Senų knygų kolekcionierius vakarais sėda prie molbertoR. Meištininką domina ir dabartis, ir praeitis. Asmeninio albumo nuotr.

Senų knygų kolekcionierius vakarais sėda prie molberto

Ragožių kaime (Kulvos sen.) gyvenantis Rimas Meištininkas laisvalaikiu dažnai sėda prie molberto, o esant galimybei, suka į sendaikčių turgų ar antikvariatą ieškoti retų knygų savo kolekcijai papildyti. „Šie pomėgiai man teikia malonumą. Tapydamas atsipalaiduoju, o skaitydamas seną knygą, mėginu pajusti praėjusio laikmečio dvasią“, – sako pašnekovas.

Stalo tenisininko karjera: kovotojas iki paskutinio taško
Šviesos žibintai rodo senolių šventes
Išvyko laimės ieškoti su 150 eurų kišenėje

Mokytojos įtaka

Pradėjęs mokytis Jonavos 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Jeronimo Ralio gimnazija), Rimas itin domėjosi biologijos, chemijos, geografijos pamokomis, o istorija moksleiviui buvo tarsi neatsiejama gyvenimo dalis. Bet dailės mokytojos Janinos Celiešienės pamokos, ko gero, įskiepijo dar vieną pomėgį – šiandien Rimas neretai vakarus praleidžia tapydamas.

Tapydamas peizažus, autorius įpina kaimo vaizdų. Asmeninio albumo nuotr.

„Piešti mėgau ir vaikystėje – pieštuku mėgindavau sukurti grafikos darbus. Žinoma, tai nebuvo tapyba ant drobės. Man patikdavo juodai baltas piešinys. O mokytoja, matyt, tik sustiprino šį mano pomėgį, nuo kurio ir šiandien negaliu atsitraukti. Savo bibliotekoje saugau jos išleistą knygą „Meno istorijos ir dailės pažinimo pagrindai“ su autografu“, – šypsosi pašnekovas.

Pradėjęs studijuoti aplinkosaugą Vytauto Didžiojo universitete, atsidavęs gamtos mokslams, piešimą vaikinas apleido. Tik vėliau, per praktikos darbus pradėjus piešti gyvus organizmus, vėl atsirado susidomėjimas šiuo užsiėmimu.

„Prieš kelerius metus, eidamas pro dailės prekių parduotuvę Kaune, vitrinoje pamačiau tapybai paruoštas drobes. Pagalvojau: kodėl nepabandyti? Pasirinkau akrilinius dažus – pradedančiajam paprasčiau nei aliejiniai. Nusipirkau visus reikiamus įrankius, o grįžęs namo, sėdau prie molberto tapyti pirmojo paveikslo. Pajutau, kad tai puikus ir prasmingas atsipalaidavimo būdas. Supratau, kad prie šio pomėgio grįšiu ne kartą“, – dalijasi prisiminimais R. Meištininkas.

Kūryba iš širdies

Dažniausiai ant drobės išryškėja gamtos peizažai. Gyvendamas kaime, jaunasis tapytojas prisipažįsta, kad į gamtos motyvą įpina ir sodžiaus elementų, pavyzdžiui,  vėjo malūną, klėtį ar kitus trobesius. „Manęs netraukia betonas, todėl ir noriu peizaže atspindėti, kas man artima ir sava“, – nusijuokia jis.

Pašnekovas sako, kad per dieną vieno paveikslo nesuspėja nutapyti, nes reikia laukti, kol išdžius vienas potėpis – ant drėgnų dažų kitos spalvos juk neuždėsi. Todėl vyriškis dažniausiai tapo po darbo, vakarais. „Priklauso nuo to, koks mano sumanymas. Vieną vakarą kurti pradedu, kitą tęsiu, o trečią ar ketvirtą ir baigiu. Žinoma, tapant visą dieną, gal ir būtų rezultatas, bet juk laiko nėra“, – skėsteli rankomis Rimas.

Dailininko dirbtuvės – kūrėjo kambaryje. Anot jo, ateina laikas, kai norisi prie molberto pailsėti, užsimiršti, atitrūkti nuo dienos rūpesčių. Nors nemažai darbų jau yra nutapęs, tačiau savikritikos negaili: „Dar reikia padirbėti, būtina tobulėti. Kartais pasidomiu profesionalių dailininkų pamokomis internete. Nutapyti paveikslą nėra paprasta ir lengva. Niekada negalvojau, kad pradėsiu tapyti. Bet, analizuodamas savo gyvenimą, suprantu –  polinkis piešti buvo dar vaikystėje.“

Rimo paveikslai puošia ne tik namus, bet ir draugų, kaimynų kambarius, vienas kabo ir darbo kabinete. R. Meištininko teigimu, jis negamina produkto rinkai. Kiekvienas naujas kūrinys – tai autoriaus duoklė gamtai, kaimui ir jame gyvenančiam žmogui.

Kolekcijoje gausu knygų įvairiomis kalbomis.

Kolekcionuoja knygas

Kitas vyro pomėgis – antikvarinių knygų kolekcionavimas. Tai dar vienas malonumas, kurį jis patiria, įsigijęs retą leidinį. Nuo mažens jam patiko literatūra, ypač mėgo nuotykinius ir klasikinius kūrinius. Vyresnėse klasėse atsirado susidomėjimas antikvariniais daiktais ir technika – automobiliais, baldais ir kitokiomis senienomis. O paskui į galvą atėjo mintis, kad, ko gero, įdomiausia būtų kolekcionuoti senas knygas, nes yra galimybė pasirinkti norimą kryptį – turinio, apipavidalinimo ar kt. Iš pradžių kolekcija pildėsi iš palėpių surinktomis arba artimųjų padovanotomis knygomis. Laikui bėgant, to nepakako, įdomesni ir vertingesni eksponatai vis dažniau atkeliaudavo iš sendaikčių turgaus arba iš antikvariato.

Šiandien jo surinktų knygų bibliotekoje-muziejuje gausu leidinių lietuvių, rusų, lenkų, prancūzų, lotynų, vokiečių kalbomis. „Lietuva išgyveno okupacijos laikotarpį, taip pat lietuviškos spaudos draudimo metus. Todėl labai įdomu pasklaidyti to meto knygas, – dalijasi mintimis kolekcininkas. – Man vertingiausios spaudos draudimo laikotarpiu, 1864–1904 metais, išleistos lietuviškos knygos, taip pat prieškario, tarpukario spauda ir periodiniai leidiniai.“

Jis akcentuoja, kad iš XVIII ar XIX a. daugiausia išlikusių religinės tematikos knygų, todėl kiekvienas to laikmečio mokslinio, istorinio, visuomeninio, meninio turinio leidinys lietuvių kalba yra gana retai sutinkamas, tačiau Mažosios Lietuvos religinio turinio leidiniai išsiskiria išvaizda – jie kietais, mediniais viršeliais, aptrauktais oda, papuošti ornamentais ir metalinėmis sagtimis. „Labai įdomu skaityti tekstą, kuris parašytas nesunorminta kalba. Ten spausdinamų žodžių prasmė kitokia, nei vartojamų šiandien. Daugelis gal net nesuprastų, ką jie reiškia. Yra knygų, kurios išspausdintos kirilica – žodžiai lietuviški, o alfabetas rusiškas. Neįmanoma apsakyti jausmo, kuris apima laikant rankose knygas, išgyvenusias spaudos draudimo laikotarpį, gabentas per valstybinę sieną knygnešių, rizikuojančių savo gyvybe“, – tęsia pasakojimą pašnekovas.

Įdomūs eksponatai

R. Meištininkas apgailestauja, kad pastaraisiais metais vis sunkiau rasti senų leidinių. Skaudžiausia, kad žmonės jų nevertina. „Vienam senas leidinys – šiukšlė, o kitam – visas lobis. Juk tai mūsų kultūra, nesvarbu, koks amžius būtų“, – pabrėžia jis.

Pašnekovas neslepia, kad jo netraukia naujų knygų kvapas. Kolekcininko įsitikinimu, leidinys turi būti šiek tiek „apčiupinėtas“, sklaidytas, liestas. „Knyga privalo turėti istoriją. Mano mėgstamiausi rašytojai yra E. M. Remarkas, V. Hugo, mėgstu skaityti ir lietuvių autorių knygas. Bet aš verčiau pirkčiau senesnio leidimo klasikinį veikalą, o ne naujo – tekstas vis tiek tas pats“, – samprotauja pašnekovas.

Dabar vyras stengiasi sistemiškai sukaupti kuo daugiau mokslinės literatūros, leidinių apie karą, gamtos mokslus, jį domina prieškario ir tarpukario vadovėliai. O svarbiausia – ieško senosios literatūros lietuvių kalba. Jo kolekcijoje galima pasklaidyti XIX a. pabaigoje leistą „Varpą“, XX a. pirmosios pusės žurnalus „Karį“, „Židinį“ ir kitus leidinius. Anot Rimo, juose dėmesį traukia labai įdomios reklamos, neretai keliančios šypseną dėl savo stilistikos.

Pašnekovo teigimu, retus leidinius kolekcionuoja žinomas šalies ekonomistas Gitanas Nausėda, bet jo paties pažįstamų rate daugiau šio pomėgio sekėjų nėra. XVI a. raštijos pradininkas, kultūros nešėjas ir šviesulys, kulviškis Abraomas Kulvietis turėjo antikos laikų mąstytojų leidinių kolekciją. „Jis studijavo Ciceroną, kitus filosofus. Man  malonu, kad toks žmogus gyveno Kulvos krašto žemėje. Ir visai nesvarbu, kad mus skiria keli šimtmečiai“, – atsisveikindamas priduria R. Meištininkas.

KOMENTARAI