Vijolė Šadauskienė: „Kas rytą su vyru išsiskiriame savaip: jis – į dešinę, aš – į kairę“Geros nuotaikos Vijolei nestinga. Asmeninio albumo nuotr.

Vijolė Šadauskienė: „Kas rytą su vyru išsiskiriame savaip: jis – į dešinę, aš – į kairę“

Jonavos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Vijolė Šadauskienė sako Jonavą prisijaukinusi palengva, nors prieš maždaug aštuonerius metus tuometinė darbo vieta Užusaliuose jai buvo visai nepažįstama. Kaip ir pats Jonavos kraštas. Dabar Vijolė – Jonavos rajono gyventoja, o savo namus jos šeima susikūrė toje pačioje Užusalių seniūnijoje.

Stalo tenisininko karjera: kovotojas iki paskutinio taško
Knyga, bylojanti, kaip „jonuviai“ kūrė savo rajoną
Globėja Vestina Jakučiūnienė: „Visa tai kartočiau“

Seniūnės darbas buvo naujiena

Iš Raseinių rajono Ariogalos kilusi Vijolė, kol pradėjo dirbti Jonavoje, kur kas geriau pažinojo Kauną. Tiesa, kai sukūrė šeimą, bendro gyvenimo pradžia tapo Raseiniai.

„Mano vyras karininkas, ir mūsų bendro gyvenimo pradžia buvo Raseiniuose, ten gimė ir dvi dukterys. Raseiniuose pragyvenome šešerius metus, o po to vyras gavo paskyrimą į Kauną“, – pasakojo V. Šadauskienė.

Šeima sako net nedvejojusi, mat galvojo ir apie tolimesnes perspektyvas, ir apie dukterų išsilavinimą.

Kaune Vijolė dirbo tuometinėje Karo prievolės administravimo tarnyboje, ji buvo valstybės tarnautoja. Netrukus įvyko pertvarka ir buvo panaikinta tiek karo prievolė, tiek ir pati Karo prievolės tarnyba.

„Kadangi buvau valstybės tarnautoja, atsidūriau rezerve ir man buvo pasiūlytos Užusalių seniūnės pareigos. Ir aš rizikavau“, – juokėsi V. Šadauskienė.

Koks yra seniūno darbas, su kokiais rūpesčiais susiduria provincijos žmonės, pagaliau – kuo ypatingi Užusaliai? Tokie ir panašūs klausimai tąsyk kilo būsimai seniūnei.

„Save vadinu pakankamai universalia, tad pagalvojau, kad neprapulsiu. Juolab, juk su žmonėmis bendrauti moku, o tai, manau, šiame darbe yra tikrai svarbu“, – sakė V. Šadauskienė.

Jonavą prisijaukino lengvai

Naująją seniūnę netrukus pastebėjo rajono savivaldybės vadovai: atsakinga, aktyvi, besilaikanti žodžio ir puikiai susitvarkanti su savo darbu.

„Darbas Užusaliuose man patiko ir buvo įdomus. Tai buvo tramplinas ir naujų patirčių įgijimas. Mane pastebėjo, įvertino ir pasikvietė čia, į savivaldybės administraciją“, – sakė V. Šadauskienė.

Jonavą moteris sako prisijaukinusi lengvai, o Užusalių rajone esantys Turžėnai tapo namais. Tad kiekvieną rytą į darbą moteris dabar važiuoja iš čia.

„Su vyru kas rytą išsiskiriame savaip. Jis – į dešinę, į darbą Kaune, aš – į kairę, į Jonavą“, – juokėsi V. Šadauskienė.

Gyventi ne mieste, o kaime Vijolė pasirinko sąmoningai. Gimusi ir augusi provincijoje ji visada mėgo gamtą, gėles.

„Gyvenant Kaune man viso to trūko. Bute aš jaučiausi tarsi inkile. Visada svajojau, kad turėsiu savo namus ir kokie jie bus. Tad kai pasitaikė proga, pardavėme savo butą Kaune ir nusipirkome sklypą Jonavos rajone. Tada pradėjome statybas ir galiausiai tapome Jonavos rajono gyventojais.

Kaip dabar pagalvoju, aš maždaug dešimtmetį ruošiausi savo namams: juos išsvajojau, juos mačiau mintyse“, – kalbėjo V. Šadauskienė.

Patinka aktyvus laisvalaikis

Vijolė sako mėgstanti vairuoti. Laikas automobilyje yra laikas sau – tada, skambant muzikai arba visiškoje tyloje galima apmąstyti dienos darbus, patirtis, sutiktus žmones ar klaidas.

„Klaidų ir nuodėmių mes darome visi. Paprastai savo gyvenime stengiuosi vadovautis paprasta taisykle: elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad jie elgtųsi su tavimi, stenkis žmonėms nepakenkti“, – filosofiškai svarstė pašnekovė.

Svarbi V. Šadauskienės gyvenime ir muzika, o meilę jai įskiepijo vidurinės mokyklos mokytojas, taip pat muzikali buvo ir šeima. V. Šadauskienė yra grojusi akordeonu, dainavusi mokyklos ir chore ir studijų metais.

„Dabar mėgstu įvairią muziką – ir klasikinę, ir lengvo roko. Turėjome įdomų muzikos mokytoją. Kiekvieną muzikos pamoką pradėdavome kūriniu „Odė džiaugsmui“ iš Liudvigo van Bethoveno „Devintosios simfonijos“. Tai buvo tarsi kiekvienos dienos himnas, kurį atsimenu iki šiol. Ne tik atsimenu, bet ir važiuodama į darbą viena automobilyje padainuoju”, – sakė V.Šadauskienė.

Kelionės, knygos, važiavimas dviračiu, kinas – taip pat vieni didžiausių Vijolės pomėgių. Šiemet kartu su šeima V. Šadauskienė daug keliavo po Lietuvą.

„Gal todėl, kad šie metai – Lietuvos šimtmečio metai. Nuolat lankome mano senelių ir mamos gimtuosius kraštus Jurbarko rajone Seredžiuje, šiemet daug laiko skyrėme Panemunės pilims, aplankėme Žemaitijos kraštus. Vieną dieną paskyrėme ekskursijai po Kėdainių senamiestį, kitiems kaimyniniams rajonams.

Su metais keičiasi ir įpročiai. Dabar man prie jūros gulėti nepatinka, tačiau kasmet į pajūrį nuvažiuojame. Bet labiausiai patinka aktyvus poilsis – pavaikščioti pakrante, pasivažinėti dviračiais“, – kalbėjo V. Šadauskienė.

Švenčia santuokos jubiliejų  

„Esu santūri, bet ne baili“, – sakė V. Šadauskienė. Moteris nemėgsta pernelyg didelio savęs demonstravimo, ir daugelį dalykų pasilieka sau.

Nors Vijolė, kaip ir dauguma žmonių, naudojasi socialiniais tinklais, tačiau čia ji – labiau stebėtoja, nei savo pačios gyvenimo metraštininkė.

Kalbėdama apie svajonės Vijolė visų pirma įvardija šuolį parašiutu. „Nebijau aukščio, o tai yra mano svajonė. Tiesą sakant, apie tai svajoju jau nuo jaunystės, bet kai gimė vaikai – atsirado sunkiai paaiškinamas savisaugos jausmas“, – atvirai pasakojo V. Šadauskienė.

Tačiau pašnekovė viliasi, kad šie metai ir bus tie, kada seniai augintas noras taps įspūdžiu. Mat šiemet V. Šadauskienė su vyru švenčia šeimos 25 metų santuokos jubiliejų.

„Aš vyrui sakau: šokam ta proga su parašiutu. Kadangi jis kariškis, tad tokios patirties jau turėjęs. O man tai būtų pirmasis kartas“, – kalbėjo V. Šadauskienė.

Vijolė sako, kad dabar tai – puikus jos ir vyro laikas. Namai – pastatyti, vaikai – užauginti, o medžių pasodinta šimtais. Tad dabar belieka džiaugtis gyvenimu bei įgyventi svajones, ieškoti naujų krypčių aplankant tolimesnius pasaulio kraštus.

Jūratė Butkutė, Užs. Nr. 548

KOMENTARAI