Senstantis kaimas pamažu jaukinasi ir jaunus žmonesNors sodybos pamažu nyksta, tačiau per paskutinį penkmetį Kulvos krašte įsikūrė nemažai ir jaunų žmonių. Autorės nuotr.

Senstantis kaimas pamažu jaukinasi ir jaunus žmones

Nelengva senatvė ir negalia nemažai vienišų žmonių užgula tokiu svoriu, kurio be kitų pagalbos jie įveikti jau negali. Kulvos seniūnijos kaimuose yra ne viena dešimtis garbaus amžiaus sulaukusių senolių, gyvenančių atokiose sodybose. Kaskart juos lanko seniūnijos socialinio darbuotojo padėjėja Biruta Brindzienė, Kulvos medicinos punkto slaugytoja Janina Ragelienė, seniūnas Ramūnas Gudonavičius. Seniūnijos atstovai domisi žmonių gyvenimo sąlygomis, padeda įvairiais atvejais.

Kelionė senuoju pašto keliu įamžinta fotoalbume
Veidai – ramybės ar sumaišties atspindžiai
Senamiesčio gimnazijoje – „100-oji gelmė“

Suteikiama pagalba

Pasak Kulvos seniūnijos seniūno R. Gudonavičiaus,  visa šalies visuomenė sensta. Ne išimtis – ir šis kraštas. Vyresnių žmonių skaičius didėja, jie reikalauja iš aplinkos daugiau dėmesio, fizinės paramos. Socialinio darbuotojo padėjėja B. Brindzienė pažįsta visus apylinkių senolius, juos dažnai aplanko, padeda krosnis užkurti, jau nebepajėgiantiems vaikščioti – iš parduotuvės parneša reikiamų maisto produktų, sumoka mokesčius.

„Jei jau kurį laiką pasigendame kurio nors gyventojo, ypač vyresnio amžiaus, skubame vykti pas jį, pasiteirauti, kaip laikosi. Dedame visas pastangas, kad nė vienas nebūtų paliktas likimo valiai. Skirtingos institucijos po vienu seniūnijos stogu – Jonavos rajono socialinių  paslaugų centras, seniūnija, medicinos punktas ir biblioteka – darbuojasi gyventojų labui. Mus jungianti grandis yra klebonas Raimundas Kazaitis, lankantis ligonius, suteikiantis sakramentus. Kulvoje esame sujungti į vieną branduolį“, – šypsenos veide neslėpė R. Gudonavičius.

Pasak R. Gudonavičiaus ir J. Ragelienės, vieninga bendruomenė yra kaimo ašis. Autorės nuotr.

Aprūpina vaistais

Kulvos medicinos punkto slaugytoja J. Ragelienė akcentavo, kad kai kurių vienišų pagyvenusių žmonių vaikai gyvena užsienyje, dalis – Lietuvoje, bet kituose rajonuose. Visi dirba, tad tik retsykiais aplanko savo artimuosius. „Seniūniją gerai pažįstame, senjorų yra tikrai nemažai. Džiaugiuosi, kad Biruta juos lanko keletą kartų per savaitę. Girdėjau atsiliepimų, kad pagyvenę žmonės jos labai laukia, nori pasikalbėti, o kai išeina atostogų, darbuotojos visada pasigenda. Ji man praneša apie gyventojų sveikatos sutrikimus. Aš juos taip pat lankau. Kai reikia, Jonavoje nuperku vaistų, patikrinu sveikatos būklę, paimu kraujo mėginius ir vežu į miesto Pirminės sveikatos priežiūros centrą ištirti. Taip pat per mėnesį po keletą kartų ir dažniau lankau slaugomus senjorus, turinčius didelių poreikių. Dabartiniais laikais niekas nėra paliktas likimo valiai, visi jais rūpinamės. Gerai, kad turime seniūniją, kurioje visos problemos išsprendžiamos“, – mintimis dalijosi bendruomenės slaugytoja.

Jos žodžiais, daugeliui senolių paprasčiausiai trūksta šilto ir nuoširdaus pokalbio. Gyvendami vieni, jie neturi su kuo paatvi­rauti. „Kai nuvažiuoju aplankyti, ne tik sveikatos būklę patikrinu, bet ir pasikalbu, išklausau. Jiems reikia tos bendrystės. Kai kur juos aplanko ir kaimynai. Yra tokių, kurie daug skaito, domisi aktualijomis. Žinau, kad gyventojui Jonui Bartusevičiui Biruta neša nemažai laikraščių, žurnalų, knygų iš bibliotekos. Tiems, kurie sunkiai vaikšto. O dar pajėgiantys patys ateina į biblioteką pas šaunią bibliotekininkę Vitą Radionovienę“, – teigė seniūnijos atstovė.

Jaučiasi saugūs

Abu pašnekovai pabrėžė, kad šiais laikais gyventi atokiose sodybose nėra taip nejauku, kaip būdavo anksčiau, mat visi turi mobiliąsias priemones, kai kuriose sodybose dar išlikę ir pagalbos mygtukai.

„Prieš kokį dešimtmetį būdavo visokių „nuotykių“, o dabar ramiau. Senjorai turi telefonus, prireikus pagalbos, gali ją išsikviesti. Miestas vyresniosios kartos jau nebetraukia. Jie – senų požiūrių, susigyvenę su savo vietove, aplinka, gamta. Žinom, kad viena gyventoja išėjo ir labai dėl to gailėjosi, palikusi savo kaimą. Vieninga bendruomenė yra kaimo ašis, pagrindas. Mes savo bendruomene didžiuojamės, suteikiame vieni kitiems paramą ir jaučiame ją gavę. Viskas vyksta iš gelmės, o ne paviršutiniškai. Viena pagrindinių vertybių ir turi būti pagarba vyresnei kartai“, – sakė seniūnas.

Verti pagarbos 

R. Gudonavičius informavo, kad seniūnijoje – 2 200 gyventojų. Keliolika sodybų yra tolokai nuo Kulvos. „Mūsų seniūnija yra išsiplėtusi, pradedant nuo Preišiogalėlės, Žemutinė Batėgala, Vanagiškiai, Ragožiai, Čičinai. Nemažai yra ir vienkiemių. Taip pat turime 130 kilometrų kelių. Juos valantys darbininkai yra verti pagarbos. Šią žiemą, kai dėl sniego keliuose eismo sąlygos būdavo itin prastos, darbininkai dirbdavo nuo pat ankstyvo ryto, net savaitgaliais 7 val. išvažiuoja ir tik 23 val. grįžta. Mums sudėtinga nuvalyti kelius šiais laikais turimomis menkomis pajėgomis, bet daroma viskas, kas tik įmanoma“, – kalbėjo jis.

Seniūnui antrino ir J. Ragelienė, tvirtindama, kad šią žiemą atokiau nuo pagrindinio kelio gyvenantys žmonės džiaugėsi nuvalytais keliais, kad prireikus privažiuotų greitoji, paštininkė atneštų pensiją.

Ir jauni ieško erdvės

Kaimai pamažu nyksta. Kulvos seniūnijoje jau nebėra Trakų kaimo, Sangailiškiuose gyvena vos keli žmonės. Vis dėlto pašnekovai patikino, kad per paskutinį penkmetį atsikraustė nemažai jaunų žmonių. Jie čia ieško ramybės, nori arčiau gamtos. Neseniai tris senas sodybas nusipirko jaunos šeimos.

„Vienkiemių, galima sakyti, nemažėja, į juos atsikrausto kiti žmonės, dažniausiai ne giminaičiai, o svetimi. Vis dažniau gyvenimą kaime pamėgsta jaunos šeimos. Sako, kad mieste su vaikais jiems jau darosi tvanku. Nori erdvės, laisvės. Gyvenimo sąlygos šiandien neblogos, visi turi transporto priemones, todėl važinėti kasdien į darbovietes nėra problemų. Juk Jonava ar Kaunas palyginti netoli“, –  teigė bendruomenės narė.

Seniūnas pastebėjo, kad miesto daugiabučiuose gyvenę žmonės yra pripratę prie privatumo, o kaimo žmonės – bendrauti, mat čia pažįsta vieni kitus. „Iš miesto kilę, matyt, daugiabutyje „prisibendravę“ arba, atvirkščiai, nori ramybės ir yra labiau uždaresni. Bendrauja labai atsargiai. Mes nuo mažumės esame užaugę kaimiškose vietovėse, užtat jaučiame supratimą ir pagarbą, o naujokams dar reikia laiko adaptuotis, priprasti. Tai neatsitinka per mėnesį ar kelis. Turbūt jau reikia kokio penkmečio. Tai natūralus dalykas“, – mintimis dalijosi jis.

Pasak J. Ragelienės, nors visuomenė ir sensta, bet kaimuose šiandien yra visos sąlygos gyventi – medicinos punktai, mokyklos, darželiai, bibliotekos. Viskas, ko žmogui reikia, minimaliai yra. Jos žodžiais, dėl to vyresnioji karta nenori gyventi daugiabučiuose, jiems reikia kiemo, daržo, sodo ir gaivaus oro.

KOMENTARAI