pamiškėje prisėdo pailsėti ir užkūrė laužą. Buvo sutarta, kad ūkininkas Mykolas Petkevičius praneš apie pavojų, bet partizanai pavargę užsnūdo ir vadeliotojo įspėjimo ženklų nepastebėjo. Rusų kareiviai prisėlino arčiau ir, pamatę tris ginkluotus asmenis, atidengė į juos ugnį. D. Vaitelis, sužeistas į koją, nusišovė, o J. Kilijonas žuvo vietoje. A. Šyvys buvo sužeistas ir netrukus mirė.

Žuvusiuosius nuvežė į Taujėnus. Jie buvo paguldyti prie mokyklos daržinės, kuri tuo metu priklausė stribams.

D. Vaitelis (Briedis) visada sakė, kad gyvas niekada priešui nepasiduos. Vyčio apygardai jis vadovavo 3 metus ir 4 mėnesius. Visą tą laiką vado intensyviai ieškojo kareiviai ir stribai, už jo galvą buvo siūloma nemaža pinigų suma.

Remiantis buvusio Taujėnų stribo Daračiūno parodymu, užrašytu 1988 m., partizanai buvo užkasti daržinėje, kuri sovietmečiu buvo nugriauta ir toje pačioje vietoje pastatytas mokyklos priestatas. Pagal buvusio Taujėnų mokyklos direktoriaus A. Katino prisiminimus, kasant pamatus, buvo rasti žmonių kaulai, bet tuo metu į tai niekas nekreipė dėmesio.

Visi D. Vaitelio šeimos nariai buvo ištremti į Sibirą. Jų ūkis suniokotas, o pastatai nugriauti. Represijų išvengė tik partizano motina M. Vaitelienė, kuri slapstėsi pas svetimus žmones.

Ūkininkas M. Petkevičius, kuris partizanams mojavo kepure, buvo nuteistas 10 metų lagerio, jo ūkis sunaikintas.

D. Vaitelis 1988 m. gegužės 19 d. Lietuvos Prezidento dekretu apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu, jam suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties).

Vaclovas  SLIVINSKAS. Straipsnis parengtas pagal D. Vaitelio šeimos narių prisiminimus ir Lietuvos ypatingojo archyvo medžiagą.

Xxx

Vyčio partizanų apygarda pagal tuometį administracinį suskirstymą veikė Ukmergės, Panevėžio apskrityse. Į Ukmergės apskritį įėjo Panoterių teritorija, dalis Žeimių valsčiaus, kurie po 1951 m. naujo Lietuvos suskirstymo perėjo į Jonavos rajoną. Tad teigiama, kad Jonavos r. yra dviejų partizanų apygardų – Vyčio ir Didžiosios Kovos – veikimo laukas.

D. Vaitelio brolis Tadas, politinis kalinys, po tremties gyveno ir mirė Jonavoje.

V. Slivinsko (gim. 1942 m.) gimtasis kraštas – Bukonys, Mimainių k. Šių apylinkių miškuose aktyviai veikė Vyčio apygardos partizanų būriai. Jonavietis (inžinierius-kelininkas) labai daug metų domisi savo krašto istorija, rašo straipsnius apie  pokario partizanų veiklą. Ilgą laiką rinko gyvų liudininkų pasakojimus, dokumentinę medžiagą, kalbino partizanų artimuosius. V. Slivinskas yra 5 knygų apie partizanų kovas autorius. Paskutinė – „Partizano Balčio dienoraštis“,  išleista šiais metais.

Vytautas VENCKŪNAS, Jonavos krašto kultūros ir istorijos metraščio „Taurosta“ redaktorius

KOMENTARAI