Ant Neries krantų gyvenančios L. Sirenko ir A. Steponavičienė pagyrė NATO karius už mandagumą ir kultūringą elgesį. D. Kasparavičienės nuotr.

Sodybų šeimininkių tankai daržuose neišgąsdino

Šią vasarą Jonavos rajone surengtos tarptautinės karinės pratybos „Geležinis Vilkas 2017“ sulaukė įvairių jonaviečių atsiliepimų. O Stašėnų (Šveicarijos seniūnija) ir Kurmagalos (Kulvos sen.) kaimų gyventojai tapo liudininkais, kai per Nerį pontoniniu tiltu keliasi šarvuočiai ir kita technika. Apie patirtus įspūdžius kalbėjomės su sodybų, pro kurias ėjo trasa, savininkais.

Dosnūs jonaviečiai padovanojo upę kraujo
Valdžia, dėdama apynasrį strateginėms įmonėms, jų darbuotojams kerta per kojas
Ralis, kuriame nebuvo pralaimėjusių

Antras kartas

Pasak Stašėnų kaimo gyventojos Liubovės Sirenko, dirbusios Karmėlavos kariniame dalinyje vyriausiąja telefoniste, už paramą Lietuvos kariuomenei 2012-aisiais, tiesiant pontoninį tiltą per Nerį, jau turi kelias padėkas. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotasis pėstininkų batalionas ir mechanizuotoji pėstininkų kuopa moteriai dėkojo už bendradarbiavimą ir pagalbą 2 kuopai vykdant persikėlimą per Nerį. Prieš penkerius metus vykusias pratybas primena ir suvenyrinis puodukas bei kelios nuotraukos.

„Tada Lietuvos kariuomenės atstovai ieškojo vietų, kur galėtų tiesti pontoninį tiltą. Ne visi žmonės nori, kad per jų žemę važiuotų šarvuočiai ir technika. O čia ne tokia gili upė, jiems labai tiko rengti perkėlą, tad ir sutikau. Taip arčiau susipažinau su Lietuvos kariais, dalyvavusiais pratybose. Jie viską atliko labai gražiai, ramiai, be jokių incidentų. Žavėjo jų atsakingumas“, – gaivino prisiminimus šeimininkė.

Šiemet istorija pasikartojo, tačiau, anot Liubovės, pratybos „Geležinis Vilkas 2017“ buvo nepalyginti didesnės, masiškesnės, nes jose dalyvavo NATO kariai. Reikėjo paplatinti įvažiavimą iki perkėlos, tad teko nurėžti gabalą šlaito, išpjauti nemažai alyvų krūmų. Pašnekovė laukia, kada bus sutvarkyta aplinka.

Užsieniečių kultūra

„Pirmą kartą teko bendrauti su NATO kariais, juokaudama sakau, kad labai gražūs visi karininkai, tiesa, išdažytais veidais, kaip ir priklauso. Aš kadaise mokiausi vokiečių kalbą, todėl pratybų metu kai ką ir suprasdavau, ir pati pasakydavau vokiškai. O jau karinės technikos, tankų – tai kaip tikrame karo lauke. Iki parodomosios operacijos per Nerį keldavo po kelis tankus. O po parodomojo persikėlimo, kurį stebėjo Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas, tai čia važiavo ne tik tankai, bet ir šešiaračiai, ir kitokia technika“, – pasakojo L. Sirenko.

Svarbiausia, anot moters, visi buvo mandagūs, nieko bloga nedarė. Atvažiavę sveikindavosi tai „Hallo“ („Sveiki“), tai „Guten Tag“ („Laba diena“). „Tvarkingumu išsiskyrė vokiečiai – pavalgę nenumesdavo nė šiukšlelės. Būdavo, kiaušinį nusilupa, suvalgo, o lukštus sudeda į maišelį. Pratybose dalyvavo ir nemažai moterų karių, net tankus vairavo dailiosios lyties atstovės“, – tęsė pasakojimą pašnekovė.

Šeimininkės teigimu, gyvenimas karių apsuptyje nepatogumų nesukėlė, uniformos ir ginklai nebaugino ir karo nepriminė. „Tiesiog supratau, kad pratybos yra mokymai ir karinio pasirengimo patikrinimas. Juolab kad Lietuva priklauso NATO aljansui“, – pridūrė ji.

Požiūris į žmogų

Tą dieną, kai lankėsi Lietuvos Prezidentė ir NATO generalinis sekretorius, aukštus svečius lydėjo didelė apsauga.

„Oje, ir ko tik nebuvo! Saugojo ir su šunimis, ir automobilius visus tikrino, kiemą užpildė policijos pareigūnai iš Kauno, pilna karo policijos – nieko neleido prie tribūnos, kur būrėsi svečiai. Prezidentė, galima sakyti, stovėjo mano kieme, bet pasisveikinti su ja neteko. Lygiai taip pat, kaip su krašto apsaugos ministru, kuris lankėsi kiek anksčiau – atvažiavo, apsidairė, bet nė nepasisveikino. Ką norėti – ne tas lygis. Užtat jį lydėjusios apsaugos – nėra ką ir sakyti“, – nusijuokė moteris.

Kitaip elgėsi NATO kariai  – išvykdami padėkojo šeimininkei už supratimą ir leidimą naudotis sava valda. Į ją padėkos žodžiais kreipėsi pratyboms vadovavęs karininkas su keliais kariais. „Ne tik atsisveikino, bet ir padovanojo puokštę gėlių. Įstrigo ir padėkos tekstas – kalbėjo nuoširdžiais ir šiltais žodžiais. Iš tikrųjų paliko labai gilų įspūdį“, – prisipažino moteris.

Vadino žaidimu

Šiapus Neries, Kurmagalos k., gyvenanti Aldona Steponavičienė sakė, kad jai taip pat  esąs antras kartas, kai kariai beveik per kiemą tiesė perkėlą pontoniniam tiltui per Nerį.

„Prieš kelerius metus mes leidome, kad karinė technika važiuotų per mūsų sodą link upės ir paskui keltųsi į kitą pusę. Tada dar neturėjome tiek augalų, kaip šiuo metu. Ši žemė aplink sodybą priklauso ir pusbroliui Jonui Steponavičiui, mes esame bendrasavininkiai. Tai tas platus kelias šių metų birželį nusidriekė per giminaičio žemę“, – rodydama ranka į žaliuojančias kiemo prieigas, pasakojo šeimininkė.

Moteris, savaitę girdėdavusi šarvuočių ir sraigtasparnių burzgimą, šmaikštavo, kad, nutilus gausmui, jai tarytum kažko pritrūko. „Nesu patyrusi karo baisumų, mačiau juos  tik televizijos ekrane. Tad, atvirai kalbant, nelabai suvokiau, kas dedasi čia pat, šalia mūsų namų. Aš tai laikiau savotišku žaidimu“, – tarsi pati savimi stebėjosi moteris.

Gyvenimo netrikdė

Jos teigimu, prieš prasidedant pratyboms, namus aplankė Lietuvos kariuomenės atstovai prašyti leidimo nutiesti pontoninį tiltą. Turėdama patirties, šeimininkė nesuabejojo – tegul daro, ką nori, juk žais karą.

Visą savaitę daugiausiai girdėjosi vokiečių kalba, pasitaikydavo lietuviškų, angliškų žodžių. „Mes užsienio kalbos nemokame, bet būdavo ir lietuvių, tai susikalbėdavome. Nors mūsų paslaugų daugiau beveik ir nereikėjo. Galbūt iš pradžių turėjome priprasti prie pratybų dalyvių išpaišytų veidų. Bet žinojome, kad kariuomenėje taip reikia, todėl nebijojome. Triukšmingas judėjimas prasidėdavo nuo ankstyvo ryto, penktos valandos. Lietuvos kariai budėdavo visą naktį“, – prisiminimais dalijosi A. Steponavičienė.

Anot jos, uoliai pareigas atliko narai – kiekvieną rytą ir vakarą nerdavo po vandeniu ir apžiūrėdavo upės dugną. „Gal tikrindavo, kad kas kokio sprogmens nebūtų įmetęs. Pratybos turi savo specifiką, mes nelindome ir nesiteiravome, ko jie ten po kelis kartus neria į vandenį“, – sakė pašnekovė.

Panašu į stebuklą

Prieš tiesiant pontoninį tiltą, ant žemės buvo paklotos plokštės – laikinas kelias, matyt, kad labai nesuniokotų žemės paviršiaus. Dar ir dabar pastebimi dangos likučiai. Be šių atsargumo priemonių, su sodybos šeimininkais buvo pasirašyta sutartis, kurioje numatyta atlyginti nuostolius, jeigu jų padarytų.

„Prasidėjus karinės technikos kėlimuisi per upę, virš galvų skraidė keli sraigtasparniai, naikintuvai. Situacija nebuvo labai maloni. Bet man jokių neigiamų emocijų regėti veiksmai nesukėlė. Labai įdomu ir keista, kad išrastos tokios technologijos, lyg koks stebuklas. Nei baimės jutau, nei nerimo. Pripratau, ir tiek“, – pasakojo moteris.

Ji pasidžiaugė, kad visi kariai buvo mandagūs, sveikindavosi, jei ko paprašydavo, tai ir gestais susikalbėdavo. „Vieną dieną, demonstruojant pontoninio tilto stebuklus, privažiavo labai daug aukštų karininkų, o ten, anoje upės pusėje, ceremoniją stebėjo Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Su mumis atsisveikindami, kariai padovanojo gėlių, ranką paspaudė, išsiskyrėme kaip geri pažįstami“, – šypsojosi A. Steponavičienė.

Šeimininkė, laikiusi matytus reginius savotišku žaidimu, neslėpė – tikras karas būtų pats baisiausias dalykas.

Kitokios nuomonės

Karinių pratybų „Geležinis Vilkas 2017“ dalyje, vykusioje Jonavos rajone, dalyvavo apie du tūkstančiai karių. Nestebina, kad tą birželio savaitę buvo galima pamatyti daug ginkluotų NATO karių. Karinė technika itin intensyviai judėjo Kulvos seniūnijoje – šarvuočiai įsukdavo į keliukus, sustodavo po gyvenamųjų namų langais ar net kieme, virš kaimų netilo lėktuvų ūžesys. Tai kitiems gyventojams kėlė nerimą ir baimę.

Jonaviečiai, mieste pamatę ginkluotus karius išdažytais veidais, prisipažino nenudžiugdavę. O vienas pašnekovas atvirai kalbėjo: „Negaliu ramiai žiūrėti, geriau nematyti, o mažamečiai bemat paleidžia kakarynę. Bet niekur nedingsime – esame vos ne karinė vietovė. Reikėtų priprasti.“

Eglė D. elektroniniame laiške „Naujienų“ redakcijai piktinosi, kad, skubėdama į Kaišiadorių geležinkelio stotį, ties Rukla buvo sustabdyta karo policijos. Autorės teigimu, jai neleido važiuoti net kelkraščiu. „Supratau, kad galbūt bus gabenami sunkiasvoriai kroviniai. Laukiau apie 10 min., bet jokios karinės technikos nepastebėjau. Į traukinį spėjau, bet tik todėl, kad gerokai viršijau leistiną greitį. Juk galėjau vėluoti į darbą“, – rašo Eglė. Moters nuomone, karo policiją turėtų lydėti policijos pareigūnai arba apie trukdžius kelyje iš anksto informuoti eismo dalyvius.

Nuomonės įvairios. Nors pratybos ir sutrikdo įprastą kasdienybę, bet gyventojai supranta, kad tiek NATO, tiek Lietuvos kariai turi būti gerai pasiruošę ginti šalį nuo netikėto priešo.

KOMENTARAI