Viešojoje bibliotekoje – naujos knygos

Viešojoje bibliotekoje – naujos knygos

Negailestingai bėgant paskutinėms vasaros savaitėms ir artėjant rudeniui, Jonavos viešosios bibliotekos fondai pasipildė daugeliu naujų, neseniai išleistų knygų. Iš jų trys – ypač rekomenduojamos Jonavos skaitytojams, nes jos turi itin didelę išliekamąją vertę, todėl jas tikriems bibliofilams perskaityti tiesiog būtina.

Dosnūs jonaviečiai padovanojo upę kraujo
Atnaujinta Didžioji salė nekonkuruos su Sporto arena
Jonavos J. Miščiukaitės meno mokykloje – kova dėl garbės pasirodyti LRT televizijos eteryje

Jei vasaros likučius leidžiate su vaikais prie tvenkinio, upės, ežero ar jūros, ar kitoje poilsio vietoje, iš bibliotekos pravartu pasiskolinti Jurgos Vilės ir Linos Itagaki knygą „Sibiro haiku“. „Sibiro haiku“ – ir amerikietiškosios komiksų kultūros tekstas, ir rytietišką poetinį mąstymą primenantis kūrinys. Tema – priešingai nei pasakojimo forma, yra nelengva: vienos šeimos istorija, perteikta tremtinio vaiko akimis. Taigi, jei norite vasarą baigti ir malonia pažintimi su komiksų mūsų literatūroje žanru, ir sužinoti šį tą naudinga, „Sibiro haiku“ yra geras skaitinys.

Rašytojo Vlado Kalvaičio knyga „Vakarai, kurių nebuvo“ parašyta ne Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje, o mažame Tytuvėnų miestelyje. V. Kalvaitis yra puikus pavyzdys, rodantis, kad rimtoji literatūra kuriama ne vien ten, kur susikaupę daugiausiai galios ir pinigų. „Vakarai, kurių nebuvo“ yra tokia knyga, kurioje puikiai dera vyriškas rašymas apie temas, kurios lietuvių literatūroje kelia daug emocijų ir tarytum atima iš rašytojų sveiką protą, ir visgi švelniai poetinė stilistika, neleidžianti pamiršti, jog esame lyrikų tauta. Pagaliau „Vakarai, kurių nebuvo“ gali sudominti tuos skaitytojus, kurie pavargo nuo tokio dažno šiuolaikinėje lietuvių literatūroje savųjų autoriaus problemų narpliojimas.

Pabaigai – tikras iššūkis drąsiems Jonavos skaitytojams – poeto Rimvydo Stankevičiaus knyga Valhala“, sudaryta iš trijų anksčiau išėjusių jo eilėraščių tomų. Rašoma šiais laikais vis labiau nepopuliaria tema – apie religinį tikėjimą, kuris visada yra kelias, paieškos, klausimai be atsakymų.

Norisi tikėti, kad net mūsų dienomis dar esama žmonių, kurie linkę ne tik paviršutiniškai kuo nors domėtis, bet ir nuosekliai paklausti kito žmogaus apie jo gilumines problemas, akivarus ir nušvitimus.

Kas gali būti geriau, nei pokalbis, perskaičius nuostabią knygą?! R. Stankevičiaus „Valhala“ drąsiai gali tapti pretekstu su kaimynais, kolegomis, draugais kone visą dieną kalbėtis apie esminius, ne blizgučių dalykus mūsų gyvenimuose. Tokie pokalbiai leidžia tikėti, kad dar įmanoma šiame pasaulyje rasti bendraminčių, kuriuos kartu padeda suburti biblioteka.

KOMENTARAI