Širdimi išgyventi „Rudens laiškai‘‘D. Vasiliauskienė (antra iš dešinės) su poetais: Laimute Šatiene, Mykolu Kruču ir A. Aleksandravičiene. Egidijaus Tamaševičiaus nuotr.

Širdimi išgyventi „Rudens laiškai‘‘

Upninkų pagrindinėje mokykloje surengtas šios įstaigos direktorės Danguolės Vasiliauskienės antrosios poezijos knygos „Rudens laiškai“ pristatymas. Į susitikimą su kūrėja atėjo ne tik mokytojai, mokiniai, bet ir seniūnijos atstovės, pulkas upninkiečių.

Šmaikštuoliui – pirmoji vieta
Jaukume advento nuščiuvo skubančio miesto šurmulys
Repeticijos, konkursai, gastrolės, apdovanojimai

„Viskas, kas yra manyje ir aplink mane – pavasarinis tulpių žydėjimas, teikiantis sielos pilnatvę, karališkos pienių galvutės, nupjauta pirmoji žolė, žydinčios akacijos mano take, Joninių žolynų kvapas, rugpjūčio vakarų vėsa, rugsėjo takai, lapkričio nykuma – tai pažinimo laukas, besiskleidžiantis eilėse. Kartais saldus. Ypatingas. Saugantis pirmosios meilės stebuklą, siekiantis tikrumo ir darnos kiekviename žingsnyje. Jame sutelpa dieviškai tobulos nesikartojančios gyvenimo akimirkos, nerimas ir abejonės, sugrįžimai ir praradimai…“

Tokiais žodžiais knygos autorė kreipėsi į susirinkusiuosius ne tik pagerbti jos „naujagimės“, pabūti šalia, bet ir pasidžiaugti, kad nuo rajono centro nutolusiame kaime yra asmenybių, apdovanotų sielos spindėjimu ir kitiems dalijančių gėrį.

Tądien mokyklos aktų salėje tvyrojo šventiška nuotaika. Prabilus mokytojai Aušrai Liutkevičienei, atėjusieji sukluso – pasveikinimo žodžiai ir pirmas eilėraštis nuteikė poetiškai. Kai už langų – žydėjimas, o per Lietuvą skrendanti poezijos paukštė nutupia tau ant peties, norisi su ja kartu užgiedoti. Norisi ant galvos užsidėti iš lauko margų žolynų nupintą vainiką. Sėdėti ir  klausytis lyg žiedlapiai byrančių posmų, kuriuos deklamavo pedagogės Valentina Palaimienė, Rasa Ambrulevičienė, A. Liutkevičienė, sugerti į save, lyg bitei nektarą, lietuvišką žodį. Klausai ir supranti – nemirs kaimas, kol jauni šypsosi, kol neša eilėraštį jų lūpos.

O kur plazda poezijos sparnai, ten glaudžiasi ir muzika. Mokytoja Jūratė Griciūnienė ir ugdytinė Neda Davidonytė glostė klausą švelnia dainos pyne. Pastarąsias keitė moksleivių ansamblis, mokytojų vokalinė grupė. Ir visai nesvarbu, kad nesame profesionalai, svarbu, kad daina nemiršta, kad yra dainuojančių sodiečių.

Netrūko ir šokio žingsnelio. Aukštesniųjų klasių moksleivių ritminių šokių grupė, nenustygstanti vietoje ir vis naujų idėjų atrandanti, vadovaujama  Laimos Pabriežienės, kerėjo žvilgsnį gracingais judesiais.

Atidžiai klausėmės autorės, nes niekas kitas geriau nepristato širdimi išgyventos, kiekviena ląstele išjaustos savos minties. Liejosi eilės liūdesiui („Liūdesys“), kilo viltimi į gegužį, skleidėsi raudonomis, geltonomis tulpėmis („Tulpės“), žemai nusilenkė mokytojui („Mokytojui“), kurį šaukia ir šaukia rugsėjai („Rugsėjis“), žengė per gęstančią žarą į vakaro nerimą („Vakaro nerimas“), būriu keliavo apkabinti taip brangaus artimo savo („Apkabinu tave, Broli“), glaudė prie akis užmerkusių saviškių („Vėlinės“). Autorė, tarsi pati save skatindama, braidė gėlėmis nubirusiomis Upninkų kaimo pievomis („Į vasarą“), mintimis grįžo į ten, kur ją supo motulės rankos, į kasas pynė kaspiną…

Upninkų seniūnijos seniūnė Lolita Nekrošienė, autorei dovanodama gėlių puokštę ir savo rankomis pagamintą įdomų papuošalą, linkėjo išleisti trečią poezijos knygą, o jai pasirodžius, ragino pasipuošti šiuo gražiu rankdarbiu.

Malonu buvo ir mums, trims Upninkuose gyvenantiems poezijos klubo „Šaltinis“ literatams, kai, sveikindama Danguolę, įteikdama jai saulės geltonumo žiedą, kadaise dirbusi Upninkuose, o šiuo metu triūsianti Jonavos Jeronimo  Ralio gimnazijoje mokytoja Gražina Grigaravičienė pakvietė kūrėjų būrį atvykti į atokesnį, bet gamtos grožiu niekuo nenusileidžiantį kitoms Lietuvos vietoms  Vyšnialaukį ir praturtinti jo apylinkes dainingais posmais.

Įkvėpimo palinkėjo visas pulkas poezijos žodžio mylėtojų. Šilta buvo regėti, kaip mokyklos kolektyvas džiaugiasi, kaip remia pečiu savo literatę, kaip stengiasi, kad jos šventė būtų kuo džiaugsmingesnė.

D. Vasiliauskienės knygos – Mokytojo širdis, o šviesi širdis – mokyklos pasididžiavimas. Atrodė, kad knyga yra ne tik Danguolės, bet ir visų tų, kurie prie jos tą dieną lietėsi, skyrė laiką, dainavo, šoko.

Ana ALEKSANDRAVIČIENĖ, poezijos klubo „Šaltinis“ narė

KOMENTARAI