Riešinės stebina raštų įvairove ir dailumu. Autorės nuotr.

Spalvingų raštų riešinėse – karoliukais suvertas laikas

Jonavos krašto muziejuje atidaryta Eglės Pečiurienės riešinių paroda. Unikaliais rankų darbo šedevrais galima pasigrožėti iki gruodžio 13 dienos. Parodos atidarymo metu menininkė noriai dalijosi nelengva kūrybos pradžia, įkvėpimo suteikusiais vaikystės prisiminimais ir kasdieniais iššūkiais.

Kaip vertinate kaitaliojamą laiką?
Jonavos miestas ir sporto arena – geriausių sporto projektų rinkimuose
Jonaviečiai – pilietiški, bet visada gali būti dar geresnis rezultatas

Debiutas Krašto muziejuje

Tai jau aštuntoji autorės paroda Lietuvoje. Menininkės darbai plačiai pristatomi kituose šalies miestuose – prieš keletą metų jie puikavosi net Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose. Jonavoje personalinė Eglės riešinių paroda surengta tik antrą kartą, bet pristatyti savo kūrybą gimtajame krašte jai ypač simboliška ir reikšminga. Juk būtent čia, Jonavos krašto muziejuje, ji debiutavo kaip menininkė, surengdama savo pirmąją riešinių parodą. Autorė pripažino, kad pasirengti parodai nėra lengva, nes tenka sukaupti nemažą savo kūrinių kolekciją, o jos darbai namuose paprastai neužsilieka – naujas riešines kaipmat išgraibsto menininkės talento gerbėjai, o parduoti ir padovanoti darbai keliauja po visą pasaulį.

E. Pečiurienė: „Savo hobį paverčiau darbu ir dėl to esu laiminga.“

Įkvėpimas – iš vaikystės

Eglė mezgimu susižavėjo dar ankstyvoje vaikystėje. Ji augo pas močiutę Milagainių kaime, Jonavos rajone, dideliame mediniame name – kadaise buvusiame dvare. Ten, be Eglės senelių, buvo įsikūrusios dar dvi šeimos. Viena moteris, turėjusi daug vaikų, labai gražiai megzdavo kojines. Kai būdavo geras oras, ji išeidavo į lauką: išsinešdavo didžiulį dubenį su gausybe kamuoliukų ir įsitaisydavo ant suolelio prie namo galo.

„Aš visada stebėdavau, kaip ji mezga, kaip greitai juda virbalai, kaip šokčioja siūlų kamuoliukai – man tai buvo kažkoks nesuvokiamas kosmosas. Atrodė, kad nieko gražesnio už tai negali būti, galėjau stebėti valandų valandas. Patikdavo ne tik man, bet ir katinams, aptūpusiems suolą, o ji vis: „Škic, škic!“ tiems katinams. Žiemos vakarais mano diedukas eidavo pas kaimynus kortomis pažaisti, pasiimdavo ir mane, o ten ir vėl matydavau, kaip kaimynė mezga. Aš vis stebėjau, o ji matė, kad man patinka tai, ką ji daro. Šešerių sulaukusi iš tos pačios kaimynės gavau pilną maišą spalvotų siūlų kamuoliukų, o diedukas iš dviračio stipinų virbalus padarė“, – apie savo kūrybos pradžią pasakoja menininkė.

Ta pati kaimynė ir išmokė suverti ant virbalo pirmąsias akis. Taip po truputį gimė pirmieji kūriniai – šalikas, kepurė, o paskui ir rimtesni gaminiai – megztiniai, sijonai, suknelės, o galiausiai – kojinės, nuo kurių ir prasidėjo šis susižavėjimas mezgimo magija.

Viskas įmanoma

Dar labiau į rankdarbius menininkė pasinėrė išėjusi iš nuolatinio siuvėjos darbo, kai prireikė slaugyti mamą. Visai netikėtai suprato šį meninį pašaukimą atkeliavus iš šeimos: „Tik vėliau sužinojau, kad ir mama buvo talentinga mezgėja – nerdavo sukneles, sijonus, turėjo daug užsakymų.“

Pradėjus lankyti floristikos kursus ir susipažinus su augalais, Eglė ėmė kurti džiovintų augalų koliažus, jais prekiauti mugėse. Jai puikiai sekėsi. Būtent mugėse pirmą kartą ir pamatė tuo metu pradėjusias populiarėti riešines, kuriomis kaipmat „užsikrėtė“. Mugėje užkalbinta riešinių mezgėja dar bandė atkalbėti – čia ypatingų žinių, kruopštumo ir laiko reikalaujantis menas, kuris be specialių mokymų neįmanomas.

Tačiau šiais laikais, ypač atsiradus internetui, viskas tampa įmanoma, reikia tik kantrybės. Taip Eglė, savo pačios pastangomis bandydama, klysdama ir eksperimentuodama, įvaldė šį meną, kuriuo jau dešimt metų sėkmingai ir užsiima.

Iššūkis ir malonumas

Iki šios parodos jau yra numegzta ir po pasaulį išsiblaškę 1 340 porų riešinių. Tie, kas užsiima panašiais rankdarbiais, tikrai supranta, kiek laiko ir pastangų tai pareikalavo. Vien tik vienai riešinei numegzti reikalingus karolius menininkė veria visą dieną. O riešinės visada mezgamos po dvi. Taigi vien vėrimas užtrunka dvi dienas, nekalbant apie mezgimą ir vėlesnį karoliukų stumdymą. O ir dirba menininkė neskaičiuodama laiko – dažnai net po 12 valandų per dieną. Neatsitiktinai ir parodos pavadinimas toks – „Suvertas laikas“. Parodų salės vitrinose puikuojasi įvairiais spalvingais raštais suverti pastarieji autorės metai.

Viena pora riešinių į šį pasaulį atkeliauja tik per 5–6 dienas. Žinoma, galima būtų tai daryti ir paprasčiau, naudojant mažiau karoliukų, juos veriant paprastesniais raštais, bet, kaip sako pati Eglė, jai patinka iššūkiai. „Aš visada nueinu į gausumą, raštų įvairovę, nes man taip yra įdomiau ir gražiau. Nemėgstu to „nedaug“, man visada reikia padaryti maksimaliai – taip, kad pačiai būtų gražu.“

Bet ant kūrinių „suverto“ laiko menininkė visiškai nesigaili: „Savo hobį paverčiau darbu ir dėl to esu labai laiminga. Linkiu, kad visi atrastumėte savo kryptį gyvenime, turėtumėte svajones ir jas labai brangintumėte, puoselėtumėte. Tikiu, kad kiekvienas žmogus turi savo kelią.“

Atrasti savo pašaukimą ir mėgstamą darbą ji palinkėjo gausiam būriui jos pasveikinti atėjusių draugų ir artimųjų.

KOMENTARAI