Jonavoje, kaip ir visoje Lietuvoje, paminėta Gedulo ir vilties diena. Danutės Kasparavičienės nuotr.

Tremties pragarą išgyventi padėjo viltis ir tikėjimas

Jonavoje, kaip ir visoje Lietuvoje, paminėta Gedulo ir vilties diena. Prieš 76-erius metus, 1941-ųjų birželio 14-ąją, buvo pradėti Sovietų Sąjungos inicijuoti masiniai okupuotos Lietuvos gyventojų areštai ir trėmimai į Sibirą. Jie tęsėsi iki pat Josifo Stalino mirties 1953 metais.

Meno kalvės šventė – šiemet netradicinė
Naujas iššūkis mokykloms – direktorių rotacija
Pirma jonavietė, sėdusi prie autobuso vairo

Gedulo ir vilties dienos minėjimas Jonavoje pradėtas prie rezistencijos aukoms atminti skirto memorialo. Čia buvo uždegtos atminimo žvakelės, padėtos gėlės. Skambėjo Jonavos kultūros centro politinių kalinių ir tremtinių choro „Viltis“ patriotinės dainos.

Geriau jau užmiršti

Tremtis tapo didžiule tautos netektimi, pavadinta „juoduoju birželiu“. Per savaitę iš Lietuvos buvo deportuota apie 17500 žmonių. Tai, kad tarp jų buvo 1187 mokytojai ir 79 kunigai, rodo, jog buvo numatyta planingai naikinti šalies kultūrą, švietimą, Bažnyčią.

Žmonės gabenti traukinių vagonuose, o, pasiekus Sibirą, buvo verčiami dirbti medkirčių, geležinkelio tiesėjų ir kitus fiziškai sunkius darbus.

Ypač sunki buvo ištremtųjų į negyvenamas salas Lenos žiotyse, prie Laptevų jūros, padėtis. Ten kone plikomis rankomis tremtiniai statė jurtas, žemines ir barakus.

Skaudžia patirtimi ir išgyvenimais su minėjime dalyvavusiais jonaviečiais pasidalijo laisvės kovų dalyvė, tremtinė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jonavos filialo pirmininkė Veronika Gabužienė.

„Okupantams nereikėjo nei teismo, nei tardymo. Žmonės buvo šaudomi savuose kiemuose, visos šeimos akivaizdoje. Buvo imtasi sunaikinti visą Lietuvos inteligentiją –  mokytojus, medikus, karius. Kai kurie iš jų iš karto nužudyti, kiti išvežti gyvuliniuose vagonuose  į šiaurę“, – sunkiais išgyvenimais dalijosi Jonavos krašto šviesuolė.

Tremtiniai mirė arba nuo sunkių darbų, arba nuo bado. Jau pakeliui į Sibirą Lietuvos gyventojams teko iškęsti nežmoniškas sąlygas, daugelis neišgyveno – užtroško vagonuose. Mat numalšinti troškulį vandeniu tremtiniai galėjo tik po trijų parų. Maisto skonį jie prisiminė dar vėliau. „Kiek pamenu, per daugiau kaip 20 dienų kelionės tik vieną kartą buvo duotas kibiras virtų kopūstų“, – apie skaudžią patirtį pasakojo V. Gabužienė ir pridūrė, kad tokių akimirkų geriau būtų visai neprisiminti.

Pragarą išgyvenusiems tremtiniams sunkią akimirką padėjo tik viltis ir tikėjimas, kad kada nors jie sugrįš į mylimą tėvynę. „Tikėjome, kad visa tai nėra amžina. Meilė tėvynei, kaip švyturys, mums padėjo viską  ištverti. Šiandien, kai esame laisvi, nevalia užmiršti, kiek ant laisvės aukuro sudėta aukų“, – teigė V. Gabužienė.

Prisiminti privaloma

Renginyje dalyvavęs Jonavos rajono savivaldybės meras Eugenijus Sabutis pabrėžė, kad tokie minėjimai rengiami sąmoningai, kadangi viską, ką žmonės užmiršta, galima labai greitai pakartoti.

„Mes dažnai manome, kad priešai yra ne realūs, o įsivaizduojami, tačiau taip tikrai nėra. Ne veltui mes turime kariuomenę, NATO sąjungininkus. Mūsų priešai, kurie visai neseniai daug baisių dalykų padarė Lietuvai, dabar tą patį daro kitose valstybėse. Tačiau reikia atminti:  po nakties visada išaušta diena, o po gedulo ateina viltis“, – sakė meras.

Tėvynė –  ne tik namas

Už istorinę atmintį, atneštą iki šios dienos, susirinkusiems tremtiniams dėkojo Jonušo Radvilos mokomojo pulko vadas, pulkininkas leitenantas Aleksiejus Gaiževskis. „Mums, Lietuvos kariuomenės kariams, svarbiausia yra ginti tai, ką saugojo ir gynė mūsų Lietuvos partizanai. Dėkoju tremtiniams už darbą, pasiaukojimą ir pavyzdį, kurį dovanojate mums“, – kalbėjo A. Gaiževskis. Jis taip pat pasidžiaugė, kad šiandien Lietuva turi puikių patriotų, kariuomenė išgyvena klestėjimo periodą. Pulkininkas leitenantas prisipažino visada įspėjantis karius būti atsargius su žodžiu tėvynė. „Tėvynė nėra tik žemės plotelis, butas ar namas. Tėvynė – mama ir tėtis, brolis ir sesuo, draugai, protėvių kapai. Galima viską mesti, išvažiuoti į užsienį, bet ginti ir saugoti Lietuvą liks tie patys žmonės – tėvai, seneliai. Kai jie žus čia, Lietuvoje, ramiai užsienyje sėdės tik sąžinės neturintys žmonės“, – įkvepiančiais žodžiais minėjime dalyvavusius jonaviečius patriotizmu užkrėtė A. Gaiževskis.

Trys pagarbos salvės

Tądien, birželio 14-ąją, lygiai 11 val. 59 min. visoje Lietuvoje buvo skelbiama Visuotinė tylos minutė. Siekiant pagerbti tremtinių atminimą, jos metu Lietuvos gyventojų buvo prašoma stabtelėti ir kasdienius darbus trumpam palikti antrame plane.

Paskui iššautos trys pagarbos salvės. Pirmoji – už okupacijos aukas ir žuvusiuosius už Lietuvos laisvę bei nepriklausomybę. Antroji salvė buvo skirta jonaviečiams, nukentėjusiems ir ištvėrusiems, taip pat  ir negrįžusiems iš Sibiro platybių. Trečiąja pagerbta mūsų Tėvynė.

Lietuvai atmintiną dieną įprasminę jonaviečiai vyko ir prie Jonavos geležinkelio stoties, kur ant bėgių padėjo gėlių, uždegė žvakeles. Minėjimas baigėsi miesto kapinėse. Čia, Tremtinių koplyčioje, už rezistencijos aukas aukotos šv. Mišios.

 

Sandra VAINILAVIČIŪTĖ, studentė-praktikantė

KOMENTARAI