Stačiatikių dvasininkas dalijasi savo talentu

Stačiatikių dvasininkas dalijasi savo talentu

Neseniai Užusalių kultūros centre atidaryta neeilinė fotografijų paroda „Biblijos pėdsakais“, iki šiol dažniausiai rodyta miestuose. Jos autorius protojerėjus Olegas Štelmanas (Oleg Štelman), Šiaulių šv. apaštalų Petro ir Povilo stačiatikių parapijos klebonas – ne tik dvasininkas, bet ir įdomus, ne vienu talentu apdovanotas žmogus. Todėl plačiau pasidomėjome jo asmenybe, gyvenimo keliais, atvedusiais į dabarties pilnatvę.

Kai rudens vakarais negana televizoriaus…
Jonavos sporto arenoje – nuotraukų paroda „Kroatija iš paukščio skrydžio“
Po festivalio Slovėnijoje – daugiau draugų ir patirties

Prasminga paroda

Kultūros centro vadovė Vitalija Šatkienė susirinkusiuosius pirmiausiai patikino, kad susitikti su talentingu fotomenininku, dainuojamosios poezijos atstovu O. Štelmanu yra didelė garbė. Beje, Užusaliuose jis  jau yra buvęs, tuomet atliko dvasinį koncertą su gitara.

Nuoširdžius žodžius atidarymo proga tarė Varšuvos stačiatikių akademijos studentas Antonas Gavrilovas, Užusalių stačiatikių bendruomenės atstovė Liudmila Staricina bei Paskutiškių sentikių bendruomenės šventikas Fiodoras Krugliakovas.

O. Štelmanas išsamiai papasakojo apie kiekvieną eksponuojamą fotografiją, jose užfiksuotas pagrindines istorines biblines vietas. Stebina jų plati geografija – Graikija, Egiptas, Italija, Kipras, ir žinoma, Jeruzalė (Izraelis), svarbiausias miestas krikščionims. Parodoje jai skirta daugiausiai dėmesio.

Tą popietę jis dar  pristatė savo fotografijų albumą „Lietuvos stačiatikių cerkvės“ (2008 m.), pritardamas gitara, padainavo autorinių dainų, perskaitė paties sukurtą eilėraštį, atsakinėjo į klausimus, atvirai pasakojo apie patirtus dvasinius ir kūrybinius ieškojimus.

Kultūros centro meno mėgėjai svečiui skyrė savo programą. Grojo ir dainavo bardas Nikolajus Krugliakovas, jam talkino muzikantai Romas Petkevičius ir Tomas Jončas. Skambėjo moterų ansamblio „Ivuška“ ir jo solistės Marijos Sivakovos rusiškai ir lietuviškai atliekamos dainos.

O poetas ir dailininkas iš Kauno Aleksandras Dergačas parodos autoriui padovanojo savo paveikslą, kuriame pavaizduota cerkvė.

Pašaukimo paieškos

Kaip O. Štelmanas pasirinko savo gyvenimo kelią?

„Būti dvasininku iš vaikystės nesvajojau. Gimiau 1970-aisiais Baltarusijoje, Vileikos mieste.  Mama mane vasarą ir per kitas atostogas nuveždavo pas senelį į kaimą. Kai senelis važiuodavo į cerkvę, ir mane pasiimdavo. Čia išpažindavau nuodėmes, atlikdavau kitas apeigas“, – prisiminimais dalijosi stačiatikių kunigas. – O kai persikėlėme į Minską, mokykloje pedagogai visus nuteikinėjo prieš tikėjimą, ir aš nuo jo nutolau. Tačiau kai man suėjo septyniolika–aštuoniolika metų, pradėjau mąstyti, kas vyksta, ar yra Dievas – išgyvenau dvasines paieškas.“

Olego senelio brolis (jį vadino dėde) gyveno Lietuvoje, prie Vilniaus, Michniovo kaime, kur yra stačiatikių bendruomenė. Kartais vaikas su mama ten nuvažiuodavo, vaikščiojo į cerkvę. Kai jis suaugo,  grįžo iš karinės tarnybos, galvojo, kaip pasirinkti savo gyvenimo kelią, kad paskui nesigailėtų. Kaip išsirinkti tokią profesiją, kuri patiktų ir būtum reikalingas žmonėms, visuomenei.  Tada jaunuolis mėgo teatrą, muziką, norėjo mokytis aktorystės arba dainavimo.

„Po kariuomenės atvažiavome į Michniovą pas dėdę, ir šis paklausė: „O ką tu toliau veiksi?“ Atsakiau: „Kol kas nežinau“.  Mama staiga sako: „Eis mokytis „batiuška“. O aš žiūriu ir galvoju, kad čia turbūt koks pokštas“, – toliau praeities įvykius gaivino O. Štelmanas.

Daug įtakos jo pasirinkimui turėjo pažintis su  garbiu senoliu protojerėjumi Nikolajumi Gurjanovu, kadaise gyvenusiu Lietuvoje, o tuomet – Pskove. Pas jį atvažiuodavo žmonės iš viso pasaulio. Ir Olegas nuvyko patarimo, ką jam daryti, kokia jo vieta gyvenime. Dvasininkas pasakė kol kas mokytis muzikos, o paskui… įvyks dar kažkas.

Nesigaili pasirinkimo

Kiek vėliau vienas giedotojas iš Pavilnės cerkvės vaikiną pakvietė ateiti pas juos į chorą. Šis kreipėsi į dvasininką, iš jo gavo palaiminimą ir pasiūlymą stoti į Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyną. Taip ir padarė. Beje, vienuolyne Olegas atsidūrė po pusantro mėnesio nuo minėtos kelionės. Jame mokėsi senosios slavų kalbos, skaityti Bibliją, giedoti su vienuoliais chore, mokėsi tarnystės.

„Dievas pamažu vedė ir atvedė ten. Ir aš to visiškai nesigailiu“, – atvirai kalbėjo pašnekovas. – Vėliau, tapęs diakonu, supratau, kad mano siela to norėjo.“

Po metų metropolitas Chrizostomas įšventino jį į diakonus. Aštuonerius metus su juo tarnavo, važinėjo po Lietuvos parapijas.

2000-aisiais O. Štelmanas tapo kunigu, atliko tarnystę Klaipėdos cerkvėse, o po devynerių metų paskirtas Šiaulių šv. apaštalų Petro ir Povilo stačiatikių parapijos klebonu.

„Aš visada perimdavau tikėjimą iš paprastų močiučių. Gal dėka jų žodžių, einančių iš sielos, Dievas atvedė mane į tarnystę, apie kurią aš niekada nesvajojau“, – sakė dvasininkas.

Talentų neužmetė

Jo aistra fotografijai gimė ne staiga. Olegas ja domėjosi nuo mokyklinių laikų, lankė fotografų būrelį.

„Paskui, kai jau buvau diakonu, duodavo atostogų. Jų metu stengdavausi nuvažiuoti į šventas vietas ir visada imdavau su savimi fotoaparatą“, – sakė svečias.

Lankėsi ir fotografavo Solovkuose, Valaame (Rusija), kur yra vienuolynai, Kijeve, Počajivo lavroje.

Paskui O. Štelmanas apvažiavo ir nufotografavo mūsų šalies stačiatikių šventyklas. Parengė pirmą autorinį fotoalbumą „Lietuvos stačiatikių cerkvės“. Metropolitui Chrizostomui palaiminus, 2008 metais jis išleistas.

Ir smarkiai išsiplėtus piligriminių kelionių geografijai, joms pasiekus su Biblija susijusias vietas, kunigas daugiausia visur fotografuoja stačiatikių šventyklas.

Tėvas Olegas šio pomėgio motyvus aiškina taip: „Ne kiekvienas gali nuvykti į šventas vietas. Norisi įkvėpti kitus, kad jie žinotų, jog šios vietos yra tikros, neišgalvotos. O kas negali – tegu bent pasigėri nuotraukomis ir įsivaizduoja“.

Anot parodos „Biblijos keliais“ atidaryme kalbėjusio A. Gavrilovo, „O. Štelmanui Dievas davė daug įvairių talentų. Jis ir geras fotografas, pamatę jo nuotraukas, įsitikinsite, kad žmogus turi skonį. Į jo fotografijas tiesiog malonu žiūrėti.“

Nuo jaunystės vaikinas mėgo dainuoti, groti gitara. Vėliau ir pats muziką kūrė.

Anot jo, „daina paliečia žmogaus jausmus, padainavus iš karto išnyksta sielos purvas, dulkės, ją nuteikia gėriui, juo labiau jei daina – dvasinė“.

Iš kur šie gabumai? Mamos šeimoje visi dainavo, tiesa, žymių dainininkų nebuvo.

O. Štelmanas pasidalijo mintimis ir apie savo literatūrinį talentą. Jaunystėje vaikinas šiek tiek domėjosi eilėraščių kūrimu. Tačiau, pasak jo, tiems kūriniams kažko trūko.

„Kai aš tapau sąmoningu tikinčiuoju, tada pradėjo geriau klostytis poezija. Kai įstojau į vienuolyną, maniau, kad poeziją, fotografiją, gitarą teks pamiršti, paskui supratau, kad tai, atvirkščiai, padeda atliekant tarnystę. Artėjant Vilniaus šventų kankinių jubiliejui – 650-osioms metinėms, sukūriau baladę apie jų gyvenimą ir kančias. Nuo to prasidėjo mano dvasiniai eilėraščiai,“ – pasakojo būsimas poetas. Mat metų pabaigoje turėtų išeiti pirmasis jo eilėraščių rinkinys. Be to, kunigas bando rašyti nedidelius apsakymus.

Vis dėlto svarbiausiu savo pašaukimu O. Štelmanas laiko tarnystę Dievui. „Jei aš pasukčiau į teatrą ar dainuoti, būtų ne tai. Dirbdamas dvasininku, sujungi visus šiuos įgūdžius – ir skaitai, ir su žmonėmis bendrauji, ir, svarbiausia – tai dvasiškai daug aukščiau, negu kokia nors pasaulietinė kūrybinė profesija“, – įsitikinęs jis.

 

KOMENTARAI