Ugniagesiai vieni kitiems linki sausų žarnųGegužės 4-oji Jonavos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos darbuotojams – profesinė šventė. K. Putelio nuotr.

Ugniagesiai vieni kitiems linki sausų žarnų

Gegužės 4-ąją šalies ugniagesiai gelbėtojai mini savo globėjo Šv. Florijono dieną. Daugelyje miestų vykstantys renginiai leidžia gyventojams iš arti pamatyti, kaip atrodo ugniagesių įranga, automobiliai. Vis dėlto retas susimąsto apie tai, kokį kelią turi nueiti žmogus, norintis tapti profesionaliu gelbėtoju. Šios duonos paragavęs jonavietis Mantas Butvilas tikina, kad kelias iki šios profesijos – sudėtingas ir neatsiejamas nuo noro padėti kitiems žmonėms.

Mažieji jonaviečiai nemokamai mokomi ir plaukti
Tarptautinės pratybos ,,Kardo kirtis 2018” įgauna pagreitį
Unikali akcija pritraukė apie 2000 mažųjų skaitytojų

Keitė profesiją

Prieš dvejus metus ugniagesiu įsidarbinęs M. Butvilas šiandien eina Jonavos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos (PGT) inspektoriaus pareigas.

„Įgijau pedagogo specialybę ir dirbau mokytoju, tačiau visada jaučiau norą padėti žmonėms. Mąsčiau apie darbą policijoje arba kariuomenėje. Galiausiai susiklostė taip, kad tapau ugniagesiu. Tiesa, tas kelias nebuvo trumpas. Turi atitikti griežtus sveikatos reikalavimus, būti gerai fiziškai pasiruošęs. Jei žmogus neturi aukštojo išsilavinimo, jis turi dar mokytis devynis, kitu atveju – du mėnesius. Ugniagesių mokslai – sudėtingi. Be teorinių paskaitų, praktinių užsiėmimų, kurie imituoja darbą tarnyboje, kiekvienas dar privalo „atlaikyti“ ir sukarintą struktūrą su griežta darbotvarke. Aš du mėnesius gyvenau Vilniuje. Turinčiam šeimą asmeniui tai nėra lengva“, – pasakojo M. Butvilas.

„Visiems būna gerai tada, kai ugniagesiai darbuojasi pagal suplanuotą darbotvarkę, o jos nepertraukia jokie iškvietimai“, – sako M. Butvilas. K. Putelio nuotr.

Sumažėjusi baimė

Pasak pašnekovo, normatyvų laikymas jam priminė nuo vaikystės lydėjusią aukščio baimę. Tvirtas noras tapti gelbėtoju  padėjo ją suvaldyti.

„Aš visada bijojau aukščio, todėl šiek tiek baiminausi, ar tai nepakiš man kojos. Pamenu, vienas mokytojas man pasakė, kad aukščio baimė, jei  tik ji nėra paniška, – teigiamas dalykas. Yra žmonių, kurie sustingsta aukštyje ir nieko nebegali daryti. Tokiems čia tikrai ne vieta, tačiau gelbėtoju dirbti negali ir tie, kurie visiškai nepaiso aukščio – jie pamiršta savisaugą. Pamenu pirmąjį savo normatyvą, kai reikėjo apsirengus ugniagesio uniforma ir be apsaugos per 40 sekundžių kopėčiomis įlipti į 35 metrų aukštį. Tikrai nebuvo drąsu, bet viskas išmokstama ir tai gali padėti konstroliuoti baimę“, –  tikino M. Butvilas.

Svarbus pasitikėjimas

Pasak inspektoriaus, kiekvienas ugniagesys nuolatos turi tobulėti. Darbe negalima daryti klaidų, o didžiausia motyvacija mokytis ir nestovėti vietoje tampa žinojimas, kad tu esi reikalingas žmonėms. „Aš manau, kad svarbiausia – noras padėti kitiems. Tai yra pagrindas, kurį turi papildyti darbštumas. Privalai mokytis kiekvieną dieną, nes nuo tavęs priklauso žmonių gyvybė ir sveikata. Kai jie susiduria su ugniagesiais ir pamato, kad mūsų darbas tikrai nėra lengvas, labiau vertina šios profesijos atstovus. Įvairios apklausos rodo, kad ugniagesiai gelbėtojai yra įgiję didžiausią visuomenės pasitikėjimą Lietuvoje. Tai prisidėjo ir prie galutinio mano apsisprendimo čia įsidarbinti. Kai matai, kad esi kažkam reikalingas, tada smagiau ir dirbti“, – kalbėjo inspektorius.

Visada pasiruošę

Pamainomis dirbantys ugniagesiai turi griežtai apibrėžtą darbotvarkę. Pasak M. Butvilo, kiekvienas žino kasdienes savo pareigas ir atsakingai tikrina įrangą. Tačiau visa darbotvarkė lieka užnugaryje, kai PGT  patalpose  pasigirsta šaižus signalas.

„Pamainos keičiasi rytais 7.30 val. Visi ugniagesiai į darbą ateina pusvalandžiu ankščiau ir pasitikrina darbo vietą. Viskas privalo būti paruošta. Per rytinę rikiuotę sužinome dienotvarkę. Vyksta ir paskaitos. Jos rengiamos pagal iš anksto sudarytą grafiką, nurodantį, ką reikia pakartoti. Laikui bėgant, tam tikri dalykai gali užsimiršti. Dėl to teorija – taip pat svarbi mūsų darbo dalis. Po pietų vykdome praktinius užsiėmimus. Žinoma, gaisras gali staiga viską sujaukti. Į iškvietimą skubantis automobilis išvažiuoti iš tarnybos patalpų privalo ne vėliau nei per vieną minutę. Per 60 sekundžių gelbėtojai turi ir apsirengti, ir atsidurti automobilyje“, – pasakojo M. Butvilas.

Keli darbai

Kalbėdamas apie ugniagesių kasdienybę, inspektorius prasitarė, kad sunku būtų surasti kolegą, kuris neturėtų antros darbovietės. Maži atlyginimai verčia žmones ieškoti  išeičių. Džiugina tik tai, kad nuolatos viešai akcentuojamas šios profesijos darbuotojų stygius Lietuvoje nepalietė Jonavos PGT.

„Ne kartą skelbta, kad šalyje trūksta ugniagesių, bet mes negalime tuo skųstis. Vieša paslaptis, jog mūsų atlyginimai nėra labai dideli, o darbo sąlygos nelengvos. Kadangi yra laisvų dienų, žmonės susiranda papildomus darbus. Aš taip pat dar dirbu Lietuvos krepšinio lygoje teisėju. Ir nors dabar darbuotojų pas mus netrūksta, mes visada laukiame jaunimo, kiekvienais metais turime praktikantų. Aš pats dažnai vykstu į mokyklas ir ten pristatau ugniagesio profesiją. Matau, kad daugeliui būna tikrai įdomu. Reikia nepamiršti, kad visi senstame, dalis darbuotojų išeina užtarnauto poilsio“, – kalbėjo M. Butvilas.

Visiems gerai

Paklausus, ko Šv. Florijono dienos proga norėtų palinkėti sau ir kolegoms, M. Butvilas atsakė: „Tarp ugniagesių yra įprasta linkėti sausų žarnų. Mes turime bokštą, kuriame po gaisro džioviname gesinimo įrangą. Jei, atėjęs į darbą, matai, kad jis yra tuščias, supranti, jog viskas gerai buvo ne tik tavo kolegoms, bet ir žmonėms. Visiems gerai ir tada, kai ugniagesiai gali dirbti pagal iš anksto suplanuotą darbotvarkę, o jos nepertraukia jokie iškvietimai. Taigi būtent to linkiu ir ugniagesiams, ir inspektoriams, ir žmonėms“.

KOMENTARAI