Vienas „sutinku“ dovanos gyvenimą keliems

Vienas „sutinku“ dovanos gyvenimą keliems

Šiuo metu Lietuvoje organų transplantacijos laukia pusė tūkstančio žmonių. Kol visuomenėje vis dar sklando baimės, susijusios su donoryste, o politikai diskutuoja apie sveikatos apsaugos pataisas, kasmet miršta apie 20 ligonių, taip ir nesulaukusių gyvybiškai svarbių operacijų.

Dainų šventėje geros emocijos liejosi per kraštus
Ar iš garsaus forumo „Aidas“ beliks tik aidas?
Kaip vertinate paminklą laisvės kovotojams atminti?

Jonaviečiai drąsiai ir noriai dalyvauja kraujo dovanojimo akcijose, o štai tapti organų donorais kasmet pritarimą išsako vos 25–30 rajono gyventojų.

Specialistai tikina, kad viešai sklandantys mitai, visuomenės neinformuotumas ir dialogo trūkumas – kliūtys, neleidžiančios sunkiems ligoniams iš naujo atrasti gyvenimo džiaugsmo.

Nauji pasiūlymai

Lietuvoje šiuo metu organų donorystė galima, kai žmogus pasirašo sutikimą po savo mirties paaukoti  organus arba, atsitikus nelaimei, tai sutinka padaryti mirusiojo artimieji.

Beje, galima ir gyvoji donorystė. Kadangi žmogus puikiai gyvena ir su vienu inkstu, kitą jis gali padovanoti transplantacijos laukiančiam sutuoktiniui ar giminaičiui. Šiuolaikinė medicina taip pažengusi į priekį, kad pacientui gali būti persodinama ir dalis sveiko žmogaus kepenų.

Neseniai viešojoje erdvėje nuskambėjo Seimo nario Mykolo Majausko siūlymas pradėti taikyti vadinamąjį „numanomos donorystės“ modelį, kuris reikštų, kad po mirties organų donorais taptų visi gyventojai, nebent jie iš anksto pareikštų raštišką prieštaravimą. Tokia idėja sukėlė daug diskusijų visuomenėje. Siūlymą kritikavo ne tik sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, bet ir dalis medikų, su donoryste susijusių organizacijų.

Liga vargina

Laukimo režimu gyvena ir jonavietės Inesos šeima. Mergina (pavardė redakcijai žinoma) pasakojo, kad jos mama jau daugiau nei metus laukia inksto transplantacijos. Prieš porą metų moteris susirgo inkstų uždegimu, progresavusiu į jų nepakankamumą. Galiausiai gydytojai konstatavo – išgelbėtų tik  transplantacija.

„Mama tikrai labai kenčia. Dabar kas antrą dieną kraujas valomas dializės aparatu. Kad ir kaip branginame Jonavos miestą, išsikraustėme gyventi į Vilnių, nes čia radome gydytoją, kuria visiškai pasitikime. Neseniai aptarėme visas gydymo aplinkybes, jei gautume inkstą iš gyvo donoro. Žinoma, iškart pagalvojau apie save, bet tyrimai parodė, kad mano sveikata nėra geriausios būklės. Turiu dar brolį. Deja, taip jau susiklostė, kad su juo daug metų nebendravau nei aš, nei mama. Bandysiu susisiekti. Gal jis neliks abejingas savo motinos skausmui?“ – vilties nepraranda Inesa.

Emociškai sunku

Nors transplantacija gali tapti langu į gyvenimą, bet žinojimas, kad padėti gali miręs žmogus, glumina.

„Ne kartą su mama diskutavome apie tai. Ji prasitarė, kad labai sunku laukti inksto, kai žinai, kad tau padėti gali kito žmogaus nelaimė. Donoro atsiradimas pradžiugintų kiekvieną ligonį, bet suvokimas, kad dėl artimo žmogaus mirties kažkur gedi šeima, užgožia tas mintis. Prisipažinsiu, mums teko kreiptis net į psichologą. Manau, kad padovanoti kažkam naują gyvenimą yra dovana sau pačiam ir visam pasauliui. Dabar stengiamės džiaugtis kiekviena diena. Mamos liga paskatino daugybę mūsų pažįstamų įsigyti donoro kortelę. Gal kažkam atrodys, kad kalbu iš savanaudiškų paskatų, bet manau, kad kiekvienas, kuriam leidžia jo sveikata, turi pagalvoti apie tokį sutikimą. Po mirties visi atsidursime po velėna. Ar tikrai mums ten reikės širdies, inkstų, kepenų ir kitų organų?“ – neslėpdama jaudulio kalbėjo Inesa.

Laukia galimybės

Šiuo metu inkstų transplantacijos Lietuvoje laukia net 168 žmonės. Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, širdį reikėtų persodinti 46 asmenims, plaučių tikisi  10, širdies ir plaučių komplekso – 4, kepenų – 73, kasos ir inksto komplekso – 8, ragenų – 99, kamieninių kraujodaros ląstelių – 94 žmonės.

Jonavos rajone organų transplantacijos laukia 3 žmonės: vienam iš jų būtina persodinti  inkstą, dviem – kepenis. 2017 m. mūsų rajono gyventojams atliktos keturios sudėtingos operacijos: vienam recipientui transplantuoti abu to paties donoro inkstai, kitam – kepenys, dviem – donorų širdys.

Pritarimą organų donorystei šiuo metu yra išreiškę 273 Jonavos rajono gyventojai – 163 moterys ir 110 vyrų. 2016 m. gruodžio 31 d. donoro korteles turėjo 239,  o po metų, 2017-ųjų gruodžio 31-ąją – 267 žmonės.

Kaip testamentas

Visi norintieji gauti donoro kortelę tai gali padaryti per interneto prieigą  www.ntb.lrv.lt. Taip pat bet kurioje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, Nacionaliniame transplantacijos biure, donorystę viešinančiose akcijose, kuriose dalyvauja arba kurias organizuoja Nacionalinis transplantacijos biuras. Išreikšti savo sutikimą galima ir švietimo, farmacijos bei kitose įstaigoje, kuriose patvirtintos pareigybės, reikalaujančios biomedicinos mokslų srities, medicinos, farmacijos, visuomenės sveikatos krypties išsilavinimo (pvz., vaistinės, aukštosios mokyklos ir pan.).

Kiekvienas asmuo, pasirašęs sutikimą, turi nurodyti, ar nori paaukoti visus audinius ir organus, ar tik atskirus. Pasirašytas sutikimas yra žmogaus valia, tarsi testamentas. Jei į nelaimę pakliūna žmogus, kuris nėra parašęs raštiško sutikimo tapti donoru, atsakingas sprendimas perleidžiamas į artimųjų rankas.

Svarbu kalbėtis

Pasak Nacionalinio transplantacijos biuro Komunikacijos skyriaus vedėjos Rasos Pekarskienės, labai svarbu apie donorystę kalbėtis su artimaisiais. Pasaulio praktika rodo, kad visada yra gerbiama artimųjų nuomonė.

„Lietuvoje buvo vienas atvejis, kai artimieji užprotestavo žuvusiojo valią. Sutikimo duomenys buvo registre. Nustačius smegenų mirtį, apie mirusiojo sutikimą tapti donoru buvo pranešta jo tėvams. Jie iki tol nežinojo apie tokį savo vaiko sprendimą ir, didelio skausmo palaužti, labai gedėdami, trukdė gydytojams atlikti numatytus veiksmus, neįleido jų į reanimacijos skyrių. Dėl to visi donorystės veiksmai buvo sustabdyti. Vėliau vyko diskusija, kaip į neigiamas artimųjų reakcijas turi reaguoti gydytojai. Prieita prie išvados, kad mirusiojo valia yra aukščiau artimųjų norų. Ir vis dėlto, pasitelkiant užsienio šalių patirtis, dažniausiai transplantacijos prieš artimųjų valią neatliekamos. Taigi žmonės turi kalbėtis apie savo sprendimus su šeimos nariais ir paaiškinti juos“, – įsitikinusi R. Pekarskienė.

Nepagrįstos baimės

Kai kalbama apie donorystę, visuomenėje vis dar pasigirsta įvairių mitų. Esą į sutikimą išreiškusių žmonių gyvybes gali pasikėsinti organų prekeiviai, donoro laukiančių žmonių artimieji. Pasak VšĮ Jonavos ligoninės Anesteziologijos-reanimacijos skyriaus vedėjo gyd. Aleksandro Bartusevičiaus, tai tik iš piršto laužtos kalbos.

„Informacija apie donoro kortelės savininkus saugoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytais asmens duomenų apsaugos reikalavimais. Ji gali būti suteikiama tik pačiam kortelės savininkui arba gydytojui po mirties fakto. Sutikimas nėra pagrindas tapti potencialiu donoru. Jis tik užtikrina žmogaus teisę išreikšti savo pomirtinę valią. Donoro kortelėje nėra informacijos, kuri padėtų nustatyti, ar žmogaus organai tinkami transplantacijai. Po mirties jie tiriami – atliekami virusologiniai, biocheminiai tyrimai, biopsijos. Taigi čia svarbus medicininis donoro ir recipiento suderinamumas, galimo donoro organų būklė“, – sakė A. Bartusevičius.

Būtina sąlyga

Nepagrįstos baimės ir dėl to, kad donoru tapęs asmuo galbūt nėra miręs, kad tik ištiktas komos, gal po kiek laiko gali atsigauti ir pan. Gydytojai tvirtina, kad tai irgi netiesa. Organai transplantacijai paimami tik iš žmogaus, kuriam yra nustatyta smegenų mirtis ir kai sustoja jo širdis.

„Dažniausiai smegenų mirtis nustatoma po avarijų, kai jos negrįžtamai pažeidžiamos. Visais atvejais nukentėję asmenys yra gabenami į intensyviosios terapijos ir reanimacijos skyrių, kur stengiamasi išgelbėti gyvybę. Deja, kartais to padaryti nebepavyksta. Jei gydytojų konsiliumas konstatuoja žmogaus mirtį, ši informacija perduodama Nacionaliniam transplantacijos biurui, kurio koordinatoriai budi visą parą. Jie patikrina, ar žmogus buvo pareiškęs sutikimą arba nesutikimą donorystei. Jei jis deklaravo nesutinkantis, šis klausimas nebekeliamas ir organai neliečiami. Jei žmogus buvo pareiškęs sutikimą ar nebuvo pareiškęs savo valios, mirusiojo artimųjų visada atsiklausiama. Jei artimieji pritaria, potencialiam donorui vaistais palaikomas kraujospūdis, jis dirbtinai ventiliuojamas, šildomas, kol atvyksta transplantologų brigada. Tuo pačiu metu atliekami tyrimai, parenkami tinkami recipientai“, – pasakojo A. Bartusevičius.

Bažnyčia skatina

Jonavos dekanato dekanas kun. Audrius Mikitiukas tikina, kad donorystės tikintieji baimintis neturėtų. Pasak jo, tai – galimybės parodyti didžiausią meilę kitam katalikui.

„Bažnyčia visu šimtu procentų už donorystę. Kiekvienas katalikas yra raginamas padaryti viską, kad jis dalyvautų ir kraujo, ir organų donorystėje. Tiesa, manau, kad pats apsisprendimas tapti donoru, sutikimo išreiškimas turėtų būti lengvai prieinamas kiekvienam. Aš asmeniškai dažnai lankausi pas gydytojus, bet niekada nesu iš jų girdėjęs klausimo, ar nenorėčiau tapti donoru? Kodėl jiems to nepaklausus pacientų? Galbūt tada daugiau žmonių pradėtų galvoti apie tokią galimybę. Manau, būtina garsiai kalbėti visais donorystės klausimais“, – nuomonę išsakė kunigas.

 

KOMENTARAI