Viduržiemio vizijose – spalvų protrūkisA. Šukutis pristatė savo daugiaprasmį metalinį „Žibinčių“. K. Putelio nuotr.

Viduržiemio vizijose – spalvų protrūkis

Artėjant metų pabaigai, Kultūros centro Meno galerija jau daugel metų dailininkus kviečia įsijungti į tradicinį renginį – jonaviečių kūrėjų parodą. Šiemet čia savo darbus atsigabeno dvi dešimtys įvairaus amžiaus ne tik mūsų mieste, bet ir tolėliau pabirusių tapytojų, grafikų, skulptorių, fotografų, įvairių instaliacijų sumanytojų.

Patrauklūs vizualiniai eksperimentai
„Lietavos“ pagrindinėje mokykloje – skaitymo diena
Kaimo bibliotekos – bendruomenių traukos centrai

Metų parodos – savotiškos kultūros fronto bendražygių ataskaitos. Vis dėlto galerijos erdvėje dažniau atsiveria vadinamieji profesionalai – baigusieji aukštąsias dailės studijas ar bent jau studentai. Dabartinė ekspozicija – ne išimtis, joje vyrauja meno pasaulyje jau pripažinti ir produktyviai dirbantys kūrėjai. Probėgšmais akys užkliūna ir už vienos kitos naujoko pavardės, nors ir tas, žiūrėk, kažkur jau gražiai pasirodęs, kažkam kažkiek žinomas, laukiamas.

Gintarė Tiliūnaitė. „Uždraustas vaisius“

Kaip visada, įdomus Vladimiras Nikonovas su savo „geležėlių“ konstruktais, įspūdingai atrodo Gintaro Rūko pastebėtos per lietų skubančios figūros, moteriška fantazija pulsuoja Danutės Linkevičienės drobės, sutariančios ir su medžiu, ir su modelinu. Jai nenusileidžia jaunoji Martyna Jančaitytė, panaudojusi „Šuns portrete“ net drabužių kolekcijos motyvus. Žaidžia su medžiagomis ir fotografė Jūratė Jakubavičienė, įrodžiusi, kad ir nuotrauką galima komponuoti koliažo principu. Čia pat seni vilkai – Vytautas Butas ir Aidaras Merkevičius, eksponuojantys savo tobulo ar kažkiek šėliojančio pasaulio atspindžius, be galo santūri ir lakoniška Edita Danielienė, pateikianti kelis molyje ir medyje įamžintus veidus.

Atskira kalba apie „kietosios“ skulptūros eksponatus. Čia pirmiausia stebina Tomas Zabarauskas, sugebėjęs mažomis formomis priminti kone visą Lietuvos istoriją – tai ir valstietiška sodyba, ir laisvės kovotojai, ir trispalve papuošta Gedimino pilis. Už kelių žingsnių – Andriaus Knystauto akmenų metaforos. Tačiau bene daugiausia nuostabos žvilgsnių pritraukė salės viduryje palinkęs Andriaus Šukučio „Žibinčius“. Žiūrovas galėtų suskaičiuoti ne tik iš po žmogystos skrybėlės styrančius metalinius plaukus, bet ir uždegti į  žibintą įstatytą žvakutę. Gal tai autoriaus užuomina į garsiąją Diogeno, nešiojusio dienos viduryje žibintą, frazę „Ieškau žmogaus“?

V. Švėgždaitė-Borsevskienė. „Žiedų žiedais žieduota žemė“

„Moteriškas“ temas tęsia Janina Celiešienė, Inga Šišovienė, Inga Naujokienė, Violeta Švėgždaitė, Eitvydė Pranevičienė, kitos kūrėjos. Čia daug gėlių, plačių pievų, lietaus, romantiškos prietemos. Už jų kukliai žvalgosi Eugenijaus Lugovojaus grafikoje įamžinti „Medžiai palei Nerį šalia Jonavos“ – ko gero, vieninteliai mūsų gimtąją erdvę atspindintys eksponatai. Pagaliau prie langų  po ilgesnės tylos tobula atlikimo technika vėl prisistato Vytautas Stankevičius, šiam priešingybė – Vaidas Butas, įvaldęs stambiagabaritę koloristiką, o savo „Gėles“, matyt, be vargo galėsiantis įpiršti ir Paryžiaus salonui. Už jo – renesansiškasis Saulius Sabaitis su tobulai apšviestais ir tobulai pritemdytais moterų aktais „Kylanti“ ir „Atvirumas“.

F. Paulauskas į susirinkusiuosius kreipėsi poezijos žodžiu

Sunku visus pastebėti, visus paliaupsinti ar paerzinti, tačiau neįmanoma nestabtelėti prie Felikso Paulausko instaliacijos su medituoti kviečiančiomis tibetietiškomis kaladėlėmis, su autoironiška žvaigždės pusele fantastinio medžio, galbūt gyvenimo, viršūnėje. Tai vienas iš trijų šio žanro kūrinių, atsigabentų iš Žeimių, kiti du, pasak autoriaus, palikę Vokietijoje, ten, kur neseniai važinėta ir kurta.

Tradicinio renginio šurmulys šiemet nuspalvintas dar keliais štrichais. Po galerijos šeimininkės Gitanos Daugirdienės įžanginio žodžio gitarą į rankas paėmė tas pats A. Šukutis, o tas pats F. Paulauskas, prisiminęs savo aktorinį talentą, apstulbino visus viduržiemį užgimusia poetinio žodžio magija.

KOMENTARAI