Seserys: „Teatras jaudina, įkvepia, ugdo sielą ir lavina kūną“Seserys džiaugiasi savo gyvenimo kelyje atradusios vaidybą. Asmeninio albumo nuotr.

Seserys: „Teatras jaudina, įkvepia, ugdo sielą ir lavina kūną“

Jelena ir Kristina Galvydytės pasirinko skirtingas profesijas, tačiau meilė teatrui seseris vienija nuo pat vaikystės. Ne vienus metus jos vaidino Jonavos rajono savivaldybės teatre, sukūrė daug patirčių įvairovę suteikusių vaidmenų.

Garsus ūkininkas pieną perka parduotuvėje
Bukonių bendruomenės ryžtas – pavyzdys visam rajonui
Pirma jonavietė, sėdusi prie autobuso vairo

Skirtingos asmenybės    

Seserys gimė ir augo Jonavoje. „Pamenu, mokyklos laikais buvau daug ramesnė nei Kristina. Aš tik pagalvodavau apie galimybes, o ji jau viską būdavo išmėginusi ir ne po kartą. Anksčiau sakydavo, kad pedagoge niekada nebus. O dabar sėkmingai moko anglų kalbos Ruklos Jono Stanislausko mokykloje-daugiafunkciame centre“, – apie metais jaunesnę sesę pasakojo Jelena, Jonavos rajono savivaldybės pedagoginėje psichologinėje tarnyboje dirbanti specialiąja pedagoge.

Abi jonavietės jau nuo vaikystės buvo veiklios ir kūrybingos. Jelenai puikiai sekdavosi atmintinai išmokti sudėtingus tekstus, todėl jau darželyje per šventes deklamuodavo ilgiausius eilėraščius. Mažametė Kristina užsiėmė rankdarbiais, piešė, dainavo, šoko, domėjosi drabužių dizainu.

Jonavos rajono savivaldybės teatro aktoriai – klojimo teatrų šventėje Prienų rajone.

Kaip atrado vaidybą?    

Ryšys su teatru Jelenai užsimezgė atsitiktinai. Kartą klasės draugė jai pasiguodė, kad nori vaidinti mokyklos teatro būrelyje, tačiau trupei dar trūksta mokinių. Moksleivė pasisiūlė pagelbėti ir prisijungė prie jaunųjų aktorių kolektyvo.

„Esu taip pat labai dėkinga mokytojai Birutei Ilgūnienei, kuri pastebėjo mane mokyklos raiškiojo skaitymo konkurso atrankoje. Jos dėka sužinojau sceninės įtaigos paslaptis, išmokau skaityti tarp eilučių, atvirai pasikapstyti savyje ir nuoširdžiai dalytis visomis žmogiškomis emocijomis“, – gražių žodžių pedagogei negailėjo J. Galvydytė.

Vėliau, studijuodama Šiauliuose, Jelena dar dalyvavo jaunimo teatro studijos „Helijas“ veikloje. Čia ji irgi įgavo nemažai teatrinės patirties.

Kristina (pirma iš kairės) – spektaklyje „Kurmis ant didelio kelio“.

Sudomino skelbimas

Kristinos pažintis su teatru buvo kiek kitokia. „Mane sudomino skelbimas laikraštyje – režisierius Feliksas Paulauskas rinko aktorių komandą. Perklausa vyko jo namuose, o klausimų turinys iškart atskleidė, kad einu teisingu keliu. Per pirmąją repeticiją pačiai buvo netikėta, kad galiu taip įsijausti į etiudų roles. Pamiršau, kad esu salėje. Pamenu, reikėjo suvaidinti, kad gatvėje miršta mama. Buvo baisu, po etiudo sunkiai atsigavau“, – prisiminė K. Galvydytė.

Režisieriaus repeticijos ugdė jaunuolius visapusiškai. Jie pažino graikų mitologiją, pantomimos meną,  kūną ir sielą, atrado save ir buvo viena šeima. „Daugelis manė, kad priklausėme neva sektai ar kad buvome užhipnotizuoti, bet iš tiesų mus pakerėjo tikrasis teatras. Rinkdavomės vakarais ir vaidindavome net iki išnaktų. Mums trūko tik įvairesnių pasirodymų. Kiekvienas spektaklis buvo nešiojamas kaip kūdikis – devynis mėnesius, tik vėliau jį rodėme žiūrovams“, –  pasakojo Kristina.

Mergina svajoja apie profesionalaus kino ar teatro aktorės karjerą. Daro mažus žingsnelius, bet neišgyvena, jei likimas užkerta kelią. Štai neseniai gavo vaidmenį kine, tačiau dėl tam tikrų priežasčių jį prarado.

Jelenai teko galimybė vaidinti S. Kymantaitę-Čiurlionienę.

Nemaža patirtis

Ne vienus metus jonavietės vaidino ir Jonavos rajono savivaldybės teatre. Kaip teigė J. Galvydytė, režisierius Jonas Andriulevičius joje matė daug tyrumo, gėrio – tokius vaidmenis ir skyrė. Pagal Justino Marcinkevičiaus poemą „Devyni broliai“ sukurtame spektaklyje vaidino seserį, J. Andriulevičiaus poetinėje dramoje apie pokarį „Namo“ – mokytoją Reginą, kitoje jo sukurtoje pjesėje „Eik“ – Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę.

„Kol kas esu pristabdžiusi savo veiklą šiame teatre. Jeigu ateityje tektų galimybė vaidinti, norėtųsi pamėginti save visai kitokiame amplua, galbūt modernesnėje, šiuolaikinio žmogaus peripetijas gvildenančioje pjesėje“, – teigė pašnekovė.

Kristina šiame teatre taip pat sukūrusi nemažai vaidmenų: spektaklyje „Namo“ – Antosėlę, Adelijos Mykolaitienės pastatytame spektaklyje „Kurmis ant didelio kelio“ – dukrą, Živilės Martinaitienės režisuotoje absurdo komedijoje „Sankirta su pagrindiniu keliu, arba Pasaka apie auksinę žuvelę“ –  milijardų dolerių trokštančią Laurą Silkutę.

Vaidina su meile

Seserys akcentavo, kad vaidina su didele meile. „Tai jaudina, įkvepia. Man patinka įsijausti į personažą, apgalvoti poelgio motyvus. Tiesiog išgyventi neeilinius dalykus. Stengiuosi perteikti įtaigiai. Svarbus pirmasis drąsus žingsnis, pirmas aiškus žodis, o tada jau „įsivažiuoji“. Aišku, pirmiausia tai darbas komandoje – scenoje smagu turėti užnugarį. Partneriai vienas kitam turi padėti jaustis saugiai, kad patikėtum, įsijaustum ir, pamiršęs viską, žaistum kitą gyvenimą“, – kalbėjo Jelena.

Kristinos žodžiais, scenoje aktorius tampa tarsi visagalis. Teatras – tai tokia unikali, trapi, nenuspėjama ir vienkartinė meninė išraiška. „Tai, ką padarysi čia ir dabar, tai ir bus tas tikrasis teatras, o kitą kartą jis bus kitoks. Kiekvienas aktorius scenoje patiria daugiau ar mažiau šizofrenijos dalykų. Jis tiki tuo, ką daro, įsijaučia, pamiršta tikrąjį „aš“, bet ateina momentas, kai tampa ir savuoju „aš“, ir personažu,  ir vertintoju „iš šono“. Esu giliai įsitikinusi, kad kuo platesnis aktoriaus požiūris, kuo didesnė gyvenimiška patirtis, kuo bjauresnis jo charakteris, tuo geresnis aktorius jis gali būti“, – mintimis dalijosi K. Galvydytė.

Seserų nuomone, jei teatras teisingas, jis ugdo žmogų visapusiškai: moko komunikuoti, ugdo sielą ir lavina kūną psichofiziškai.

Kiti pomėgiai

Jonavietės turi ir daugiau pomėgių. Jelena dainuoja Jonavos kultūros centro moterų vokaliniame ansamblyje „Presto“. „Labai branginu kartu leidžiamą laiką. Nuostabi, artistiška, draugiška, puikų humoro jausmą turinti vadovė moka užauginti sparnus. O ko daugiau reikia? Poros sparnų, būrelio žavių bendraminčių – ir gyvenimas gražus! Ai, tiesa, geros atminties ir šiek tiek muzikalumo irgi ne pro šalį“, – šypsenos veide neslėpė ji.

Kristinai veiklos taip pat nestinga. „Kaip ir sesė, mėgstu dainuoti, tačiau turiu problemų dėl balso stygų. Visuomet kuo nors užsiimu: veriu karolius, tapau paveikslus, pozuoju dailininkui, perdarau batus, tai vėl, žiūrėk, sukuriu kokią suknelę ir pasisiuvu, kuriu eiles ir trumpas istorijas, patinka magija, liaudies medicina, smagu mokyti anglų kalbos, kirpti plaukus, bet labiausiai mėgstu keliauti ir būti scenoje. Labai svajoju pasirodyti tarptautinio kino ekrane“, – hobių virtinę vardijo jonavietė.

KOMENTARAI