Seriale vaidinantis jonavietis: „Televizija – galinga jėga“Š. Navicko kasdienybė – įvairiapusė: koncertuoja su vyrų vokaliniu ansambliu „Quorum“ (pirmas iš dešinės), vaidina teatre, veda renginius. Asmeninio albumo nuotr.

Seriale vaidinantis jonavietis: „Televizija – galinga jėga“

Šarūnas Navickas gimė ir užaugo Jonavos mieste. Šiandien jis – talentingas aktorius, renginių vedėjas, dainininkas, vokalinės perkusijos meistras. Neseniai jis pradėjo vaidinti lietuviškame seriale „Pasmerkti“, o muzikinio teatro gerbėjams dar žinomas ir kaip Lietuvoje rodyto tarptautinio garso miuziklo „Rent“ (liet. ,,Nuoma“) aktorius. Nors scena, kameros ir žymių žmonių apsuptis Šarūnui – ne naujiena, jis tikina niekada neturėjęs tikslo kuo greičiau sužibėti televizijos ekranuose.

Šmaikštuoliui – pirmoji vieta
Karjeros pradžia – atsakinga tarno vieta
Garsus ūkininkas pieną perka parduotuvėje

Buvo kitoks

Mokykliniais metais tarp bendraamžių Š. Navickas buvo žinomas kaip jaunuolis, nebijojęs išsiskirti iš savo bendraamžių ne tik išvaizda, bet ir elgesiu. Ilgi plaukai, grandinėmis puoštos kelnės, kerziniai batai, per pertraukas su draugais spardomas kamuoliukas buvo tarsi vizitinė kortelė, iš tolo leidusi atpažinti jį ir jo kompaniją. Moksleivio pažymių knygelėje pritrūkdavo vietos pastaboms, tačiau iš kitos pusės – jis visada rasdavo noro ir laiko organizuoti renginius Jonavos kultūros centre bei pašnekesiams su draugais.

„Jei dabar pamatyčiau tokį vaiką, koks aš buvau, galvočiau, kad iš jo išaugs arba narkomanas, arba genijus. Aišku, iki genijaus man dar toli, bet ir narkomanu netapau. Tikrai nebuvau pavyzdingas, o mus vadindavo „neformalais“. Niekada nebijojau būti savimi, klysti ir nesigėdinau savęs. Galbūt turiu kažkokio egocentrizmo, kuris ir vedė į priekį. Džiaugiuosi, kad mano kvailysčių nestabdė mama. Esu dėkingas ir pradinių klasių mokytojai Žydrūnei Tuomienei. Mokykloje ji priminė mažą princesę, kuri jau pirmoje klasėje pastebėjo mano polinkį į muziką. Jos pačios meno pojūtis, vidinė šiluma suteikė pasitikėjimo. Būtent ši mokytoja paskatino mane pradėti lankyti Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklą“, – moksleiviškus metus prisiminė vaikinas.

Išrinko mama

Visą ankstyvą jaunystę puoselėjęs ryšį su scena ir muzikine veikla jaunuolis 10 klasėje nusprendė, kad nori būti ksilofonistu (ksilofonas – perskusinis mušamasis instrumentas). Ne vienus metus tikėjęs, kad po abitūros egzaminų stos į Juozo Gruodžio konservatoriją, vaikinas buvo priblokštas žinios, kad Švietimo ministerijos vykdyta reforma sugriovė jo viziją.

„Dar būdamas dešimtokas ten nuvykau ir išsiaiškinau, kad naudingiausia stoti po 12-os klasės. Kai po abitūros egzaminų vėl nuvažiavau, pasirodo, manęs nebegali priimti. Pasikeitusi tvarka nebeleido įgyti antrojo brandos atestato, o būtent tokį ir suteikia ši mokymo įstaiga. Nežinojau, ką toliau darysiu ir kuo aš noriu būti. Viską išsprendė mama. Ji prisėdo prie kompiuterio, parodė į Vilniaus  kolegijos siūlomas pramoginio scenos meno (dabar Muzikinio teatro) studijas ir pasakė: „Stosi čia“. Aš taip ir padariau“, – šypsodamasis pasakojo Š. Navickas.

Sujungė pomėgius

Vaikinas džiaugėsi, kad studijos Vilniaus kolegijoje jį įtraukė į menininkų bendruomenę. Čia jis patirties sėmėsi iš garsių Lietuvos aktorių, o pasirinkta specialybė sujungė du pomėgius – muziką ir vaidybą.

„Tarp mano dėstytojų buvo Vytautas Juozapaitis, Eglė Gabrėnaitė, Ramūnas Cicėnas ir kiti. Žinoma, aktorinės studijos nėra mokslas apie konkrečius dalykus, anatomiją, skaičius ir pan. Čia studentai mokomi įsispirti į kito žmogaus batus, įlįsti į jo širdį. Tu negali išmokti pačios aktorystės, bet tau suteikiama galimybė tarsi pasigaminti įrankius, kurie tau padės scenoje. Visos meno studijos nėra žinių įdėjimas į žmogų. Tai – įgūdžių formavimas. Esu vaidinęs scenas, kuriose neva tai mirė mano tėvai. Man tikrai buvo beprotiškai skaudu. Negaliu sakyti, kad jei tai atsitiktų realybėje, aš jausčiausi taip pat, bet aktorius turi sugebėti būti situacijoje čia ir dabar“, – įsitikinęs vaikinas.

Patarė neskubėti

Nors Š. Navickas jau turi nemažai patirties vaidindamas teatre, antraplanius vaidmenis televizijoje, reklamose ir masinėse scenose, autoritetingi aktoriai patarė neskubėti tapti žinomu veidu. Jaunas vyras  tikina, kad televizija yra didelė jėga, galinti pakenkti nepatyrusiam žmogui.

„Mūsų dėstytojai ne kartą kartojo, kad neparduotume savo veido per anksti, bet niekada nesakytume ir „ne“. Studijų metu išbandžiau ir pirato Flinto, ir parduotuvėje vaikštančio Viščiuko, ir Kalėdų Senelio rolę. Vadovaujuosi teiginiu, kad televizorius yra greita ir didelė mašina, galinga jėga, kuri čiumpa tave ir daro įtaką. Jei į televiziją ateini būdamas niekas, gyveni Jonavoje ar kokiame Balbieriškyje, mokaisi 11 klasėje ir nesi nieko pasiekęs muzikoje ar scenos kultūroje, kitaip sakant, tose srityse, kurių reikalauja televizija – tu neturi tam tikro svorio, neturi jokio pagrindo. Ir tada televizija tave „sumala“, „suvalgo“ ir tiesiog atsisveikina. O kai ten ateini turėdamas kažkokios patirties, į viską žiūri kitaip. Tada tikiesi ne šlovės, pripažinimo, o galimybės tobulėti, susirasti naudingų pažinčių, galimybių ir įgauti profesionalumo. Aš savo kelią televizijoje pradėjau pamažu: nusifilmavau keliuose nereikšminguose epizoduose, įgarsinau keletą reklamų, vėliau sekė vaidmenys, kurie jau šiek tiek kalbėjo“, – patirtimi dalijosi Š. Navickas.

Pastebėjo režisierius

Šarūną pastebėjo aktorius-režisierius Ramūnas Rudokas. Pamatęs vaikino vaidmens atlikimą, jis rėžė: „Kur jūs blyn buvot, kai mums reikėjo kalbančių aktorių?“. Praėjus šiek tiek laiko, Š. Navickas sulaukė R. Rudoko skambučio.

„Kadangi jau buvau žinomas komandai, kuri filmavo R. Rudoko režisuojamą serialą „Rezidentai“, sulaukiau kvietimo suvaidinti vaidmenį, kuris turėjo dvi eilutes teksto. Po nufilmuoto kadro išgirdau aktoriaus komplimentą, kuris man tikrai buvo malonus. Vėliau sulaukiau ir siūlymo filmuotis jo režisuojamame seriale „Pasmerkti“ . Ten atlieku policijos tyrėjo rolę.

Negaliu sakyti, kad iškart apsidžiaugiau šiuo pasiūlymu. Kilo klausimas, ar jau yra tas laikas? Nesakau, kad ir gailiuosi. Viskas kol kas einasi gerai. Gal pasirinkau tinkamą laiką. Viena mano dėstytoja sakė, kad aš būsiu vėlyvoji gėlė, kuri pražys vėliau nei kiti. Gal ji bus teisi?“ – svarstė buvęs jonavietis.

Vienas klausimas

Ar aktoriui labai svarbu, kokią rolę jis atliks filme? Išgirdęs tokį klausimą, Šarūnas nusišypso ir tikina, kad visada teiraujasi, ar nereikės vaidinti erotinėse scenose. Pasak jo, tokio vaidmens imtųsi tik tada, jei tai būti pateikta per meno prizmę.

„Vienintelis man rūpimas klausimas, ar bus panašių situacijų? Esu vedęs ir man reikia pasitarti su žmona. Jei vaidinčiau labai paprastame seriale, komedijoje, kurioje reikėtų dėl kažkieno juoko nuogiems vartytis prieš kameras, tikrai atsisakyčiau. Bet jei tai būtų meniškas kūrinys, tam  neprieštaraučiau nei aš, nei mano žmona. Manau, kad tokių scenų verta imtis ne dėl juoko, o dėl meniškos, prasmingos žinutės“, – svarstė vaikinas.

Viskas susiję

Jo gyvenimas iš šono gali atrodyti itin spalvingas. Vienas dienas užpildo koncertai su vokaliniu vyrų ansambliu „Quorum“, kitas – repeticijos, vaidinimai teatre ar televizijos studijose. Ko Šarūno esybėje daugiausia – renginių vedėjo, dainininko ar aktoriaus?  Jis tikina, kad visos veiklos yra susijusios ir nesiryžtų išskirti nė vienos.

„Buvo laikas, kai aš save vadinau artistu. Pažiūrėjęs lietuviškos „realybės“ laidas „24 valandas“ ir „Farai“, supratau, kad artistas lyg ir tokia nepagarbi sąvoka, kurią įkaušę asmenys vartoja kaip įžeidų žodį: „Eik tu, artiste“. Tada supratau, kad jei aš save taip vadinsiu, žmonės gali manęs nesuprasti. O jei kalbėtume rimtai, tai visos mano veiklos yra glaudžiai susijusios, bet aš savęs nelaikau profesionalu. Vesdamas renginį, aš ir dainuoju, ir vaidinu. Vaidindamas taip pat galiu pasinaudoti savo muzikos pojūčiu, o dainuodamas tu irgi vaidini, įsijauti į kažkokį personažą ir naudoji aktorines technikas, kurios leidžia perteikti muziką žiūrovams“, – pasitelkdamas  humoro jausmą, kalbėjo Š. Navickas.

Sentimentai Jonavai

Sostinėje šiuo metu gyvenantis vaikinas prisipažįsta, kad jam visada smagu sugrįžti į Jonavą. Pasak pašnekovo, sunku nepastebėti, kad gimtasis miestas keičiasi į gerąją pusę.

„Kai buvau moksleiviško amžiaus, į Rimkų mikrorajoną vesdavo mediniai laiptai. Visi sakydavo: „Nevaikščiok miškeliu ir laiptais tamsiu paros metu“. O kokia tada buvo Rukla, nė sakyti nereikia. Mano akyse išlikęs vaizdas, kai laiptinėse beveik pusė butų neturėdavo durų, vietoj jų kabėdavo užuolaidos. Manau, kad tuo metu daugiau grėsmių buvo ne tik Jonavoje, bet ir visoje Lietuvoje. Dabar grįžtu pas tėvus, senelius, akį džiugina spalvų įgavę renovuoti namai, sutvarkyta Neries krantinė. Ilgą laiką vienoje vietoje stovėjusi Jonava šiandien – nuostabus miestas. Tobulėja ne tik aikštės ir fasadinis miesto vaizdas, bet ir kultūrinis gyvenimas – daugybė švenčių ir renginių. Tikiu, kad viskas priklauso nuo tavo paties energijos ir požiūrio, bet man gera gyventi Lietuvoje, gera sugrįžti į Jonavą“, – sakė Š. Navickas.

KOMENTARAI