Sutuoktinių turtas – vienas kitam dovanotas gerumasKūrybingi senjorai V. ir E. Makutėnai džiaugiasi kiekviena gyvenimo akimirka. K. Putelio nuotr.

Sutuoktinių turtas – vienas kitam dovanotas gerumas

Įėjus į Vandos ir Evaldo Makutėnų, gyvenančių Jonavoje, namus, pasijunti tarsi patekęs į muziejų, kuriame gausu įvairių rankomis pagamintų eksponatų. Šie žmonės, patyrę tremtinio dalią, nepalūžo, nepasidavė negandoms, sunkiems išbandymams, bet gyvenimą paskyrė darbui ir kūrybai.

Stačiatikių dvasininkas dalijasi savo talentu
J. Lekavičienė: esu viena iš jūsų – gimusi ir augusi Jonavoje
Išgelbėti gyvūnai suteikia ir gyvenimo prasmę, ir laimę

Susituokė tremtyje

Abu kilę iš Rokiškio rajono. Kazanavičių šeima, kurioje sodžiaus peizažais grožėjosi Vanda, buvo įsikūrusi iš teisininko Mykolo Romerio nupirktame dvare Narvydiškių vienkiemyje, o Evaldas gyveno netoli Latvijos sienos, Svobiškyje. Paaugliai vienas kitą žinojo tik iš matymo, bet artimiau nebendravo. Mergina, Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos moksleivė, buvo aktyvi šokėja, dainininkė. Nudundėjus Antrajam pasauliniam karui, atrodė, gyvenimas tekės ramia vaga. Tačiau negailestinga lemtis sugriovė ramybę ir jaunystės svajones.

Ėjo 1948-ieji. Metai, kai 17-metė Vanda su šeima buvo atplėšta iš mielos tėviškės ir gyvuliniame vagone išvežta į Krasnojarsko krašto taigą. Toks pats likimas ištiko ir Evaldo artimuosius. Tremtyje po devynių dienų, neištvėręs sunkumų, mirė merginos tėtis – jo palaikai ilsisi Jenisiejaus pakrantėje.

Laikas, praleistas gūdžiose Sibiro platybėse, paliko slogių, neišdildomų prisiminimų. Bet sutuoktiniai nelinkę gaivinti praėjusių negandų – tokia Lietuvos istorija, palietusi daugybę šeimų. Ir nieko nepakeisi. „Taip prabėgo trylika jaunystės metų – ne pasaka ir ne legenda. Ne juodraštis – jo neperrašysi. Kiekvienas turi savo lemtį – nuo jos nepabėgsi“, – atsiminimuose rašo V. Makutėnienė.

Ten, Krasnojarsko krašte, susibėgo abiejų rokiškėnų – Vandos Kazanavičiūtės ir Evaldo Makutėno – keliai. 1956 m. rugpjūčio 18 dieną juos slapta nuo valdžios sutuokė kunigas, o oficialioje metrikacijos knygoje buvo įrašyta, kad jie nuo šiol tapo vyras ir žmona.

„Vestuves iškėlėme pagal visus lietuviškus papročius. Tenykščiai žmonės stebėjosi, kad šventė praėjo be muštynių – jiems tai buvo netikėta“, – prisiminė Evaldas.

Visuose kambariuose akys tiesiog raibsta nuo įvairiausių šeimininkės sukurtų rankdarbių. K. Putelio nuotr.

Apsistojo Jonavoje

1961 m. pirmoji į Lietuvą sugrįžo V. Makutėnienė.  Deja, čia jos su trejų metų dukrele ir devynių mėnesių sūneliu niekas nelaukė. Rokiškio rajone buvusių jaukių namų – nė kvapo, nebeliko vietų, kur žydėjo jazminai, alyvos. Tėviškę priminė tik du didžiuliai ąžuolai. Nepritekliai ir vargas jauną moterį atginė iki Jonavos. Bet ir čia žmonės nenorėjo priglausti. „Išgirdę, kad grįžau iš tremties ir dar su dviem vaikais, dažnas užtrenkdavo duris. O ten, kur mus priėmė  į 7 kvadratinių metrų kambarėlį netoli geležinkelio stoties, net į virtuvę neleido. Kai grįžo Evaldas, visi glaudėmės vienas prie kito. Buvo atvejų, kai maniau nebeištversianti tokio pragaro – gal net sunkiau nei ten, Sibire“, – pasakojo šeimininkė.

Bet, kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gera, – šeimą sutiko priregistruoti viena Klaipėdos g. gyvenusi moteris. V. Makutėnas, įsigijęs medžio ruošos kvalifikaciją Sibire, tremties bičiulio Fausto Kriaučionio padedamas, jau kitą dieną pradėjo dirbti baldų kombinate. Vėliau įstojo mokytis į Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) akademiją studijuoti baldų pramonės. O Vanda neakivaizdžiai ketverius metus krimto ekonomikos mokslus.

Pasak E. Makutėno, per 48-erius darbo metus baldų įmonėje jam teko eiti įvairias pareigas – nuo meistro iki specialiųjų užsakymų baro viršininko. Vanda toje pačioje gamykloje 24 metus stumdė skaitytuvus – ėjo buhalterės-ekonomistės pareigas.

Dabar Makutėnai – garbaus amžiaus senjorai, besirūpinantys vienas kitu. Jie džiaugiasi, kad sulaukė šešių anūkų, trijų proanūkių, į pasaulį beldžiasi dar vienas mažylis.

Kiekvienais metais plati giminė susirenka prie šv. Kūčių stalo Lietavos gatvėje. „Susėdame 19 žmonių, pasidalijame džiaugsmais, smagiomis akimirkomis, pasikalbame, padainuojame  – visa mūsų giminė yra daininga, galime surengti tikrą koncertą“, – šmaikštavo šeimininkė.

Pagalvėles moteris dailino savo sugalvota technologija.
K. Putelio nuotr.

Meninės sielos

Buto sienas puošia Vandos siuvinėti paveikslai, ant drobės sukomponuoti floristiniai peizažai iš kriauklelių, smilgų, piešiniai, atspausti nuo stiklo, akį traukia dešimtys pačios menininkės sugalvota technologija pagamintų pagalvėlių. O spintos stalčiuose  gausu nepaprasto grožio baltų it sniegas karpytų ir apmegztų apykaklių, rankogalių, servetėlių, tinkančių ir stalui papuošti, ir virtuvėje panaudoti. Tiesiog akys raibsta nuo visokių šeimininkės sukurtų rankdarbių.

„Negaliu sėdėti sudėjusi rankų – prisirinkau įvairių gėlių, žolelių ir gaminu atvirukus. Pažiūrėkite, kiek jų čia daug. Gaila, kad pastaruoju metu pirštai nebeklauso, tai reikia į pagalbą pasitelkti pincetus, kitokius įrankius. Juk kiekvieną lapelį klijuojant ant popieriaus, būtinas dėmesys ir kruopštumas. Tai milžiniškas darbas. Pridedu gėlytę, o paskui derinu, kur kokią smilgelę ar žiedelį prilipdyti. Norisi, kad būtų gražu. Kol sveikata leisdavo, per dieną pagamindavau po kokius porą atvirukų. Dabar man jau sudėtinga taip dirbti. Metai nebe tie – juk jau 87-eri eina. Tik kur dabar man tas žoleles dėti?“ – rodydama grožybes, pasakojo moteris, prisipažindama, kad nežino, kiek tų atvirukų yra sukūrusi – keli šimtai tikrai bus.

Šeimininkė sako, kad jai norisi išbandyti įvairias technologijas. Štai viename kambaryje labai daug jos sukurtų nedidelio formato paveikslėlių. „Parenku spalvas, dažus išpilu ant stiklo – tai tik fonas. Paskui ant popieriaus atspaudžiu ir pripiešiu tai medelį, tai upelį, tai spindulius ar kažką kita. Taip ir gimsta peizažai“, – aiškino Vanda. O į klausimą, iš kur semiasi kantrybės, atsakė labai trumpai: „Aš politika nesidomiu.“

Anot vyro Evaldo, meninius gebėjimus ji realizuoja tikriausiai nuo vaikystės – juda, kuria, ramiai nepasėdi. Bet jis taip pat nenutolęs nuo meno – gamina apvalius, ovalius, keturkampius rėmelius žmonos kūriniams įrėminti. Be viso šito, kambariuose stovi jo pagaminti baldai – virtuvės, svetainės, prieškambario komplektai. „Dirbdamas baldų įmonėje, važinėdavau pas užsakovus, darydavau eskizus, tai taip pat reikalavo tam tikro žvilgsnio ir skonio. Todėl namuose tai ir įgyvendinau“, – nusišypsojo jis.

Paviliojo kompiuteris

Stebina ir dar vienas šios moters pomėgis – tai darbas kompiuteriu. Supratusi, kad rankų pirštai nebe  visada paklūsta preciziškiems kūriniams, ji nuskubėjo į kompiuterinio raštingumo kursus Jeronimo Ralio gimnazijoje. „Visą gyvenimą skaičiavusi „skaitliukais“, pati savęs paklausiau: kodėl man neišpešus kompiuterio paslapčių? Visai neblogai sekėsi. Tai dabar dienų dienas sėdžiu prie šio daikto ir kuriu meninius filmukus“, – sakė senjorė.

Ant kompiuterio ekrano – daugybė įvairių aplankų, kuriuose sudėliota įvairi vizualinė medžiaga. O pavadintame „Močiutės filmukai“  – pačios sumontuoti kūriniai pagal autorei mielus tekstus. Pasak p. Vandos, sudėtingiausia parinkti muziką, kuri atitiktų žodžių prasmę ir kūrinio temą. „Pirmiausia surandu eilėraštį ar prozos gabalėlį, kurie paliestų žmogaus sielą, ieškau jiems tinkamų vaizdų ir tada viską sudėlioju. Jau sukūriau apie 200 filmukų“, – dalijosi mintimis moteris.

Derėtų pridurti, kad šeimininkė pati fotografuoja, kaupia kiekvieną šeimai svarbią smulkmenėlę albumuose, juostose, kompiuteryje.

O kur dar kulinariniai šeimininkės gabumai? Jeigu imtume kalbėti apie tortų kepimą, tai išgirstume daugybę jų receptų.

Žavi sutuoktinių dvasiniai turtai, bendravimo kultūra, gėris, sklindantis iš jų sielų. „Per 61-erius bendro gyvenimo metus nesame nė karto rimčiau susipykę. Dovanokite vienas kitam gerumą, kad abejingumui neliktų vietos“, – visiems linki V. ir E. Makutėnai.

 

KOMENTARAI