Talentinga jonavietė neįsivaizduoja savo gyvenimo be baletoV. Šniurevičiūtė – spektaklio „Don Kichotas“ Kitri draugių šokio ritmu. Asm. albumo nuotr.

Talentinga jonavietė neįsivaizduoja savo gyvenimo be baleto

Šios merginos profesija sujungia grakštumą ir alinamą triūsą. Jonavietės darbas toks subtilus, kad net pavadinimą norisi tarti pašnibždomis, kad nesutrikdytum liauno, grakštaus silueto sukimosi. Jonavoje užaugusi Vaida Šniurevičiūtė – profesionali balerina. Šokdama ji atsipalaiduoja, išsilaisvina ir patiria laimę. Apie šiuos ir kitus dalykus pokalbis su žinoma Lietuvos šokėja.

Paralelinės tikrovės, gyvuojančios Jonavos mieste
Laimingi užauginę ir savo, ir svetimus vaikus
Baudžiamosios bylos: rajone dominavo vagystės ir plėšimai

– Trumpai papasakokite apie save ir savo vaikystę Jonavoje.

– Buvau paprastas vaikas, kuris mėgdavo žaisti kieme su draugais ir karstytis medžiais. Kiek vėliau mama užrašė mane į Choreografijos skyrių tuometėje Jonavos meno mokykloje, galbūt norėdama, kad savo laiką po pamokų leisčiau turiningiau. Man ten patiko, sekėsi gerai. Mano mokytoja buvo Vaiva Andriulevičienė, nuostabi pedagogė, labai šilta, miela, kai reikėjo, būdavo ir griežta. Iš tų laikų kyla tik šilti prisiminimai. Pamenu, kad šokio partneris buvo Haroldas, geriausios draugės – Simona, Gitana, Vilnė. Šokdavome penkis kartus per savaitę. Labai mėgdavau liaudies šokius, daug labiau nei klasikinio baleto pamoką, kuri vykdavo du kartus per savaitę.

– Galbūt jau nuo vaikystės turėjote kokių nors gabumų?

– Nežinau, kaip mano mama pastebėjo mano gabumus šokiui ir nukreipė būtent ten, galbūt nujautė, kad man šokti seksis, nes pati vaikystėje taip pat šoko baletą ir netgi buvo įstojusi į tuometę Vilniaus baleto mokyklą, bet pabijojo gyventi atskirai nuo šeimos ir nusprendė nesimokyti. Už visus baletui tinkamus duomenis esu dėkinga mamai, nes ir dabar matau, kad jos aukšta keltis, geras lankstumas. Mąstau apie idėją nuo rudens Jonavoje vesti baleto pamokas suaugusioms moterims, paaug-

liams ne tam, kad taptų profesionalais, bet lavintų laikyseną, mėgautųsi klasikine muzika. Tai terapija ir kūnui, ir sielai. Šiuo metu vedu pamokas Vilniuje suaugusioms dailiosios lyties atstovėms ir žaviuosi, kaip jos stengiasi ir tuo mėgaujasi. Kelis kartus per metus rengiame koncertus, kur jos gali parodyti, ko išmoko. Žinau, kad dažnai mažos mergaitės svajoja būti balerinomis, todėl, manau, bent prisiliesti prie šios svajonės niekada nevėlu.

– Gyvenate šiuo metu Vilniuje. Kokie vėjai nuskraidino į sostinę?

– Į Vilnių mane atvedė baletas. Labai gerai pamenu tą dieną, kai V. Andriulevičienė per vieną klasikinio baleto pamoką manęs paklausė, ar nenorėčiau mokytis baleto, nes turiu gerus duomenis. Pasakiau, kad galbūt ir norėčiau. Tuomet ji man papasakojo, kad baleto mokykla yra Vilniuje ir šiame mieste reikėtų gyventi. Aš nusijuokiau ir pasakiau, kad tikrai nevažiuosiu. Grįžusi namo, mamai papasakojau šią istoriją kaip juoką, o ji sureagavo žaibiškai ir jau po kelių dienų mes buvome Vilniuje, laikiau stojamuosius egzaminus. Mokytoja Vaiva neklydo, mano duomenys buvo labai geri – mane iškart priėmė mokytis.

– Papasakokite apie savo darbą: ką reiškia būti balerina?

– Iš tiesų tapti balerina yra beprotiškai ilgas ir sunkus kelias. Tie aštuoneri metai buvo sunkiausi mano gyvenime. Tačiau kasdieną vis labiau ėmiau sirgti aistra šokiui. Kasmet mes laikydavome po kelis baigiamuosius egzaminus, per kuriuos atkrisdavo po keletą mergaičių, nes joms nebeleisdavo tęsti kelio baleto link. Tai iš tiesų kėlė didžiulį stresą. Negana to, kad po kelias valandas iki paskutinio prakaito mokėmės baleto, dar turėjome ir fortepijono pamokas, ir bendrojo lavinimo dalykus. Nors tai buvo didelis krūvis tokio amžiaus vaikams, bet mokykloje tvyrojo labai šviesi ir gera atmosfera. Jaučiausi esanti savo vietoje. Man labai pasisekė, kad buvau pakviesta dirbti Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Ten sunku, bet daug malonumo – dažni išėjimai į sceną, pilnos salės žiūrovų, premjeros, pasaulyje garsūs choreografai. Aš labai myliu teatrą, nors ten taip pat reikia rasti savo vietą, kad jaustumeisi gerai. Sunku teatro gyvenimą derinti su asmeniniu, nes mūsų grafikas ne tradicinis – savaitgaliais dirbame, o ilsimės tik pirmadieniais. Bet esu be galo laiminga dirbdama teatre apsupta talentingų žmonių.

– Kokie potyriai aplanko būnant scenoje?

– Kartą paragavus scenos jaudulio, neįmanoma to pamiršti ir pasisotinti. Buvimas scenoje tarsi įprasmina mano gyvenimą, kiekvienas vaidmuo yra tarsi kūdikis, kurį užaugini ir atiduodi pasauliui. Man kiekvienas vaidmuo yra be galo brangus ir mylimas. Netgi šokti kordebalete (masiniuose šokiuose) man yra didžiulis pasitenkinimas, paneigiantis mitą, kad tik būnant pačia pagrindine gulbe galima jausti malonumą. Iš tiesų aš mėgaujuosi kiekvienu išėjimu į sceną, muzika, supančia prabanga, kostiumais, ir nesvarbu,  kokie tie pasirodymai – soliniai ar ne. Man mažų vaidmenų nėra.

– Ar pamenate pirmąjį savo pasirodymą scenoje?

– Puikiai pamenu pirmąjį pasirodymą Operos ir baleto teatro scenoje, kuomet buvau gal 12 metų ir šokau mažąsias fėjas. Nors tai buvo labai menkutis vaidmuo, sugužėjo visi mano giminaičiai, gavau labai daug gėlių ir jaučiausi be galo laiminga. Svajonių vaidmuo yra kiekvienas, kurį gaunu. Kiekvieną naują choreografiją šoku, lyg tai būtų mano didžiausia svajonė.

– Kokiais mitais apipinta balerinos profesija? Jūsų akimis, ar šiandien baletas populiarus?

– Baletas, mano dideliam džiaugsmui, iš tiesų Lietuvoje yra labai mėgstamas. Vilniuje salės visada sausakimšos, sunku įsigyti bilietus. Gaila, ne visi žiūrovai iš kitų miestų turi galimybę pamatyti tikrą klasikinį baletą.

– Kaip tėvai vertina Jūsų pasirinktą profesiją?

– Mano šeima gyvena Jonavoje ir yra laimingi čia. Mano profesiją ir ilgą kelią visada labai palaikė, didžiavosi ir skatino nesustoti. Esu be galo dėkinga už tai.

– Kaip nutarėte įkurti trupę „Baletas JUMS“?

– Trupė „Baletas JUMS“ yra didžiulis paskatinimas ir įkvėpimas šiame mano gyvenimo tarpsnyje. Idėja labai paprasta, bet ypatinga – norime skleisti baleto meną plačiau ir rodyti ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose bei miesteliuose. Viskas prasidėjo nuo to, kad vieną dieną suvokiau, kad mano giminaičiai iš atokesnių kampelių praktiškai nematę manęs šokančios, apskritai nematę baleto pasirodymų gyvai. Taip mintis po minties, žingsnis po žingsnio sukūriau nedidelę profesionalių artistų, savo kolegų trupę, kurie taip pat be galo myli šokį ir nori šia meile dalytis. Didžiulė sėkmė, kad mus nusprendė prodiusuoti ne pelno siekianti organizacija „Genius Arts“, kurios misija – rengti kokybiškus klasikinės ar kitų žanrų muzikos koncertus, įvairius renginius ir padaryti juos prieinamus visuomenei, o svarbiausia, jie suteikia galimybę talentingam jaunimui pasirodyti įvairiose scenose Lietuvoje ir užsienyje.

– Galbūt dar turite kokių pomėgių, be kurių neįsivaizduojate savo gyvenimo?

– Prieš ketverius metus pradėjau pati kurti choreografijas, kurias jau esu rodžiusi ir operos, ir baleto scenoje, labai mėgaujuosi kūrybiniu procesu, darbu su žmonėmis. Džiaugiuosi, kai sukurtas darbas pasiekia žiūrovo širdį. Tai visai kitas jausmas nei būti atlikėju. Mėgstu rašyti. Tai mane labai atpalaiduoja, vieną dieną svajoju parašyti knygą. Kiti mano pomėgiai labai žemiški – myliu muziką, knygas, kiną, teatrą, pasivaikščiojimus, laiką su draugais, įdomius pokalbius, taip pat ir atsipalaiduoti – kai yra galimybė, su draugais šėlti iki ryto mieste. Man labai pasisekė, kad mane supa charizmatiškos ir įdomios asmenybės.

– Gal pasidalysite savo ateities planais ir siekiais?

– Mano galva visada pilna idėjų, susijusių tiek su trupe, tiek su asmeniniu gyvenimu. Tikslų turiu tokių didelių, kad net kuklinuosi pasakyti viešai. Netgi svajonė apie savo trupę iš pradžių atrodė  kaip utopija, o štai mes jau koncertuojame. Todėl reikia nebijoti svajoti ir, kaip mėgstu sakyti, „Dreams are big and results will be big“ (Svajonės didelės ir rezultatai bus dideli).

 

KOMENTARAI