„Ubagų kermošius“ viliojo paslaptingais gundymaisJ. Basanavičiaus gatvėje nusidriekė ubagais persirengusių šventės dalyvių procesija. K. Putelio nuotr.

„Ubagų kermošius“ viliojo paslaptingais gundymais

Jonavoje surengta Užgavėnių šventė sutraukė gausų būrį smalsuolių, panorusių pamatyti įdomių kaukių, pasiklausyti koncerto, paskanauti lauke keptų blynų ir šiaip pasižmonėti. Tad dar prieš sutemas parkelis, esantis už Jonavos kultūros centro pastato (JKC), prisipildė žiūrovų ir dalyvių.

Tarp daugybės mitinge dalyvaujančių gydytojų – ir medikai iš Jonavos
„Metų ūkio“ konkurse – naujų lyderių paieška
Kanapiniui – jau 100

„Ubagėlių spacierius“

Praėjusiais metais jonaviečiai, organizuodami Užgavėnių eiseną, masiškumu pralenkė kitus rajonus ir pasiekė Lietuvos rekordą. Šiemet marga persirengėlių kolona nesumažėjo – įvairios organizacijos, kolektyvai mielai įsijungė į „Ubagėlių spacierių“ ir virkaudami, triukšmaudami bei dainuodami atkeliavo į šventės vietą.

Šiemetėje eisenoje gausiausiai dalyvavo Jeronimo Ralio gimnazistai, subūrę daugiau kaip pusę šimto dalyvių. Į persirengėlių eitynes įsiliejo Ruklos įgulos Vaidoto mechanizuotojo pėstininkų bataliono jaunieji kariai, kaip ir visada, šmaikščiai pasirodė  Viešosios bibliotekos kolektyvas, Ruklos kultūros centro vaikų teatro „Kaukutė“ artistai.

Pirmą kartą eiseną papildė paramos fondo „Veneris“ dalyviai. Šypsenomis švietė JKC vaikų folkoro kolektyvo „Ramtatukai“ nariai, prikalbinę į „spacierių“ įsijungti ir savo tėvelius. Varyti žiemą iš kiemo panoro ir Neįgaliųjų veiklos centro lankytojai, o kelios dešimtys vaikų lopšelio-darželio „Dobilas“ auklėtinių eisenai suteikė žaismingumo ir nuotaikos. Prie persirengėlių kolonos prisijungė  ir individualūs asmenys, ir Jonavos kultūros centro filialų kolektyvai.

Už pasiaukojimą ir sumanumą pasirenkant kaukes ir dalyvaujant eisenoje, kiekvienos įstaigos ir organizacijos atstovai buvo pakviesti į sceną ir apdovanoti šventės dvasią atitinkančiais prizais.  „Didis džiaugsmas nušvito tiems ubagėliams, katrie per Jonavos miestelį keliavo, paskutinius savo batus mynė“, – kviesdami į sceną  dalyvius, gražbyliavo kiek prakutę ubagai.

Liudininkai, stebėję ubagėlių eitynes, sakė, kad toks organizatorių sumanymas sustiprina visos šventės įspūdį. Antra vertus, triukšminga kolona traukia dėmesį ir taip primena apie prie Kultūros centro organizuojamą renginį.

[foogallery id=“831″]

Paslaptingi kiemeliai

Šiais metais Jonavos kultūros centras sumanė dar įvairiau privilioti žiūrovus. Daugeliui susirinkusiųjų rūpėjo aplankyti aikštėje įrengtus paslaptingai pavadintus kiemelius. „Valyklos“ erdvėje buvo galima „apsivalyti nuo visų negandų, bėdų ir kvarabų“, savo nelaimes ir negerumus surašyti ant popieriaus, pakabinti ant blukio (kelmo) ir palikti šiame kieme. Vėliau buvo žadama kelmą sudeginti – būsią lengviau ant dūšios, o pavasaris ateisiąs šiltesnis ir švaresnis.

„Varažynėje“ lankytojų laukė ubagų būrėjų komanda. Smalsuoliai, norintys sužinoti savo ateitį, suko į šią buveinę ir atidžiai klausėsi ubagėlių pranašysčių. Žinoma, burtininkais pasivertę skurdžiai ragino iš kišenės traukti pinigėlį ir paaukoti jų gerovei.

Ne kiekvienam suprantamas „Pakratuškų“ užrašas tarsi gundė kyštelti nosį į šią erdvę. Pasak kiemelio šeimininkų, būtina smagiai užsigavėti – kojas pamiklinti, pasigalynėti. Tada, anot jų, „žemė kuo greičiau nubus, pavasarį skubiau prisišauks“.

„Aptiekos“ būstinės daktarėliai siūlė „liekarstvas“ nuo visokių ligų. Jei kam dantį skauda, jie kvietė įsiklausyti į tokį patarimą: „Įsriūbk saldaus pieno į burną, atsisėsk prie sienos, daužk į ją galva, kol sviestas burnoj susimuš, – dantis niekada nebeskaudės.“

Dosni pasirodė „Močios srėbelnyčios“ šeimininkė, turinti „penkis vaikus ir 15 mergicų“. Už tuos, kas užeis jos sriubos paragauti ir pinigėlio nepagailės, ketino poterėlius sukalbėti ir giesmelę sugiedoti.

Tiesą sakant, kiekvienas kiemelis buvo savaip įdomus, patrauklus, gebėjo prisivilioti patiklių jonaviečių ir vieną kitą pinigėlį savo kermošiui išpešti.

Viliokiškos įdomybės

Šventėje netrūko įvairių žaidimų ir atrakcijų, kurias lydėjo puikūs prizai. Tad žmonės mielai mėgino savo galimybes ir sugebėjimus. Pavyzdžiui, „Išmaldos prašymo“ konkurse dalyvavo net penki norintieji pelnyti laimėtojui skirtą dovaną. Nugalėtoju tapusiam jonaviečiui atiteko natūralios vilnos pagalvėlė ir brangios šlepetės, o renginį vedusios ubagėlės pridėjo dar ir keletą silkių.

Plojimais ir šūksniais palydėtas „Ubago terbos“ aukcionas. Mat terboje buvo sūris, šlepetės, silkės, „baronkos“, dešros. Šeima, nusipirkusi „Ubago terbą“ už 20 eurų, tikriausiai džiaugėsi, nes pirkinio savikaina – beveik dvigubai didesnė.

Paskelbus Kanapinio (Aristinas Guogis) ir Lašininio (Evaldas Martusevičius) dvikovą, šiems veikėjams pasiūlyta traukti virvę. Bet jiems galynėtis ilgai neteko – į pagalbą atskubėję pagalbininkai padėjo išdžiūvėliui Kanapiniui pasiekti pergalę.

Ubagėliai, padėjėjų padedami, į laužo liepsnas įmetė blukį, ant kurio surašytos negandos ir nemalonės – jonaviečiai ateityje bėdų tikrai turėtų išvengti. Aukštaitijos papročiai rodo, kad Gavėną derėtų paskandinti arba užkasti po sniegu. Kadangi žiema, pajutusi artėjančias Užgavėnes, sniegą nutirpdė, tad ubagėliams nieko kita nebeliko, kaip nutempti šį personažą prie upės ir nuleisti jį į sraunų vandenį.

Skambant smagiai liaudiškos kapelos „Jonė“ ir grupės „Aisva“ muzikai, daugelis atėjusiųjų būriavosi prie  kepėjų, čirškinusių naujose keptuvėse kvapnius blynus – labai visi norėjo paragauti dūmeliu kvepiančių šių skanumynų. Kiti, siekdami pelnyti prizą, sukosi pagal muzikos taktą.

Netrūko žmonių ir prie kioskų, kur galėjo nusipirkti riestainių, pyragų, dešrų, kumpių ar į namus parnešti buityje tinkantį daiktą. Nuotaikos niekas nepristigo.

Sunkiausia – pasiruošimas

Renginio režisierės Judita Margevičienė ir Kristina Jaskūnienė sakė, kad sunkiausia būna pasiruošti Užgavėnėms. „Visada norisi naujų akcentų. Kadangi šventės tema pasirinkome „Ubagų kermošių“, tad sumanėme renginį paįvairinti kiemeliais. Siekėme, kad šios naujovės išjudintų jonaviečius ir pritrauktų kuo daugiau žmonių. Tačiau tai pareikalavo labai daug atributikos – kiekvienai erdvei reikėjo vis kitokių daiktų daiktelių. Be to, privalėjome apsirūpinti daugybe prizų. Teko girdėti, kad apdovanotiems asmenims labai patiko silkės, – dalijosi patirtimi J. Margevičienė. – Vesti šventę – tai jau malonumas, jokio vargo. Džiugu, jeigu jonaviečiai žiemą iš miesto išvijo būdami gerai nusiteikę.“

KOMENTARAI