Trijų datų pamokas turėtume geriau išmoktiA. Bumblauskas gaivino istorinę atmintį. K. Putelio nuotr.

Trijų datų pamokas turėtume geriau išmokti

Jonavos kultūros centro Mažoji salė praėjusią savaitę sulaukė garsaus istoriko profesoriaus Alfredo Bumblausko. Vakaras-susitikimas iš ciklo „Lietuvos vardo ambasadoriai“ pranoko visus lūkesčius – pasipylė klausimai, užvirė diskusija, nestigo ir nuostabos.

Jaunieji barupiečiai džiaugiasi įrengtu „Sveikų pėdučių taku“
Antrarūšių ūkininkų negali būti
Konkurso dalyviai džiugino puikiomis chemijos žiniomis

Per roką į laisvę

Pokalbio temoje vyravo trys datos – Liepos 6-oji, Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji. Jos, anot svečio, tarsi atramos taškai, laikantys mūsų šalies istorinę sampratą. Gaila, tas supratimas neretai pagražinamas, romantizuojamas. „Toronto lietuviai atsistoję plojo, kai prasitariau, kad dainų šventės man nėra istorinės tapatybės dalis. Toji tapatybė – tai roko maršai, kurie sužadino Sąjūdžio veiksmus ir įkvėpė vėliau paskelbti valstybės atkūrimo datą – Kovo 11-ąją“, – sakė profesorius.

Čia pat paklausė: „O kas įvyko 1792-ųjų liepos 23 dieną?“ Pasirodo, tada panaikinta pirmoji Europoje rašytinė Gegužės 3-iosios Konstitucija, galėjusi sutvirtinti tolesnį Abiejų Tautų Respublikos gyvavimą, nors egzistavusi tik 14 mėnesių.  A. Bumblausko žodžiais  tariant, tas panaikinimas, lietuvių didikų baimė per daug susirišti su Lenkija buvo pirmoji Lietuvos gėda, atvedusi mus prie ekspansijos iš Rytų ir tarsi užprogramavusi  1940 m. birželio 15-ąją. Jei nebūtų sugriuvusi Respublika ir jei būtume prisijungę prie tuomet klestinčių Vakarų šalių, šiandien tikriausiai minėtume kitas datas. Beje, Gegužės 3-ioji Lenkijoje ir dabar švenčiama kaip nacionalinė šventė, šios datos vardu vadinamos gatvės.

Susirinkusieji atidžiai klausėsi svečio įžvalgų ir patys kai ko klausė, tikslinosi. Kęstučio Putelio nuotr.

Pamokos ir klaidos

Nekalbant apie tai, ko neužsitarnavome, grįžkime prie to, ką turime. Kiekviena iš trijų susitikime paminėtų datų turi savo ištakas ir savo pamokas, kurias civilizuotoms tautoms vertėtų išmokti. Štai Liepos 6-oji mums ilgai nebuvo žinoma, kol jos neapskaičiavo kitas profesorius – garsios televizijos laidos „Būtovės slėpiniai“ bendramintis Edvardas Gudavičius. „Įsivaizduokime, dar Amerika nebuvo atrasta, o Mindaugas jau buvo karūnuotas. Vadinasi, tai pasaulinė istorijos data“, – teigė jonaviečių svečias.

Ką dar byloja Liepos 6-ji? Gaila, apie tuos laikus mažai žinome. Daug kas perdėm idealizuota, asocijuojasi su gražia pasaka. Antai lig šiol Vištyčio miestelyje stūkso paminklas, kurio viršuje – Vytautas, o šonuose – Antanas Smetona ir Jonas Basanavičius. Deja, Vytautas net nemokėjo lietuviškai, laiškus XV amžiuje rašėme su W raide, o Žalgirio mūšyje mūsų didysis kunigaikštis tebuvo Jogailos vasalas.

„Be ko negali gyventi lietuvis? Be laisvės ir vienybės su lenkais“, – prisiminė vieną senovinį tekstą profesorius. Būtent Lenkija sujungė mūsų rankas su Europa, būtent iš jos paveldėjome demokratijos, meno, tolerancijos (šiuo metu turime dešimt veikiančių religinių konfesijų) vertybes. Pagaliau vienas mūsų raštijos pradininkų Mikalojus Daukša, garsinęs Kėdainių kraštą, atrodo, kurį laiką augo Skaruliuose. Nieko keisto, kad ir J. Basanavičiaus, ir Vinco Kudirkos, ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio šeimose kalbėta lenkiškai, jų vaikystėje viešose vietose bendrauti „prastuomenės“ kalba buvo net gėda.

„Naujos giesmės“ broliai

Pabrėždamas atskirtį nuo senosios Lietuvos, A. Bumblauskas akcentuoja 1794 m. kilusį Tado Kosciuškos sukilimą. Tai tada žemaičių krašto didikas Mykolas Kleopas Oginskis sukūrė savo garsųjį polonezą „Atsisveikinimas su Tėvyne“, tai tada dar tikėtasi, kad patriotiškai nusiteikę bajorai sulaikys grėsmingai artėjančią Abiejų Tautų Respublikos ir Gegužės 3-iosios Konstitucijos griūtį.

O kuo išskirtinė Vasario 16-oji? Mūsų senolių karta, ėjusi paskui žagrę, puikiai žinojo, ko siekė. Juk ir Maironis rašė: „Užtraukim naują giesmę, broliai, kurią jaunimas tesupras“. Šios eilutės, tapusios jaunalietuvių himnu, atvedė tautą prie demokratijos pagrindų, raštingumo, leidusio pasivyti net anuomet ganėtinai raštingus žydus, plūstelėjo naujomis srovėmis literatūroje, dailėje, architektūroje. 1927 m. paskelbtas visuotinis privalomas raštingumas padėjo užauginti savą ūkininkų, amatininkų, pramonininkų kartą, o Kauno poniutės savo šukuosenomis ir apranga nieko nesiskyrė nuo Paryžiaus damų.

Netrukus Europoje pagarsėjome ne tik krepšiniu, bet ir sviesto, saldainių gamyba. Liūdna žiūrėti šiandien į buvusias  Gudžiūnų ar Šėtos pienines, kurios, nesėkmingai privatizuotos, nyksta plyta po plytos. Maža to, garsėjome ir savo aviacija. Mūsų lėktuvai ANBO („Antanas nori būti ore“) dešimt sekundžių greičiau nei vokiečių „Messerschmit‘ai“ pasiekdavo vieno kilometro aukštį. Nestokojome puikių vadų, tokių, kaip brigados generolas, Vyčio Kryžiaus kavalierius  (beje, pirmasis Lietuvos šachmatų čempionas, tapęs juo 1922 m. – M. G.) Antanas Gustaitis, vėliau KGB nužudytas.

Paminklų kartais daugoka

Vis dėlto gražiausia iš visų – Kovo 11-osios data. Tai ji pradėjo TSRS irimą. „Be Vasario 16-osios nebūtų Kovo 11-osios, o be Kovo 11-osios niekas neleistų skelbti profesoriaus Gudavičiaus atradimo – Liepos 6-osios“, – samprotavo svečias. Gaila, dėl to „nežinojimo“ kartais elgiamės gana nepamatuotai, narciziškai. Pavyzdžiui, labiau nei keistai Vilniuje atrodytų paminklas A. Smetonai, kuris nieko bendro su sostine neturi. Kita vertus, nederėtų tiek nuogąstauti, kad Lietuva, girdi, greitai išnyks. Po baudžiavos panaikinimo, anot A. Bumblausko, mūsų kraštus paliko ir į užjūrius spruko trečdalis lietuvių, tad emigracija – natūralus procesas.

Kas benutiktų, tuos 26-erius laisvės metus galime vadinti stebuklų metais. Pagaliau pasukome modernios civilizacijos link, ir tai turėtų mus drąsinti. Be abejo, jei žingsniuosime be kūrybinės ugnelės, „kaip visi“, greitai mus aplenks ne tik estai. Atrodo, visais laikais šiek tiek atsilikome nuo kaimynų, tokia jau valstietiška prigimtis, tačiau atsisakyti savojo kelio paieškos būtų pragaištis. Kai kur paskubėjome, pasielgėme euforiškai. Pavyzdžiui, dar nestabilizavę finansų rinkos, puolėme kaip nuogi į dilgėles į privatizacijos liūną. Estai šitaip nesielgė, jie dabar priekyje.

„Įvardykite tų nesėkmių įkvepėjus, tautos „didvyrius“, – pasigirdo balsas iš salės. „Pats irgi juos žinote, žinote mintinai“, – nepasidavė „provokacijai“ svečias, patikinęs, kad praeities įvaizdžių laikymasis, susitaikymas, konformizmas būtų baisiausios pasitinkančiųjų valstybės atkūrimo 100-metį klaidos.

KOMENTARAI