Šiandieninis žmogus turi ieškoti gyvenimo prasmėsKun. A. Valkauskas: „Velykos yra tikrasis Jėzaus Kristaus prisikėlimas ir su gamta neturi sąsajų.“ Kęstučio Putelio nuotr.

Šiandieninis žmogus turi ieškoti gyvenimo prasmės

Po poros dienų krikščioniškasis pasaulis švęs Velykas. Apie tai, kokia yra tikroji jų esmė, kokia žmogaus vieta šioje Žemėje, kalbėjomės su Ruklos Šventosios Dvasios parapijos klebonu, kunigu, teologijos daktaru, Ruklos įgulos kapelionu Arnoldu Valkausku.

Moteris meilės svetimiems vaikams nepristigo
Ryškiausias po eglute – linkėjimas gero
Knyga, bylojanti, kaip „jonuviai“ kūrė savo rajoną

Santykis su realybe

„Velykos – pagrindinė metų šventė, nes be jų ir Kalėdos prarastų prasmę, – sako kapelionas. – Be Velykų Kalėdos būtų tik eilinis gimtadienis, nes per Kalėdas  susiduriame tik su gyvybe, o dabar – su mirties paslaptimi, nuodėmės pasekme, Judo ir Petro išdavyste. Velykos yra tikrasis Jėzaus Kristaus prisikėlimas.“

A. Valkausko įžvalgomis, kol žmogus yra jaunas, apie problemas nemąsto. Bet, metams bėgant, susidūręs su tam tikromis nesėkmėmis, jis staiga pradeda į pasaulį žvelgti tarsi kitomis akimis. „Ištikus negandai, žmogus nustemba, tarsi taip negalėjo atsitikti. Tad toks mūsų santykis su realybe. Iš tiesų mes esame labai toli nuo jos – gyvename savo pasaulėlyje, savo įsivaizdavimuose ir supratimuose“, – komentuoja A. Valkauskas.

Neseniai jo atliktas eksperimentas parodė, kad turtingesni žmonės nesuvokia gyvenimo tų, kurie neturi savo automobilių, gyvena iš mažų pensijų ir t. t. „Pasiturintieji visiškai nesupranta jų gyvenimo, nesuvokia, su kokiais sudėtingais dalykais susiduria mažas pajamas gaunantys žmonės. Gyvendami realybėje, vieną kartą pamatome, kad pasaulis yra visai kitoks – jame daug ir kančios, ir beprasmybės, ir mirčių. Taigi Velykos yra realybės šventė, nes Dievas ateina išspręsti žmogaus problemų. Jeigu mes nutolstame nuo tikrosios Velykų prasmės, iškyla daugybė sunkumų, kuriuos žmogus tik įsivaizduoja žinąs, kaip išspręsti, bet susidoroti nesugeba“, – remdamasis patirtimi, atkreipia dėmesį kunigas.

Pokalbis su sąžine

Daugelis žmonių Velykas tapatina su pavasario atgimimu – kalasi žolė, medeliai sprogdina sukrautus pumpurus, pamažu bunda ir ima kvepėti žemė. A. Valkausko teigimu, toks lietuviškos gamtos suliejimas su religine švente visai nieko bendra neturi su Jėzaus prisikėlimu. „Balandžio mėnesį Izraelyje baigiama javapjūtė, nuimamas derlius, taigi su gamtos atbudimu sieti nederėtų, – samprotauja teologijos daktaras. – Gal tik tiek, kad naudojame kačiukus, pumpurėlius, šakeles, puošiame jais aplinką ir savo buitį. Dievas pažadėjo išlaisvinti žmoniją, tas kelias į išlaisvinimą chronologiškai vyko ilgą laikotarpį, kol atėjo Jėzus Kristus, išvaduodamas iš sugriuvusio santykio tarp žmogaus ir Dievo. O tas sugriuvęs santykis atsirado dėl nuodėmės veikimo žmoguje. Tai labai aiškiai pasako Šventasis Raštas. Trumpiau tariant, Velykos – tai žmogaus išlaisvinimas nuo mirties, kai išgyvename prisikėlimą, kuris mums byloja amžinąjį gyvenimą.“

A. Valkauskas pastebi, kad didžioji dalis žmonių atprato rūpintis dvasine ekologija, dvasine būsena – bažnyčioje pasirodo per didžiąsias šventes, bet nepasirūpina savo sąžine ir neina išpažinties. „Išpažintį vis atidėlioja kitam kartui. Tai yra didžiulė klaida, – pabrėžia kapelionas. – Dievas laimina tą žmogų, kuris jo ieško ir kuris rūpinasi būti sąžiningas prieš Dievą ir žmones. Jeigu tu neturi savo sąžinės, tai palaiminimo nesulauksi, todėl nereikia stebėtis, kad gyvenimą lydi nesėkmės.“

Ne vieno pasaulyje žinomo asmens teigimu, šiandieninis žmogus turi pradėti ieškoti gyvenimo prasmės, nes jaučiama dvasinė krizė. „Velykos turėtų būti puiki proga apie tai pagalvoti, nes prasmė kiekvienam Dievo duota. Čia nereikia baigti jokių mokslų. Velykų šventė – tai visiškas mūsų problemos išsprendimas. Ar tu būsi gražus, ar nesimpatiškas, visiškas vargšas ar didžiulis  viršininkas, talentingas ar baigęs tik pradžiamokslį – Dievas atsako, kad ne čia esmė. Svarbiausia esmė – žmogaus pašaukimas būti santykyje su Dievu“, – priduria jis.

Didžioji savaitė

Kalbėdamas apie Didžiosios savaitės liturgiją, jis atkreipia dėmesį, kad šiuo laikotarpiu reikėtų daugiau rimties, išgyvenant esminius dalykus, susiduriant su Dievu ir amžinybe. Jos pagrindinė mintis – liturginio šventimo metu atkartoti to meto istorinius įvykius, Jėzui atsisveikinant su savo mokiniais ir iškeliaujant iš šio pasaulio.

Didžiojo ketvirtadienio vakaras skirtas paminėti Paskutinę vakarienę, kurią valgė Jėzus su savo mokiniais,  bet netrukus Judo buvo išduotas, suimtas ir nukryžiuotas.

Didysis penktadienis yra Kristaus kančios ir mirties diena – nutyla ir gedi visas pasaulis. Tai vienintelė diena, kai neskamba varpai ir neaukojamos šv. Mišios. Naktį iš šeštadienio į sekmadienį bažnyčiose rengiamos Prisikėlimo pamaldos. Pastaruoju metu tikinčiųjų patogumui jos dažniausiai perkeliamos į sekmadienio rytą, procesija tris kartus eina apie bažnyčią. Taip paskelbiama džiaugsminga žinia apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą.

Pasak A. Valkausko, visa liturgija yra sudėliota taip, kad kiekvieną sekmadienį galime švęsti išganymo paslaptį. Taigi kiekvienas sekmadienis po Verbų yra Velykų sekmadienis.

Ieškoti ir surasti

Kapeliono manymu, iki šiol dar tebegyvuojanti tradicija Velykų dieną į bažnyčią sutraukia daug žmonių. Bet jis įsitikinęs, kad turėtų įvykti kažkoks virsmas – tikintieji turėtų ateiti į tam tikrą mistinį tikėjimą. Kol kas vyravo tradicinis tikėjimas – atlikti pareigą, susėsti prie stalo. „Tradicija – geras dalykas, nes palaiko minties, elgesio struktūrą, per ją iš kartos į kartą yra perduodamos vertybės. Bet ar tos vertybės paliečia žmogaus apsisprendimo širdį?“ – svarsto A. Valkauskas.

Anot jo, dominuoja individualistinė sąmonė. Nemažai žmonių tikėti pradeda jau būdami brandaus amžiaus, turintys gyvenimo patirties. Į tikėjimą juos atveda didžiausi suklydimai, nusivylimai. „Būtų malonu, jei visi atrastų gilesnį tikėjimą. Jėzaus prisikėlimas yra kelias ateiti pas Dievą. Atrodo, labai paprasta – priimti Jėzų, priimti mokymą – ir žmogaus gyvenimas atsistos į savo vietą“, – aiškina jis.

Kapeliono žodžiais tariant, „be Dievo nieko nebus“. Jo reikia ieškoti ir surasti – nesėkmės aplenks, ir gyvenimas suspindės kitomis spalvomis. „Pats žmogus privalo ieškoti prasmingo santykio su Dievu. Tai yra pagrindinis atsvaros taškas, o paskui viskas susidėstys. Jokiu būdu nederėtų užsidaryti savyje. Reikia daugiau radikalumo, privalu už save pakovoti. Turėtų būti nuostata – orientuotis į Dievą ir žmogų. Jei tokios orientacijos nėra, tai viskas ir subyra. Kiekvienas privalo atlikti savo misiją ir išeiti iš šio pasaulio. Velykų proga linkėčiau visiems paklausti savęs, kokia ta mano misija, kur mano gyvenimo prioritetai šioje Žemėje?“ – linki kapelionas A. Valkauskas, Velykas įvardydamas „visos žmonijos viršūne“, apogėjumi.

Švenčia įvairiai

Kalbinti žmonės Velykų šventes vertina įvairiai. Šit kaime gyvenanti Vitalija mano, kad ji negali būti laikoma pavasario ar margučių švente. „Velykos – Kristaus prisikėlimo diena, į bažnyčias sukviečianti tūkstančius žmonių. Galbūt į pamaldas ateina ir tokių, kuriems pirmiausia svarbus prasidedantis pavasaris, o ne tikėjimas. Velykos yra religinė šventė, todėl, manau, parapijiečiai skuba pasimelsti ir pašlovinti Viešpatį, o ne pasidairyti ar pasigrožėti išpuoštais maldos namais“, – dalijasi nuomone Vitalija.

Jos šeima dalyvauja šv. Mišių ceremonijoje Kauno arkikatedroje bazilikoje, pašventina margučius, žvakeles. Grįžę į namus, sėda prie pašventinta verba ir žalumynais papuošto stalo.

„Vieną pašventintą margutį vyriausias asmuo nulupa, supjausto ir padalija artimiesiems. Stengiamės pasigaminti nekasdienių valgių. Mūsų šeimoje įprasta išsivirti šaltienos, išsikepti vištą ar kalakutą. Kitaip tariant, nesiekiame ypatingų skanumynų, nes viskas kainuoja. Tačiau šventiniai pietūs būna ypatingesni nei per, sakykime, gimtadienius ar kitomis progomis. Jei diena būna nešalta, ridinėjame margučius lauke, su vaikais žaidžiame žaidimus, kurių aš pati nemažai moku. Būna smagu“, – pasakoja moteris.

Jonavietė Rita Velykas vadina pavasario švente. „Visi laukiame šilumos, tad, manau, Velykos ir atneša gamtos atgimimą. Kartais nueiname į bažnyčią, susitinkame pažįstamų, pasiruošiame įvairesnių patiekalų. Prisimenu, vaikystėje gaudavome dovanų. Dabar šis paprotys išnykęs – dovanojame nebent margučius ar šokoladą. Tiesa, su kaimynais ir draugais pasikeičiame margintais kiaušiniais. Nesvarbu, kokia tai būtų šventė – religinė ar pasaulietinė, vis tiek turi savo žavesio ir paslapties“, – teigia pašnekovė.

Šv. Mišių laikas

Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje:

Didysis penktadienis – Kryžiaus pagerbimo pamaldos – 18 val.

Didysis šeštadienis – Velyknaktis – 21 val.

Šv. Velykos: pirmoji diena  – 9 val., vakare pamaldų nebus; antroji diena – 10 ir 12 val.

Jonavos Šv. apaštalo Jono parapijos koplytėlėje:

Didysis penktadienis – 18 val.

Didysis šeštadienis – 19 val.

Šv. Velykos: pirmoji diena – 8 ir 10 val.; antroji diena – 9 val.

KOMENTARAI