Vietoje muzikinės karjeros – darbas kariniame laiveAgnietė: „Tikiu, kad man buvo lemta dirbti jūroje.“ Asmeninio albumo nuotr.

Vietoje muzikinės karjeros – darbas kariniame laive

Profesijų skirstymas į vyriškas ir moteriškas – giliai įsišaknijęs stereotipas, kuriam iššūkį metė buvusi Jonavos Senamiesčio gimnazijos moksleivė Agnietė Gaubaitė. Visą gyvenimą šventai tikėjusi, kad sieks karjeros aukštumų muzikos srityje, šiandien mergina vadovauja Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų patrulinio laivo „Sėlis“ artilerinei kovinei daliai ir vadina save patriote.

Joana Gudžiūnienė: „Nuoširdumas – užkrečiamas“
Futbolas – pusryčiams, pietums ir vakarienei
Tarp „Lietuvos Maximalistų“ – ir jonavietis Emilis Kaziukėnas

Planai pasikeitė

Jonavos rajone, Šveicarijos kaime, užaugusi Agnietė nuo mažų dienų mokėsi groti fleita. Būdama abituriente svajojo apie karjerą muzikos srityje, tačiau likimo vingiai ją atvedė į visai kitą sritį.

„Visą mokyklinį laiką maniau, kad studijuosiu muzikos pedagogiką, tačiau planus pakeitė atsitiktinumų virtinė. Kai buvau dvyliktoje klasėje, nuvykau pasisvečiuoti pas Klaipėdoje studijuojančią sesę. Tuo metu aukštosiose mokyklose vyko Atvirų durų dienos. Mes aplankėme ne vieną mokymo įstaigą, tarp kurių buvo ir Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla (LAJM). Ten pamatyti simuliatoriai, mintys apie darbą jūroje man taip patiko, kad negalėjau to pamiršti. Kai prasidėjo bendrasis priėmimas į Lietuvos aukštąsias mokyklas, užpildžiau sąrašą – pirmoje vietoje įrašiau muzikos pedagogiką, antrąją poziciją skyriau jūrų laivavedybos studijoms. Taip jau susiklostė, kad nuo vaikystės turėta svajonė neišsipildė – į muzikos pedagogiką neįstojau ir tapau LAJM studente. Dabar negaliu atsidžiaugti šiuo likimo vingiu. Tikiu, kad man buvo lemta dirbti jūroje“, – „Naujienoms“ pasakojo A. Gaubaitė.

Šiuo metu A. Gaubaitė kartu su kolegomis patirties semiasi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Asmeninio albumo nuotr.

Įstojo į kariuomenę

2016 metais baigusi LAJM, mergina pradėjo eiti tarnybą Karinių jūrų pajėgų patruliniame laive „Sėlis“. Kadangi studijų metu A. Gaubaitė nepasinaudojo galimybe lankyti vadų kursus, „Sėlyje“ ji turėjo tik jaunesniojo jūreivio laipsnį ir dirbo paprastus darbus. Tačiau ambicingai merginai to nepakako – vėliau ji baigė vadų kursus Lietuvos karo akademijoje ir pradėjo tarnauti kariuomenėje.

„Istorija, kaip aš atsidūriau Karinėse jūrų pajėgose – neeilinė. Po studijų neturėjau jokio karinio laipsnio ir dirbau jauniausiąja jūreive. Man buvo patikėti patys paprasčiausi darbai. Tuomet užsibrėžiau tikslą gauti karinį laipsnį. Teko atlikti ne vieną būtiną procedūrą – kiekvienas karys turi gauti vadinamąjį slaptumą, užtikrinantį, kad tam tikri jo duomenys bus apsaugoti. Visa tai užtruko apie pusę metų – tapau artilerinės kovinės dalies vade. Vyrai, su kuriais iki tol dirbau, staiga tapo mano vadovaujama įgula. Nebuvo lengva prisitaikyti prie naujos situacijos, juk man pavaldūs asmenys yra patyrę kariai, dešimt ar daugiau metų vyresni už mane. Dabar galiu pasidžiaugti, kad jie permainas priėmė geranoriškai. Tačiau negalėčiau sakyti, kad niekada negirdėjau neigiamų pasisakymų. Vieni aiškino, kad moteris nevadovaus, kiti tikino, kad aš tam per jauna. Tokiais atvejais mūsų vadovybė paaiškina, kad gyvename laikotarpiu, kuriame pareigos nepriklauso nuo lyties. Neadekvačius sprendimus gali priimti ir vyrai, ir moterys“, – pasakojo  A. Gaubaitė.

Visada pasiruošę

Pasak merginos, daugelis žmonių, išgirdę apie jos darbą, pripažįsta nė neįsivaizduojantys, ką jūroje veikia patrulinis laivas. O užduotis iš tiesų labai ypatinga – saugoti teritoriją, kurioje galioja Lietuvos įstatymai.

„Sėlis“ – patrulinis laivas. Jo artilerinę kovinę dalį sudaro vadas, pavaduotojas ir kariai, atsakingi už visą ginkluotę, jos priežiūra ir pan. Aš kariams paskirstau darbus ir labai retai prisiliečiu prie ginklų. Pagrindinis mano darbas – tvarkyti dokumentus. Jūra yra suskirstyta į teritorinę jūrą, o 12 jūrmylių nuo kranto galioja visi Lietuvos įstatymai. Kiekvienas teisės įplaukti į šią teritoriją neturintis, tačiau to nepaisantis laivas greitai sulaukia pasienio tarnybos pareigūnų. Jie atlieka patikrą ir kitas numatytas procedūras. Vienas iš šios flotilės laivų visada turi vienos valandos parengtį. Jei reikia pagalbos, jis privalo per šią valandą atsišvartuoti nuo kranto. Būtent mūsų atsakomybėje yra visos nelaimės, neteisėta veikla apie 70 km nuo Lietuvos kranto“, – pasakojo A. Gaubaitė.

Neverta lyginti

Jūroje greitai atsiskleidžia, kiek žinių ir patirties turi kiekvienas karys. Paklausus, ar yra užduočių, kurios laive yra sunkiai įveikiamos moterims, A. Gaubaitė tikina, kad nevertėtų lyginti dailiosios lyties ir vyrų galimybių. Jos žodžiais tariant, kad ir kiek moterys kovotų už lygias teises, tarp lyčių yra skirtumų, kuriuos sunku paneigti.

„Dabar madinga sakyti, kad tiek moterys, tiek vyrai – vienodi, tačiau aš su tuo nesutinku. Reikia pripažinti, kad moterys niekada neprilygs vyrams fiziniu pasirengimu. Merginoms, norinčioms įstoti į kariuomenę, taikomi mažesni fizinio testo reikalavimų normatyvai. Esu įsitikinusi, kad daugelis dailiosios lyties atstovių, dirbančių panašiose struktūrose, patiria sunkumų, kylančių dėl švelnesnės jų prigimties, dėl sugebėjimo geriau įsijausti į kito žmogaus pojūčius. Neneigsiu, būna situacijų, kai ir man sunku matyti jūros ligos kankinamus įgulos narius. Tu supranti, kad jiems blogai, bet privalai atsiriboti nuo jausmų. Čia nėra vietos gailesčiui – būtina atlikti pavestus darbus. Dėl to tenka ypač rūpintis fiziniu pasirengimu ir išmokti valdyti emocijas“, –  kalbėjo A. Gaubaitė.

Privertė sunerimti

Pasakodama apie savo pareigas, mergina prisimena pirmąsias užduotis. Pasak jos, tuomet  viskas atrodė kur kas sudėtingiau. Naujokės nepaglostė ir banguotos jūros kaprizai.

„Mūsų mokykla ruošia šturmanus-laivavedžius. Kaip yra Kelių eismo taisyklės, taip yra Jūros taisyklės. Mus mokė orientuotis pagal žvaigždes, susidoroti su situacijomis, kai sugenda tam tikra įranga. Tačiau niekas nemokė to, ką aš veikiu dabar. Visas žinias įgijau kursuose, mokymuose, praktikoje ir darbe. Negaliu sakyti, kad šiandien man nekyla klausimų, tačiau iš pradžių daugelis dalykų ir užduočių atrodė kur kas sudėtingiau. Iki šiol prisimenu pirmąjį kartą, kai laivo vadas liepė man pačiai vairuoti laivą per Klaipėdos uostą. Tiksliau – duoti nurodymus vairininkui, jam sakyti, kokiu laipsniu pasukti vairą. Plaukiam, o aš visa įsitempusi, kaip čia viską atlikti. Atminty įstrigo ir pirmasis ėjimas į jūrą. Buvo labai vėjuota gruodžio diena. Mes plaukėme mažu laiveliu, jį siaubingai siūbavo. Kankino baisi jūros liga. Tada savęs klausiau, kokio velnio aš čia ėjau. Dabar viskas kitaip. Kiekvienas žinome, kokio dydžio banga privers sunegaluoti. Vasarą su pertraukomis vidutiniškai jūroje praleidžiame apie 10–15 parų. Prieš išplaukdami pasidomime orų prognozėmis, pasiimame vaistų nuo pykinimo ir nusiteikiame gerai dirbti. Mus lydi visada padėti galintis medikas“, – kalbėjo Agnietė.

Tėvai palaiko

Agnietė prasitaria, kad jos pasirinkimas tapti karininke ir dirbti jūroje labai nustebino jos tėvus. Tėtis, išgirdęs šią naujieną, apsidžiaugė, o štai mama negalėjo nuslėpti nerimo.

„Tėtis buvo laimingas, kai sužinojo, kur studijuosiu. Jis matė, kad nuo vaikystės aš buvau kategoriška, šiek tiek berniukiška, užsispyrusi ir valdinga. Man visada reikėjo nuotykių, pokyčių. Niekada neįsivaizdavau savęs dirbančios biure. Jis dar labiau apsidžiaugė, kad tarnausiu kariuomenėje. Mama į viską reagavo kitaip. Ji išsigando, bet vėliau su tuo susitaikė, o pamačiusi, kad man gerai sekasi ir esu laiminga, nusiramino. Juk visi tėvai yra patenkinti, kai jų vaikams sekasi“, – šypsodamasi sakė A. Gaubaitė.

Lietuva – svarbi

Kariuomenė merginos gyvenime užima itin svarbią vietą. Ji didžiuojasi turėdama galimybę tarnauti tėvynei ne žodžiais, o darbais.

„Visada savęs klausdavau, ar aš savo šalies patriotė? Kai atsisakiau minties dirbti civiliniame laivyne, kartu netekau kelis kartus didesnio atlyginimo, galimybės nuolatos keliauti po skirtingas pasaulio šalis. Man patinka keliauti, bet niekada nenorėjau išvykti iš Lietuvos. Buvimo tarp savų tikrai neatstos ir didesnis atlyginimas. Džiaugiuosi, kad tarnauju tėvynei ir dabar save laikau patriote“, – tvirtai kalbėjo karininkė.

 

KOMENTARAI