Senjorų klubas: pomėgiai ir bendravimo džiaugsmas„Polėkio“ klubo senjorai renkasi teminius pokalbius ir liaudies melodijų pynes. K. Putelio nuotr.

Senjorų klubas: pomėgiai ir bendravimo džiaugsmas

Jonavos r. viešojoje bibliotekoje, nepaisant remontininkų keliamo bildesio, praėjusį ketvirtadienį vėl griežė armonikos, kvepėjo pyragais, savo talentais ir gyvenimiška išmintimi dalijosi garbaus amžiaus šios įstaigos bičiuliai, susibūrę į senjorų klubą „Polėkis“. Informacijos ir kraštotyros skyriaus vedėjos Reginos Lukoševičienės nuomone, klubas, startavęs pernai rudenį, įgauna prasmingą pagreitį, čia kaskart pasirodo ir naujų veidų, kurie šviečia susitikimo džiaugsmu, optimizmu, naujomis idėjomis.

Geriausiųjų rinkimai – graži „Achemos“ bendruomenės tradicija
Būsima vaiko teisių apsaugos centralizacija kelia abejonių
Kūrybinga vasara Samulevičių memorialinėje sodyboje

„Tikėkimės, kad po remonto, išsiplėtus įstaigos erdvėms, jūsų entuziazmas nenuslops, galėsite pasiūlyti įvairių bendravimo formų“, – linkėdama visiems sėkmės, sakė bibliotekos direktorė Skirmutė Gajauskaitė.

Ditirambai augintiniams

Tiesą sakant, tų kvadratinių metrų niekam per daug ir nepristigo. Nebent valso sūkuriams, kuriuos „provokavo“ armonikininkai Antanas ir Julius, kultuvę brūžinęs Bronius  ir šį kartą tambūrinu skimbčiojęs Mykolas. Šių užvestas melodijas akimirksniu pasigaudavo balsingosios „Lankesos“ ansamblio dainininkės, tad viskas vyko pagal senolių tradicijas ir planą. Vieni stebėjosi seniai bematytų, jau gunktelėjusių, bet metų naštai nepasiduodančiųjų žvalumu, kiti dalijosi sveiko gyvenimo receptais, treti, padėję šalin sunkiai suprantamas atsiskaitymų už komunalines paslaugas knygeles, svarstė, kokią čia dovaną valstybės atkūrimo šimtmečiui gali „iškrėsti“ jonaviečiai. Blykstelėjo ir gana netikėtų akimirkų: pasveikinti sausį gimusieji, jiems skirta daina „Ir buvome vaikai“, o renginio organizatorė Regina nušvito džiaugsmu, išvydusi savo pirmąją mokytoją Aneliją.

Pagrindinė susitikimo tema – „Augintinis mano gyvenime“. Koks mūsų ryšys su šuniuku ar kate, žiurkėnu ar vėžliuku? Ar išties gyvūnai padeda galynėtis su vienatve, senatvine depresija?

Daug ką turėjo papasakoti aktyvus bibliotekos lankytojas Vytautas. Jis priminė, kad augintiniai, ypač  šunys, nuo seno domina kūrėjus, menininkus. Pavyzdžiui, Antoną Čechovą, Džeką Londoną, o kino filmą „Komisaras Reksas“ turbūt žinome visi. Pasiryžusiems ką nors auginti, anot Vytauto, reikia tvirto apsisprendimo, noro nuo maždaug pusės metų savo gyvūną padresiruoti, pamokyti. Senjoras prisiminė savo augintinį Kaukazo aviganį, papasakojo apie šios veislės ypatybes. Gražių žodžių savo Berno zenenhundų veislės šuneliui nepašykštėjo Janina. Tai nėra itin populiari veislė, bet jos atstovai, anot senjorės, užburia savo trimis spalvomis ir ištikimybe.

Maža pasakojimų. Anelija čia pat padeklamavo eilėraštį apie šunelį Piratą, o Raiza blykstelėjo savo eilėraštuku apie papūgėlę Lorą. Pateikiame jį skaitytojų dėmesiui.

Mano papūgėlei Lorai

Nečiulbėk, kol dar sapne skrajoju,

naują rytą pasitiksime kartu,

Lora, mano tu paukštyte rojaus,

su tavim man gera ir saugu.

 

Paskraidyk nuo lango iki lango,

jei narvelyje tupėt nenori,

kai ateis diena keliaut į dangų,

be sparnų išskrisiu tik su Lora…

Gero garo diskusijoms duoda neseniai susikūręs ansamblis „Trys diedukai“. K. Putelio nuotr.

Kelionės  į savo pradžią

Kol liaudies instrumentais davė garo „Trys diedukai“, kol sėdėjusieji dalijosi savo augintinių nuotraukomis, Bronius netikėtai perjungė „kitą registrą“ – padeklamavo eilėraštį apie senatvę, padainavo savo sukurtą romansą. Vis dėlto ne senatvė buvo antros dalies leitmotyvas, o jaunystės prisiminimai, svajonių įgyvendinimas, kai Dievulis pažeria tau šiek tiek daugiau laiko.

Viliaus manymu, senjorai savo sutaupytą laiką turėtų skirti kelionėms. Tačiau vienam ar dviese važinėti, žinia, kiek brangoka, todėl klubo nariams, tarsi geriems kaimynams, vertėtų numatyti įdomius maršrutus ir, užėmus visą automobilį, aplankyti dar nematytas pilis, nelankytus muziejus, parkus.

Vis dėlto turbūt prasmingiausia kelionė – žygis vaikystės takais, savo pradžios link. Čia kiekvienas išsiruošiame individualiai. Aplankai savo mokyklą, ir, žiūrėk, sugrįžti jaunesnis, tauresnis. Tokios kelionės prasmę dar kartą įrodė nenustygstantis Mykolas, atskleidęs ką tik išleistą knygą „Mokykla, užauginusi sparnus“.

R. Lukoševičienė interaktyviame kalendoriuje numatė susitikimų datas.
K. Putelio nuotr.

Leidinio autorė, kadaise lankiusi netoli Panevėžio gyvavusią Bartašiūnų pradžios mokyklą, prisiminė ir mūsų upninkietį, kuris dabar su pasididžiavimu sklaido šios dovanos – vertingo kraštotyros darbo lapus. Vienoje leidinio dalyje tilpo ir Mykolo prisiminimai. Ten rašoma: „Būdamas trečiame skyriuje, 1938 metais  įžengiau į naują mūrinę mokyklą. O kiek buvo džiaugsmo, koks grožis: didelės dvi klasės, langai šviesūs, drabužinė ir pertraukų kambarys, dar mokytojų kambarys. Antrame aukšte buvo du mokytojų gyvenamieji butai ir virtuvėlė, o kieme  – malkinė ir tualetai. Prie mokyklos  – didelė aikštė žaidimams. Medžių dar nebuvo, tai mes, mokiniai, pasodinome juos apie mokyklos sklypą“.

Senjorui Mykolui, beje, tapusiam vienam iš leidimo rėmėjų, pasisekė: yra ką atsiversti, parodyti kitiems, kaip anuomet atrodė kaimo vaikai, jų mokytojai, sodybos, pažymėjimai, jau, deja, nebesipuikavę herbu su Vyčiu.

Idėjoms dar yra vietos

Čia pat senjorai aptarė ir savo veiklos galimybes, juos dominančių temų įvairovę. Bibliotekos parengtuose ir kiekvienam įteiktuose kalendorėliuose pasižymėjo dienas, kada rinktis, kuo pasidomėti. Antai vasario 14-ąją šurmuliuos „Širdučių šventė“ su paslaptingomis meilės istorijomis, gegužę bus išeinama į knygų terasą, liepą vyks viktorina apie Lietuvos istoriją, rugsėjį dalysis prisiminimais apie savo pirmąsias mokyklas, spalį susitiks su rašytoju, o lapkritį domėsis, kaip galima daugiau sužinoti apie savo protėvius, nusipiešti giminės medį.  Tai, žinia, ne viskas. Kiti mėnesiai dar laukia pasiūlymų.

„Turime žmones, turime pavadinimą, gaires, tik neturime logotipo. Būtų gerai, kad sulauktume ir tokio pasiūlymo. Logotipas – tai ne nuotrauka, ne paveiksliukas, o dažniausiai grafinė idėjos išraiška, simbolis. Jis papuoštų ir mūsų virtualius pasakojimus apie klubą“, – sakė senjorų sambūrio idėjos autorė R. Lukoševičienė.

KOMENTARAI