Talentingą vaikiną „užbūrė“   fleitos melodija,,Ventus Musicalle” konkurse su fleitininke Gintare Valionyte. Asm. albumo nuotr.

Talentingą vaikiną „užbūrė“ fleitos melodija

18-metis Matas Bagdonavičius – Jeronimo Ralio gimnazijos mokinys ir Janinos Miščiukaitės meno mokyklos ugdytinis. Jaunuolio rankose fleitos muzika suskamba darniai ir įtaigiai, o muzikinių apdovanojimų kraitė jau nemenka. Pakalbinome vaikiną apie jo muzikos kelią.

L. Mediekša: svarbių gyvenimo sprendimų neatidėliokite!
Į Jonavos aktualijas pažvelgta satyrišku žvilgsniu
Per gyvenimą – su šventojo vardu

Ypatingi metai

Kaip teigė Matas, šie metai jam ypatingi. Įgijęs mokytojos pasitikėjimą, dažniau pasirodydavo įvairiose koncertų ir konkursų salėse. Per pastaruosius penkis mėnesius laimėjo tris pirmąsias vietas V respublikiniame pučiamųjų muzikos instrumentų lietuviškos pjesės konkurse, respublikiniame pučiamųjų instrumentų solistų ir kamerinių ansamblių konkurse „Amabile“ kaip solistas ir kamerinio ansamblio sudėtyje, o apdovanojimą „Grand Prix“ – III tarptautinėse medinių ir varinių pučiamųjų instrumentų solistų varžytuvėse. 

Pernai jam buvo didelė garbė atstovauti Lietuvai IV tarptautinėje muzikos olimpiadoje ir parvežti bronzos medalį. Taip pat vaikinui neretai tenka ir akompanuoti vokalistams „Dainų dainelės“ ir kituose konkursuose.

„Kadangi dažnai koncertuoju, tai galima pamanyti, kad scenos baimė įveikta. Galbūt tai ir tiesa, tačiau prieš pat įėjimą visada atsiranda jaudulys, kuris išnyksta ir tampa malonumu jau po pirmųjų pagrotų natų“, – sakė Matas.

Koncerte su Karolina Sutkute, Viktoru Jermolovu ir kun. Žilvinu Zinkevičiumi

Pamilo garsą

Fleita jaunuolio rankose atsidūrė jam būnant septynerių. „Atsimenu, tada pirmą kartą išgirdau šio instrumento skleidžiamą garsą bažnyčioje ir iškart jį tarsi žmogų pamilau. Taip visada širdy ir nešiojausi tą norą išmokti groti, kol būdamas devynerių įstojau į Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklą. Bet meluočiau, jeigu sakyčiau, kad man patiko nuolat groti. Ne, baisu net prisiminti pirmuosius savo muzikavimo metus. Būdavo, kartais eidavau į mokyklą ir mintimis sakydavau: „Kai baigsiu mokslus, daugiau niekada nebeimsiu instrumento į rankas“. Tačiau prieš trejus metus supratau, kaip aš mėgstu šį užsiėmimą, ir dabar nebeįsivaizduoju savęs darančio nieko kito“, – kalbėjo jaunasis fleitininkas.

Anot vaikino, kaip ir kiek­vienas instrumentas, fleita turi tam tikrą grojimo būdą, lūpų padėtį. „Tikriausiai sudėtingiausias procesas jaunam žmogui – pusmetį stovėti prie veidrodžio su fleitos galvute ir bandyti išgauti garsą, pripratinti lūpas būti tam tikroje padėtyje. Žinoma, labai svarbus ir kvėpavimas, bet viskas ateina su laiku“, – pasakojo jis.

Su Jeronimo Ralio gimnazijos muzikos mokytoja Neringa Kukariniene

Dėkoja pedagogei

Devynerius metus M. Bagdonavičius mokosi, kaip jis teigia, pas pačią geriausią fleitos mokytoją Audrą Ostasevičienę. „Man labai patinka jos savitas mokymo metodas, kuris, mano nuomone, yra ne per techniką, kad ir kaip daugelis tai matytų kaip svarbiausią dalį, o per kūrinio interpretaciją, sceninį įvaizdį, paslėptos muzikinės žinutės perdavimą klausytojui“, – sakė jaunuolis.

Neseniai iš Vilniaus jis parsivežė „Grand Prix“ laimėjimą. „Šiam konkursui ruošiausi apie 4–5 mėnesius kasdien savarankiškai repetuodamas po 2–3 valandas. Į patį konkursą nevažiavau labai pasitikėdamas savimi, bet, atėjus laikui lipti ant scenos ir pasirodyti, atsipalaidavau ir atidaviau visą save – pagrojau taip, kaip įmanoma geriausiai. Vėlgi būčiau neteisus, jeigu sakyčiau, kad nesitikėjau gero įvertinimo, nes girdėjau, kaip grojo kiti, ir jaučiau, kaip pagrojau aš. Manyčiau, kad mano hipotezė pasitvirtino – sunkiai dirbant ir laikantis disciplinos, tikrai įmanoma pasiekti aukštumų. Aš vadovaujuosi tokia fraze: „Practice makes perfect“, kuri atitiktų lietuvišką frazę, „gudimas daro meistru“, – kalbėjo Matas.

Laisvalaikiu jaunuolis mėgs­­­ta piešti, kurti muziką, pasivaikščioti gamtoje, labai brangina laiką su draugais ir jam artimais žmonėmis.

Klasikinė muzika populiarėja

Jis džiaugiasi matydamas tarp jaunimo augančią tendenciją mokytis atlikti klasikinę muziką. O ir savo draugų rate turi tokių, kurie groja akordeonu, pianinu, fleita, vargonais, įvairiais kitais instrumentais, taip pat yra daug dainuojančių bičiulių. Tačiau pastebi, kad Meno mokyklą baigę žmonės vėliau gailisi toliau nepuoselėję savo įgūdžių.

Mato vyresnysis brolis, dabar studijuojantis fiziką, yra baigęs akordeono ir pianino skyrius, o sesė lanko fortepijono pamokas. Mama groja gitara, o senelis ilgai dainavo „Žemynos“ chore. „Tikrai galiu teigti, kad muzika mano šeimoje yra labai savas ir gerai suprantamas dalykas“, – šypsenos veide neslėpė pašnekovas.

Vaikinas savo ateitį sieja su muzika. „Jei prieš penkerius metus būtų paklausę, ar planuoju ateitį sieti su muzika, būčiau lengvai nusijuokęs. Tačiau dabar galiu tvirtai pasakyti, kad ketinu studijuoti fleitos instrumentą ir gilinti muzikos žinias. Šiuo metu jau pradedu ruoštis stojamiesiems egzaminams, kurie vyks šių metų gruodžio mėnesį. Pirmenybę teikiu pasirinktiems užsienio universitetams, tačiau ne dėl to, kad Lietuvoje blogai gyventi, o dėl to, kad noriu išbandyti savo jėgas ir iš užsienio parvežti naujienų čia, į savo gimtąjį kraštą“, – baigdamas pokalbį sakė jaunuolis.

KOMENTARAI