Šventojo Kazimiero minėjimui artėjantVienintelio Lietuvos šventojo Kazimiero gyvenimas yra pavyzdys, kad deramai išugdyta žmogaus valia gali būti stipresnė už turtų ir valdžios pagundas

Šventojo Kazimiero minėjimui artėjant

Be šv. Kalėdų ir Velykų, kurias švenčiame turbūt visi, dar galime išskirti Jonines, Onines, Petrines. Be abejo, neužmirštame ir Kaziuko mugių, tačiau ne visi žino ir ne visi domisi, kas gi buvo tas Kaziukas?

Kas žaidė, dūko, tas liko sveikas ir drūtas
Kaimo sodybos: darbštuoliai kuria grožio oazes
Sąjūdžio aikštėje išmontuojamas ekranas

Mums, lietuviams, šventojo Kazimiero minėjimas, kitaip vadinamas Kazimierinėmis, turėtų būti ir tautinio pasididžiavimo šventė. Kol kas Lietuva turi tik vieną oficialiai Bažnyčios paskelbtą šventąjį – Kazimierą.

Kazimieras gimė 1458 m. spalio 3 d. Lenkijoje, Krokuvos mieste, Vavelio pilyje.  Jo seneliai iš tėvo giminės buvo kilę iš Gediminaičių dinastijos, taigi  Kazimiero senelis buvo Jogaila, turėjęs du sūnus. Jaunesnysis, vardu Kazimieras, 1440 m. buvo išrinktas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, o po septynerių metų  karūnuotas Lietuvos-Lenkijos karaliumi. Vienam  savo sūnų jis davė savo vardą. Būtent šis jo sūnus tapo šventuoju.

Žinia, kad tais laikais valdovų santuokos dažnai būdavo sudaromos politiniais sumetimais. Ir karalius  Kazimieras, norėdamas pagerinti  santykius su Vokietija, vedė Vokietijos imperatoriaus Alberto II dukterį Elžbietą (iš Habsburgų šeimos). Elžbietos kraitis buvo Bohemijos ir Vengrijos sostai. Jos tėvas imperatorius Albertas II buvo austras, tad šventasis Kazimieras turėjo protėvius lietuvius iš tėvo pusės ir austrus – iš motinos. O Lenkija čia svarbi tik tuo, kad Kazimieras joje gimė ir gyveno.

Karalienė Elžbieta susilaukė 11 vaikų ir visiems buvo numačiusi sostus. Karalaičiui Kazimierui turėjo atitekti Vengrijos sostas. Sūnus netgi buvo specialiai auklėjamas ir ruošiamas tam sostui. Jo motina mokėjo skaityti ir rašyti, buvo uoliai religinga. Tėvas nei rašyti, nei lotynų kalbos nemokėjo, tačiau buvo ryžtingas ir valingas. Savo vaikams auklėti ir mokyti tėvai pasamdė dvasininką Janą Dlugošą ir italą Filipą Kalimako Buonacorsi – oratorių ir lotynų kalbos mokytoją. Tad šventasis Kazimieras laisvai kalbėjo lenkų, vokiečių ir lotynų kalbomis, tikėtina, kad buvo pramokęs ir lietuviškai.

Prieš pat 14-ąjį Kazimiero gimtadienį susiklostė situacija, kad, Vengrijoje mirus jo seneliui imperatoriui Albertui II, sostą savavališkai užėmė Mikalojus Korvinas. Karalienė Elžbieta netvėrė noru jį nuversti ir į jo vietą pasodinti sūnų Kazimierą. Nežinia, kuri motina šiais laikais išleistų paauglį į karą, bet Elžbieta taip padarė. Tiesa, su tarnų palyda ir 12 tūkst. vietinių bei samdytų karių armija.

Ir Kazimieras nujojo iki Vengrijos! Tačiau, likus 50 km iki Budapešto, jiems kelią pastojo M. Korvino 16 tūkst. karių armija. Kazimiero samdiniai buvo neryžtingi, nepuolė kautis. Karalaičio bėgimas buvo gėdingas. Šis pralaimėjimas taip stipriai paveikė vaikiną, kad jis prisiekė niekada gyvenime nebūti karaliumi. Įtakos tam, ko gero, padarė ir Popiežiaus perspėjimas, jog krikščionims netinka kariauti.

Nuo to laiko Kazimieras ėmė siekti šventumo. Jam buvo labai gėda, nes jis suprato, jog tėvų kėslai vis dėlto nebuvo teisingi ir prieštaravo krikščioniškajai tiesai.

Kazimieras buvo antras vaikas iš šešių brolių. Visi karalaičiai sėsdavo prie turtingo valgių stalo ir rengdavosi drabužiais, pasiūtais iš brangių medžiagų. Tiesa, patys galėdavo  pasirinkti, ką valgys ir kuo vilkės.

Buvo pastebėtas vienas Kazimiero šventumo ženklas – kai jaunuoliui sukako 16 metų, jis savo apatiniams rūbams pasirinko šiurkščią medžiagą. Jam nė karto neteko „užsidirbti“ nė vienos bausmės, tuo tarpu broliams būdavo taikomos tokios: plakimas rykštėmis, pasninkas, miegas kietoje lovoje, šiurkščių avikailių dėvėjimas.

Nemažai šventųjų, būdami jauni, atsisakydavo savo prabangaus gyvenimo, jei tokį turėdavo.  Kazimieras niekur nebėgo, liko Vavelio pilyje ir gyveno su tėvais. Jis, ko gero, galvojo kitaip – karaliaus pareiga yra rūpintis savo žmonių gerove.

Dvejais metais jaunesnis brolis Aleksandras visada būdavo pokylių dvasia, nuolatinis žirgų turnyrų stebėtojas ir dalyvis, o karalaitis Kazimieras stengdavosi kuo greičiau iš linksmybių šurmulio pasišalinti į nuošalią vienumą. Kai jaunuolio nerasdavo rūmuose, visi žinojo, kur jis – bažnyčioje prie Švč. Mergelės Marijos altoriaus.

Nuo 1475 m. 17-metis Kazimieras su tėvu ir dviem broliais ėmė dalyvauti dažnose užsienio kelionėse, pagelbėdavo vertėjaudamas, ypač iš lotynų kalbos.

Jo tėvo karaliaus veikla nebuvo patenkinti nei lenkai, nei lietuviai. Lietuvos bajorai  norėjo, kad kuris nors iš karalaičių nuolat gyventų Lietuvoje, bet tėvas atsakydavo, jog jie dar per jauni valdyti. Tačiau priežastis buvo kita – karalius būgštavo, kad kuris nors jo sūnus nebūtų paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Tad pats dvejiems metams (1481 ir 1482) pasiliko Lietuvoje, o Kazimierą paskyrė valdyti Lenkiją.

1483 m. pradžioje karalaitis pastebėjo pirmuosius jį užpuolusios tuberkuliozės požymius. Tais laikais ši liga buvo nepagydoma.

Būsimasis šventasis nežinojo, kad Vilniuje gyveno paskutinius sielos susitelkimo metus. Jis dieną dalyvaudavo šv. Mišiose, o naktį keldavosi melstis. Neretai taip iki ryto ir prasnausdavo ant medinių grindų. Jis stengėsi melstis slapta, nes galbūt jam nepatiko tos pagyros, kai dar vaikystėje jį auklėtojas kanauninkas J. Dlugošas viešai apibūdindavo kaip besimeldžiantį angelą. Kazimieras maldoje prašydavo Dievą, kad jam suteiktų malonių: teisingumo, maldingumo, nuolankumo. Jo mėgstamas posakis buvo: „Geriau mirti negu nusidėti“.

Daugiau kaip pusmetį Kazimieras dar gyveno ir Vilniuje, ir Trakuose, bet sveikata ėjo blogyn.

Pačiomis pirmosiomis 1484 metų dienomis motina karalienė Elžbieta su dviem sūnumis išsiruošė iš Vilniaus į Krokuvą, nes oras Lietuvoje labai atšalo. Keliavo rogėmis. Trakai, Merkinė, Gardinas – štai jų maršrutas ir galutinė stotelė.

Kovo 4 dieną, ketvirtadienį po Pelenų trečiadienio, karalaitis mirė. Tuo metu tėvas karalius vyko į Gardiną medžioti ir rado sūnų ką tik mirusį. Tėvai jį parsivežė į Vilnių ir palaidojo Katedros koplyčioje, nes čia buvo įrengtas karališkosios šeimos kapas.

 

Kunigas Juozas ČIČIRKA

KOMENTARAI