Senjorui sportas ir menas – vienoje gretojeChoro veteranui – Jonavos kultūros centro direktoriaus Sergejaus Jefimenkos padėka

Senjorui sportas ir menas – vienoje gretoje

Retai galima išvysti 80-metį vyrą, mėtantį sporto aikštyne kamuolį ar taikliai, į dešimtuką, svaidantį smiginio strėlytes. Jonavoje toks entuziastas – buvęs „Achemos“ sporto metodininkas Edmundas Narvydas. Jis ne tik tris dešimtmečius plušo to meto „Azoto“ gamybiniame susivienijime, rūpinosi mūsų trąšų gamintojų užimtumu bei sveikatingumu, bet ir vadovavo „Lietavos“ futbolo klubui, buvo pirmasis jo prezidentas, administratorius, buhalteris.

Metalas darbštaus vyro rankose virsta meno kūriniais
Garsus ūkininkas pieną perka parduotuvėje
Tapytojos kraitėje – jubiliejinė paroda

Įkvėptas legendinių trenerių

Sportas – didžioji Edmundo, vaikinuko nuo Šėtos (Kėdainių r.), stichija. Dar bėgiodamas su portfeliu ir sunkiais „buotais“ į Bareišių pradinę mokyklą, jis pajuto fizinio pasirengimo naudą. Kai šeima apsigyveno Jonavoje, Edmundas susižavėjo tuo metu pirmojoje vidurinėje mokykloje propaguojamu boksu. Pramokęs kovos su šešėliu pas mokytoją Vytautą Šermukšnį, vėliau perėjo pas kitus nemenkos kvalifikacijos trenerius.

Įdomu, kad tais laikais į Jonavą treniruoti perspektyvių jaunuolių senu „Moskvičiumi“ atvykdavo ir legendinio Algirdo Šociko treneris Leonas Misiūnas. Šio akyse išliejęs nemažai prakaito, Edmundas netrukus pajuto ir pergalių skonį – keturis kartus tapo „Nemuno“ draugijos čempionu, du kartus, jau tarnaudamas kariuomenėje, – Kaliningrado srities armijos čempionu. Boksas jį suvedė su puikiais draugais, garsinusiais Jonavos ringą – Valentinu Stepanovu, Petru Orlovu, Česlovu Sabaliausku, Romu Grinevičiumi, Jonu Strebeika, Jaroslavu Svirsku, vėliau susipažino ir su Europos čempionu Ričardu Tamuliu, kurio tragiškas likimas, atvedęs vyrą paskutiniaisiais metais į mūsų miestą, tapo sporto garsenybėms dar viena pamoka, kaip galima nusprūsti nuo šlovės postamento.

Gerą dešimtmetį pasiboksavęs, Edmundas nepaliko daug sveikatos ir geležinės valios reikalaujančio ringo, tik ėmė teisėjauti, tapo respublikinės kategorijos teisėju. Jo griežtas „Break“ aidėjo ne tik Lietuvos miestų, bet ir Maskvos, Taškento, Omsko ringuose, kur vežė Jonavos sporto mokyklos ugdytinius. Gal dešimt kartų jonavietis teisėjavo tarptautiniuose turnyruose „Sovetskaja Litva“ prizams laimėti, kuriuose dalyvavo Rusijos, Lenkijos, Vokietijos, Afrikos šalių odinės pirštinės meistrai. 1991-aisiais teko savo patirtį išmėginti Kopenhagoje, kur draugiškame mače susigrūmė Lietuvos ir Danijos sunkiaatlečiai. Nieko keisto, kad prieš du dešimtmečius savo jubiliejaus proga jonavietį pasiekė meniškas prizas už nuopelnus Lietuvos boksui. Dabar jo namuose – ne viena statulėlė su bokso simbolika.

Europos krepšinio pirmenybių renginyje su artimaisiais

Aukoti dėl pergalių nesiryžo

Paauglystėje pradėjęs bė­­­gioti trumpus nuotolius, vaikinas 200 ir 400 m distancijose tapo Lietuvos moksleivių zoninių varžybų nugalėtoju. Jo laikas 100 m atkarpoje – 11,4 sek. – tapo anuomet vienu geriausių rajone. Vikrumas, sveikas gyvenimo būdas tarsi kvietė Edmundą eiti toliau, tapti treneriu ar sporto metodininku.

Trys dešimtmečiai nuo 1965-ųjų Edmundo gyvenime turbūt buvo patys įdomiausi. Pradėjęs vadovauti „Azoto“ sportininkams, sudarė tokią stiprią komandą, kad Lietuvos chemikų spartakiadoje net tris kartus aplenkė, rodos, neaplenkiamą Kauno „Pluošto“ komandą.

Tris dešimtmečius Jonavą garsinęs „Azoto“ sportininkais, Edmundas ir brandžiame amžiuje nepaliko šios įmonės. Trylika metų pamainomis plušo aparatininku, apsaugos darbuotoju. Kartais draugams primindavo vieną mintį iš jam skirto padėkos rašto: „Sportas – egoistas. Jam reikia pasišvęsti, aukoti savo ir šeimos interesus, kad pajustume pergalės skonį“. O tiek daug aukoti jis nesiryžo. Priešingai, dėkingas žmonai Liudai, buvusiai „Azoto“ ekonomistei, dukrai Irenai už bendrą gyvenimo kelionę, net anūkui Pauliui, kad šis sėkmingai mokosi gimnazijoje ir raiškiai įvairiuose renginiuose skaito eiles.

Kad protas „neapsamanotų“, prisėda prie šaškių ar šachmatų partijos

Neleidžia protui „apsamanoti“

Ir šiandien Edmundas neabejingas nei futbolui, nei krepšiniui, nei rankiniui, nei lengvajai atletikai. Ne veltui pernai balandį, minint Jonavos krepšinio 50-metį, jis už aktyvią veiklą gavo NKL prezidento padėką, o sporto žiniasklaidą apskriejo jo nuotrauka su Arvydu Saboniu. Maža to, dalyvaudamas su šeimos atstovais Europos krepšinio pirmenybių renginyje, su visa artimųjų „komanda“ buvo apdovanotas gražuoliais kamuoliais.

Dabar neretai vis užsuka į stadioną ar salę „pasirgti“ už mūsų futbolininkus ar krepšininkus, prisimena, kaip kadaise jo „Azoto“ „spirdžiai“ tapo II lygos nugalėtojais, o 2006-aisiais jam asmeniškai buvo įteiktas medalis „Už nuopelnus Jonavos futbolui“.

Šiandien senjoras – tvirtas, užsigrūdinęs, optimistas. Sunku patikėti, kad prieš metus išbandė dar vienas „pareigas“ – ryžosi tapti Neįgaliųjų draugijos sporto vadovu, pats susidomėjo pas mus mažai žinoma bočia (rutulių sportu), smiginiu, baudų mėtymu. O kad protas, anot jo paties, neapsamanotų, kasdien ir dabar sužaidžia keletą šaškių ar šachmatų partijų.

E. Narvydas (pirmas iš kairės) „Vilties“ choro gretose

Receptas – judėjimas, veikla

Kai Jonavos kultūros centre paklausiau, kuriuose kolektyvuose E. Narvydas dalyvauja, išgirdau linksmą atsakymą: „Verčiau paklauskite, kur jis nedalyvauja“. Pasirodo, Edmundas dar „sutaupo“ laiko lankyti „Vilties“ choro, „Lietavos“ ansamblio repeticijas, jo tenoras nuolat laukiamas Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios giedotojų sambūryje. Kadaise vaikinuką į sceną stumtelėję mokyklos tautinių šokių, choro būreliai (vėliau jis „treniravosi“ Jonavos, Kauno technikos mokyklų šokių ansambliuose) įsuko tarsi rate smalsią voverę. Beveik prieš pusamžį susibūręs „Žemynos“ choras taip pat gali didžiuotis dar gyvais jam ištikimais vyrais – Sauliumi Petrausku, Juozu Grizicku, Viktoru Ulicku, E. Narvydu. Tiesa, kai jonaviečiai viešėjo Paryžiuje ir giedojo Dievo Motinos katedroje, jų repertuaras, kaip prisimena Edmundas, buvo dar skurdokas, bet kolektyvą lankė 86 entuziastai. Ne vienas lig šiol vadina save žemyniečiu, turi ką prisiminti, kitiems papasakoti ir meno saviveiklos žymūno ženkleliu apdovanotas Edmundas. Paklaustas apie ilgo ir įdomaus gyvenimo receptą, E. Narvydas ilgai nemąsto. „Rytinė mankšta, dviratis, nepersivalgymas, netinginystė, geri kaimynai“, – pusiau juokais išvardijo. Gal tai ir sudaro didžiąją „recepto“ dalį, nors Edmundas iš anksto paruoštų atsakymų paprasčiausiai neturi.

Kęstučio Putelio ir asmeninio albumo nuotr.

KOMENTARAI