Vienos žydų šeimos, kilusios iš Jonavos, gyvenimo istorijaSugrįžusi iš Sibiro Šimovičių šeima kartu su kitais palikuonimis. Asmeninio albumo nuotr.

Vienos žydų šeimos, kilusios iš Jonavos, gyvenimo istorija

Jonavos mieste žydai buvo giliai įleidę šaknis, čia gimė ištisos kartos. Tiesa, po dažnai kildavusių gaisrų daugelį metų gyvenusios šeimos migruodavo kitur. Galbūt praradimas visko, ką užgyveno, juos skaudžiai paveikdavo ir todėl nenorėdavo vėl kurtis ant pelenų. Bet čia likdavo jų giminės, draugai. O išvykusieji niekada neišsižadėdavo Jonavos. Net kelių kartų palikuonys visada pabrėžia, kad jų šaknys – šis miestas.

Naujojo Kultūros centro direktoriaus pirmos savaitės nenudžiugino
Jonava nusilenkė „Achemos“ veteranams
Pribloškiančių įspūdžių šalis, į kurią norisi grįžti

Ateitis buvo šviesi

Viena iš tokių – Blochų šeima. Tiksliai nepavyko nustatyti, kuo jie vertėsi Jonavoje. Būtent po sudegusių gimtųjų namų Iseris ir Sonia persikėlė gyventi į Kauną. Čia, Vilijampolėje, šalia Nemuno ir Neries santakos, įsteigė didelę medžio perdirbimo įmonę.

Šeimoje augo aštuonios dukros ir sūnus. Tėvas, norėdamas aprūpinti vaikų ateitį, sumanė visiems pastatyti namus. Deja, Kauno senamiestyje spėjo pastatyti tik šešis, nes, sulaukęs 52-ejų metų, mirė. Našlė pardavė verslą, namus paskirstė vyresniems vaikams, kitiems išnuomojo butus ir skyrė išlaikymą.

Jauniausioji dukra Sonia ištekėjo už Giršos Šlimovičiaus ir iš gautos dalies jau galėjo pradėti savo verslą. Nemuno gat­vėje šeima įsigijo dviejų aukštų sandėlius ir prekiavo metalo gaminiais. Soniai teko netgi mesti medicinos studijas ir padėti vyrui. Prekes parsigabendavo iš Vokietijos ir išvežiodavo po visą Lietuvą.

Netrukus šeimoje gimė dukra Frida, o kiek vėliau – dvynukai Jakovas ir Iseris. Gražūs namai, vaikus prižiūrinti auklė, viskuo aprūpintas gyvenimas žadėjo gražią ir prasmingą ateitį.

Iseris – būsimasis išradėjas

Neišvengė tremties

Tačiau, Lietuvą okupavus sovietams, šeima pateko į tremiamųjų sąrašą. 1941 m. dokumentuose buvo parašyta: „Tremiami dėl to, kad turėjo įmonę su pusės milijono metinės apyvartos ir išnaudojo samdinius.“  Tačiau pagrindinė priežastis buvo užsienio partneriai vokiečiai.

Traukinių stotyje šeima išskirta ir išvežta į skirtingas kalinimo vietas. Girša pateko į Sverdlovsko sritį, ten jam paskirta penkerių metų bausmė. Vyras kirto miškus, bet netrukus, pašlijus sveikatai, sunkiai susirgo.

Lageryje kalėjo kraštietis gydytojas. Lietuvoje jis taisė dantis, o čia buvo paskirtas prižiūrėti įvairiomis ligomis sergančius kalinius. Daktaras Giršai parūpino pažymą, kad jam netektų eiti į mišką ir sunkiai dirbti. Vyras galėjo pasilikti barake. Taip pavyko išgyventi tuos metus, nes daugelis iš atvežtųjų neištvėrė sunkaus darbo ir iš miškų tiesiog negrįždavo.

Sonia su vaikais nusiųsta į Altajaus kraštą, į Kamenio prie Obės miestą. Jauna mama užsibrėžė tikslą – nesvarbu, kokie sunkumai lauktų, ji privalo vaikus išleisti į mokslus. Pati juos mokė kalbėti rusiškai. Būdami šešerių, dvyniai jau mokėjo ir skaityti, ir rašyti. Dar vėliau jai pavyko iš Kauno gauti pažymą apie medicinos institute baigtus tris kursus ir įsidarbinti į tuberkuliozės dispanserį sesute.

Vėl atsistojo ant kojų

G. Šlimovičių iš lagerio paleido 1945 m. gruodžio 25 dieną. Vyras susirado sunkvežimį, kuris turėjo važiuoti reikiama kryptimi pas žmoną ir vaikus. Tačiau dėl gausaus sniego netrukus jis užklimpo. Savaitę žmogus ėjo pėsčiomis.

„Tėvo grįžimą pamenu puikiai, – pasakojo Iseris. – Atidarome duris, o ten stovi apledėjęs žmogus, apsivyniojęs galvą, rankas ir kojas suplyšusiais skudurais. Žiūrėjome ir stebėjomės, kol jis ištarė mūsų vardus. Tada supratome, kad grįžo tėtis. Kitoms tremtinių šeimoms tai buvo didelė naujiena, kadangi vyrai dažniausiai dar kalėjo lageriuose ir apie sugrįžimą net nesvajojo.“

Tėvas stebėjosi, kad jo šeima turi tokią didelę skolą. Atlyginimo neužteko buto nuomai ir maistui, reikėdavo skolintis. Vyras susisiekė su Lietuvoje bei Amerikoje gyvenusiais giminaičiais ir paprašė pagalbos. Kadangi tremtiniai pinigų negalėjo gauti, tai atkeliaudavo siuntos su drabužiais ir maistu. G. Šlimovičius buvo gavęs invalido pažymėjimą, tad dirbti jam nereikėjo. Gautus iš giminaičių daiktus jis pardavinėjo turguje. Jau po metų šeima ne tik atidavė visas skolas, bet ir nebebadavo ir netgi nusipirko nedidelį namelį. 1949 m. gimė dukra Tat­jana.

Frida – Sibiro studentė

Vaikai – mokslų keliu

Taip bėgo metai, Šlimovičių vaikai stropiai mokėsi. Dvyniai, neturėdami net šešiolikos, baigė vidurinę mokyklą. Motinos valia jie turėjo studijuoti aukštuosius mokslus. Frida labai norėjo tapti medike. Išlaikė egzaminus, tačiau jos, kaip tremtinės, nepraleido mandatinė komisija. Tad teko stoti į pedagoginį institutą ir tapti mokytoja. Dvyniams nepatiko vietoje esantis žemės ūkio institutas – jie slapta išvyko į Tomską. Ten sugebėjo save deklaruoti ne kaip tremtinius, bet kaip pabėgėlius nuo karo. Jakovui pavyko įstoti į matematikos fakultetą, o Iseris tapo mechanikos fakulteto studentu.

Tėvai su vaikais pradėjo galvoti apie sugrįžimą į Lietuvą. 1962 m. parašė prašymą ir gavo atsakymą, kad  buvusio stambaus prekybininko šeima yra nepageidaujama.

Vis dėlto atžaloms pavyko išvažiuoti. Iš pradžių Frida ir Jakovas išvyko į Ukrainą, o Iseris – į Kauną, kur įsidarbino staklių gamykloje. Vėliau jis tapo išradėju. Jo ir draugų sukurtas kopijavimo aparatas „Era-2“ tuo metu buvo moderniausias visoje Sovietų Sąjungoje.

Tomskas. I. Šlimovičius – antroje eilėje ketvirtas iš kairės

Įsikūrė įvairiose vietose

Po dvejų metų pagaliau pavyko grįžti ir tėvams su dukra Tatjana. Jakovas pasiliko gyventi Ukrainoje, ten dėstė matematiką, vėliau išvyko į Izraelį.

Frida Lietuvoje ištekėjo už pedagogo Preiskelio ir visą gyvenimą mokytojavo. Užaugino sūnų Mariką, kuris pasekė močiutės pėdomis – tapo mediku, vėliau įsikūrė Izraelyje.

Išėjusi į pensiją, Frida išvažiavo pas sūnų ir šiuo metu gyvena Beršebos mieste.

Tatjana taip pat tapo medike ir išvyko į Ukrainą. Prasidėjus karui, pasitraukė į Izraelį, šiuo metu gyvena Bat Jamo mieste.

Nesukūręs šeimos Iseris dar sovietmečiu 15 metų bandė išvažiuoti, bet jo,  kaip išradėjo, neišleido. Atgimimo metais atsirado galimybė išvykti, tačiau tada jau pats nebenorėjo.  Pensinis amžius ir sveikata būtų per sunki našta vėl viską pradėti iš naujo. Iseris mirė 2017 m., palaidotas šalia savo tėvų Aleksoto žydų kapinėse Kaune.     

F. Šlimovičiūtė-Preiskelienė ir šio straipsnio autorius Beršebos mieste, Izraelyje

Čia – protėvių dvasia

Ieškant kraštiečių, teko aplankyti Izraelyje gyvenančius Fridą ir Mariką. Fridos mama, norėdama apsaugoti vaikus, mažai ką pasakojo apie Jonavą, ten paliktas gimines, kurių daugelis žuvo Girelėje. Bet ji savo prisiminimuose visada pabrėžia, kad jų giminės šaknys yra iš Jonavos, o kiti miestai – tik tarpinės stotelės, į kurias nunešė gyvenimas ir likimas. Kasmet atostogų grįžtantis į Lietuvą Marikas užsuka ir į Jonavą, nors čia nieko neliko, kas sietų jį su giminėmis.

„Bevaikščiodamas po senamiestį, sustodamas prie sinagogos ar užlipęs į žydų kapinaičių kalną, visada jaučiu čia protėvių dvasią“, – pabrėžė Marikas.

Skaistvilė NARKEVIČIŪTĖ, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto istorijos III kurso studentė, Artūras NARKEVIČIUS, kraštotyrininkas

KOMENTARAI