Veiksmo filmą primenanti jonaviečio istorijaA. Volkas išvaikščiojo visą Jonavą, ypač jį domino senamiestis ir išlikusios žydų kapinaitės. Autorės nuotr.

Veiksmo filmą primenanti jonaviečio istorija

Nors per karą istorinė Jonavos bendruomenė buvo visiškai sunaikinta, paklaidžioti tėvų ir protėvių takais nuolat atvyksta žydų kilmės jonaviečių palikuonių iš viso pasaulio. Kiekvienas čia atkeliauja su unikalia šeimos istorija ir išskirtiniais prisiminimais apie šį kraštą. Jonavoje apsilankęs žymus JAV psichoterapeutas Armand Volkas, kurio tėvas gimęs ir užaugęs Jonavoje, panoro su jonaviečiais pasidalyti savo šeimos gyvenimo drama, kuri ne tik nenusileidžia Holivudo veiksmo filmų siužetams, bet ir atskleidžia sudėtingą to meto istorinį kontekstą.

Choreografė Vilma Širkaitė: tauta be kultūros – mirusi tauta
Dizainerės vizijos praplečia visatos erdves
Jonavietės namuose skamba esperanto kalba

Jaučiasi esąs lietuviu

Tai buvo pirmasis Kalifornijoje gyvenančio ir visame pasaulyje žinomo psichoterapeuto A. Volko apsilankymas tėvo gimtinėje. Po žydų bendruomenę sukrėtusio holokausto grįžti į gimtąsias vietas be galo sunku tiek patiems karo baisumus išgyvenusiems žydams, tiek jų vaikams. Būtent tokios trauminės patirtys bei iš kartos į kartą pereinančios negatyvios istorinės patirtys ir yra A. Volko psichoterapinio darbo objektas.

A. Volkas yra psichoterapeutas ir registruotas dramos terapeutas, dirbantis privačiai bei vadovaujantis meno terapijos centrui, kur moko studentus, rezidentus ir terapeutus, norinčius įtraukti dramos terapiją į savo praktiką, taip pat dėsto net keliuose JAV universitetuose. Jis dirba ne tik su holokausto paliestų šeimų nariais, bet taip pat ir su žiaurumus vykdžiusių nacių palikuonimis, jaučiančiais moralinę kaltę dėl tėvų padarytų nusikaltimų.

Psichoterapeuto tėvas Bernardas Volkas gimė ir užaugo Jonavoje, mama – iš Lenkijos kilusi žydė. Abu tėvai kovojo pasipriešinimo judėjimuose, išgyveno holokaustą, o susipažino ir vienas kitą pamilo žiaurumu garsėjusioje Osvencimo koncentracijos stovykloje. Tėvų patirtis, šeimos palikimas, aistra teatrui, humanizmas, atjauta ir empatija formavo A. Volko metodą, kurį jis taiko šiandien dirbdamas su žmonėmis įvairiose pasaulio šalyse, paliestose karų, istorinių konfliktų ir traumų.

Po ilgų dvejonių A. Volkas pasiryžo kelionei į Jonavą, nes be galo norėjo pamatyti, kaip atrodo kraštas, kuriame turbūt būtų gyvenęs ir jis pats, jei Antrasis pasaulinis karas nebūtų sudrumstęs Lietuvos žydų gyvenimo. Nepaisant to, kad pats psichoterapeutas visą gyvenimą praleido JAV, jis jaučiasi iš dalies lietuviu-litvaku, nes toks buvo jo tėvas. Grįždamas į tėvo gimtinę, A. Volkas tikėjosi nors dalele prisiliesti prie šeimos istorijos, pamatyti, kokie žmonės čia gyvena dabar, užmegzti su jais ryšį ir pasijusti vienu iš jų – jonaviečiu, t. y. tokiu, kokiu galėjo būti, istorinėms aplinkybėms susiklosčius kitaip. Nors tėvas nedaug kalbėdavo apie Jonavą, būtent šis kraštas ir jo žmonės suformavo charakterį žmogaus, kurį pats A. Volkas įvardija tikru to meto herojumi.

Neeilinės patirtys

Jonavoje apsilankęs A. Volkas sukvietė moksleivius ir istorijos mokytojus pasiklausyti tikros jo tėvo išgyventos dramos Antrojo pasaulinio karo metais.

1916 metais Jonavoje gimęs B. Volkas dar vaikystėje susidūrė su jo šeimą skaudžiai palietusiu antisemitizmu, tad nenuostabu, kad jau ankstyvoje jaunystėje susižavėjo komunistinėmis idėjomis, žadėjusiomis pakeisti pasaulį ir sukurti geresnę, religinėmis ir nacionalistinėmis nuostatomis nesuvaržytą visuomenę. Kadangi paskutiniaisiais carinės Rusijos imperijos egzistavimo dešimtmečiais čia gyvenusiems žydams buvo taikomi įvairiausi draudimai bei sankcijos, o Pirmojo pasaulinio karo metais jie buvo persekiojami ir tremiami iš gimtųjų namų į carinės Rusijos gilumą, socialistinių idėjų paplitimas tarp tuometės jaunuomenės buvo visai natūralus reiškinys. Jie buvo įsitikinę, kad nuosavybės ir kapitalo suvienodinimas padarys galą socialinei nelygybei, antisemitizmui ir rasizmui.

1934 metais Armand tėvas išvyko į Palestiną kartu su klubu dalyvauti „Maccabi“ futbolo taurės varžybose ir ten pasiliko. Po poros metų, kilus Ispanijos pilietiniam karui, jis, kaip ir daugelis kitų laisvos visuomenės vizija tikėjusių jaunuolių, išvyko ginti demokratiniu būdu išrinktos Ispanijos valdžios nuo generolo Franko vadovaujamų fašistų perversmo. Pakeliui į Ispaniją laivas, pilnas jaunų savanorių, pasiryžusių nugalėti fašizmą, buvo pašautas italų povandeninio laivo torpedos. Šimtai savanorių žuvo, o Bernardas tapo vienu iš nedaugelio išsigelbėjusiųjų – po pusantros paros plūduriavimo ant laivo nuolaužos jis buvo išgelbėtas respublikonų ir pargabentas į Ispaniją, kur vėliau pagerbtas kaip didvyris.

Ispanijoje jaunasis Jonavos žydas dvejus metus kovojo už demokratijos išsaugojimą, taip pat padėjo vertėjauti, nes iš Jonavos kilęs Bernardas, kaip ir dauguma to meto litvakų, laisvai kalbėjo net keletu kalbų. Vis dėlto 1939 metais karą laimėjo kur kas didesnio pajėgumo Franko vadovaujama kariuomenė ir demokratijos šalininkams teko trauktis. Per Pirėnų kalnus bėgdamas iš Ispanijos, B. Volkas buvo nuolat bombarduojamas priešų, o galiausiai suimtas atsidūrė Pietų Prancūzijoje buvusioje karo belaisvių stovykloje. Pasibaigus Ispanijos pilietiniam karui, internacionalinės brigados kariai buvo grąžinti į gimtinę. Taip B. Volkas vėl grįžo į Jonavą, kur susitiko su savo šeima. Tik tuomet dar nežinojo, kad šeimą mato paskutinį kartą.

Nacistinei Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, jaunasis karininkas išvyko ginti idėjų, kuriomis vis dar idealistiškai tikėjo, į tuo metu nacių bombarduojamą Baltarusijos teritoriją. Čia vėl vos nežuvo – dešimt iš dvylikos jo bendražygių parašiutininkų nukauti per vokiečių ataką, o jam stebuklo dėka pavyko išgyventi ir net keletą metų teko slapstytis su kitais sovietiniais partizanais nacių užimtoje Baltarusijoje. Netgi tada, kai galiausiai buvo suimtas nacių karių, skirtingai nei kiti sovietiniai partizanai, jis nebuvo sušaudytas – per klaidą naciai jį palaikė iš koncentracijos stovyklos pabėgusiu žydu ir grąžino atgal. Vėliau ištremtas į vieną didžiausių koncentracijos stovyklų – Osvencimą, Bernardas ir toliau aktyviai veikė pogrindiniuose judėjimuose, padėjo keletui žydų iš ten pabėgti.

Humanistinė pasaulėžiūra

Būtent Osvencimo koncentracijos stovykloje Bernardas susipažino su savo būsima žmona – Lenkijos žyde, taip pat aktyvia kovotoja prieš fašizmą. Karo pabaigoje Bernardui dar kartą pavyko išvengti mirties – perkeltas į vokiečių politinių kalinių valdomą Buchenvaldo stovyklą, visiškai nusilpęs B. Volkas sutiko čia vadovaujantį buvusį Ispanijos pilietinio karo bendražygį, kuris jį ir išgelbėjo. 1945 balandžio 11 d. jis su kitais koncentracijos stovyklos kaliniais buvo išlaisvintas sąjungininkų, o šią dieną visą likusį gyvenimą laikė antruoju savo gimtadieniu.

Pasibaigus karui, Bernardas išvyko į Paryžių ieškoti savo mylimosios Lenkijos žydės, su kuria buvo susipažinęs Osvencime. Susituokęs šeštojo dešimtmečio pradžioje, su šeima išvyko į Kaliforniją, kur gyvenę giminaičiai jiems padėjo įsitvirtinti ir kur galėjo pradėti naują ramų gyvenimo etapą. Nuo pat ankstyvos jaunystės nuoširdžiai tikėjęs socialistinėmis idėjomis, sužinojęs apie Josifo Stalino vykdomas represijas, B. Volkas nusivylė šia ideologija, pasijuto išduotas politinių lyderių, už kurių idėjas buvo pasiryžęs paaukoti gyvybę. Ilgus dešimtmečius vykstant Šaltajam karui, bijodama deportacijos iš šalies, šeima slėpė savo politinę praeitį, atsisakė ankstesnės ideologijos ir įsiliejo į tradicinę vakarietišką visuomenę, gyveno multikultūrinėje paprastų darbininkų kaimynystėje. Būtent šiame skirtingų istorinių ir kultūrinių patirčių kontekste ir susiformavo Bernardo sūnaus A. Volko humanistinė pasaulėžiūra, kurią jis taiko savo sukurtame psichoterapijos metode.

KOMENTARAI