Sėkminga integracija – abipusis procesasPasak V. Bereznajos-Demidenko, jonaviečiai pakantūs kitataučiams. Kęstučio Putelio nuotr.

Sėkminga integracija – abipusis procesas

Nuo pabėgėlių krizės pradžios viešojoje erdvėje nuolatos pasigirsta istorijų apie atvykėlių integraciją ir Lietuvoje, ir kitose prieglobsčiu tapusiose šalyse. Vieni pasakojimai primena, kad nuo karo, prievartos ir skausmingų išgyvenimų bėgę žmonės dabar džiaugiasi sėkmingu gyvenimu, tuo tarpu kiti niekaip neranda savo vietos ir patiria marginalizaciją. Visuomenė dėl integracijos neefektyvumo dažnai linkusi kaltinti pačius pabėgėlius ir jų motyvacijos trūkumą, tačiau apie 15 metų pabėgėlius konsultuojanti psichologė Valentina Bereznaja-Demidenko tikina, kad tai lemia kur kas daugiau tarpusavyje susijusių veiksnių.

Kaimo turizmas: į atokias sodybas nuorodų nėra
Nepaprasta žiemos pasaka atšiauriojoje Laplandijoje
Padarėm! Jonavos kraštas sąžiningai apsikuopė

Skirtingos istorijos

V. Bereznaja-Demidenko – Jonavos rajono socialinių paslaugų centro direktorė, tačiau kartu ji yra ir psichologė, konsultuojanti į mūsų šalį atvykusius pabėgėlius iš Afganistano, Irano, Irako, Čečėnijos, Vietnamo bei Afrikos šalių.

Specialistei teko bendrauti su atvykėliais, kurie įsikūrė Lietuvoje, čia susirado darbus ir jau neketina išvykti, tačiau ji žino ir tokių piliečių, kurie negali pasigirti sėkmingomis istorijomis. Skirtingos pabėgėlių patirtys svečiose šalyse visiškai nestebina psichologės.

„Kai kalbame apie pabėgėlių integraciją, paprastai omenyje turime priemonių rinkinuką. Pavyzdžiui, Lietuva, kaip juos priimanti valstybė, turi užtikrinti tam tikrus dalykus – valstybinės kalbos  kursus, profesinius mokymus, socialinę paramą, pašalpas, suteikti būstą ir pan. Tai yra daugiau materialiniai dalykai, tačiau pats integracijos procesas vyksta keliais lygmenimis. Vienas jų – asmeninis, neatsiejamas nuo asmenybės suvokimo, kas yra jis ir ką veikia prieglobstį suteikusioje šalyje“, – akcentavo psichologė.

Mokytis naujovių

Pasak specialistės, visi pabėgėliai patiria panašius iššūkius, kaip ir Lietuvą palikę emigrantai. Vieni jų džiaugiasi išvykę ir nežada grįžti, kiti – parvyksta vos po kelių savaičių ir neslepia nusivylimo. V. Bereznajos-Demidenko teigimu, sėkmę svetimoje aplinkoje veikia atskirų individų sugebėjimas mokytis naujų, neįprastų dalykų.

„Kalbant apie asmenybės integravimąsi kitoje šalyje, vienas svarbiausių dalykų – žmogaus gebėjimas prisitaikyti prie kitokios visuomenės, kultūros, kalbos ir t. t. Dažnas esame girdėję džiugius lietuvių pasakojimus apie gerą uždarbį ir gyvenimą emigracijoje, bet žinome ir kitokių pavyzdžių, kai emigracijos vaisiai būna kartūs. Dažnu atveju tai susiję su gebėjimu mokytis naujų ir neįprastų dalykų. Tie, kurie tai moka, sėkmingai integruojasi. Priešingu atveju integracija yra neefektyvi“, – įsitikinusi psichologė.

Ryšys su bendruomene

Be gebėjimo mokytis ir prisitaikyti prie naujovių, kiekvienai asmenybei svarbu surasti ryšį su vietos bendruomene. Jausmas, kad jai priklausai, skatina vidinę motyvaciją integruotis. Specialistė tikina, kad čia pagalbos ranką turėtų ištiesti būtent pabėgėlius priimančios šalies gyventojai.

„Man teko bendrauti su užsieniečiais, kurie jau integravosi Lietuvoje, gavo mūsų šalies pilietybę ir gyvena čia daugiau nei dešimt metų. Pasakodami savo sėkmės istorijas, jie akcentavo būtent emocinį santykį su vietos bendruomenės organizacijomis. Vienas vyras pasakojo, kad, dar nemokėdamas gerai kalbėti lietuviškai, jis sumanė lankyti sporto klubą. Čia jį labai draugiškai sutiko, klubo savininkai net pasiūlė nuolaidą abonementui. Būtent galimybė priklausyti atskiroms bendruomenėms, t. y. mokyklai, futbolo komandai ir pan., suteikia ryšio jausmą, prisideda prie noro integruotis į plačiąją visuomenę. Iš to kyla motyvacija mokytis lietuvių kalbos, ieškoti darbo ir pan. Kai žmogus neranda ryšio su kitais, jis ieško panašių į save – atskirtų asmenų, galbūt socialinei rizikai priklausančių žmonių ir atsiriboja nuo integracijos visuomenėje, tapdamas atsiskyrusios grupės dalimi“, –  pasakojo psichologė.

Institucijų lankstumas

Į svetimą šalį atvykusiems pabėgėliams pagalbą suteikia ir institucijos. Būtent jų lankstumas ir sugebėjimas prisitaikyti prie pabėgėlių poreikių – viena svarbiausių efektyvios integracijos sąlygų.

„Kai pabėgėlis atvyksta į valstybę, kuri suteikia jam prieglobstį, gauna tam tikrą pagalbą. Žmonės atvyksta iš skirtingų šalių, tad institucijos privalo būti lanksčios. Nenuostabu, kad kartais kyla ir emocinių sunkumų dėl naujų taisyklių. Pasitaiko ir kurioziškų situacijų, kai tam tikri rėmai tiesiogiai kliudo tam, kad atvykėliai taptų pilnaverčiais visuomenės nariais. Pamenu, daug klausimų kilo dėl lietuviškos pilietybės pabėgėliams suteikimo. Pagal Konstituciją, Lietuvoje neleidžiama turėti dviejų pilietybių. Pagal kitus teisės aktus, Ženevos konvenciją, pabėgėlio statusą turintis žmogus yra saugomas. Kadangi iš savo šalies jis bėgo dėl pavojaus gyvybei, sveikatai, persekiojimo ir pan., savaime suprantama, atvykėlis negali kreiptis į savo šalį tam, kad atsisakytų jos pilietybės. Pati žinau atvejų, kai žmonės mokėjo lietuvių kalbą, buvo įsikūrę, tačiau negalėjo tapti Lietuvos piliečiais tik dėl formaliai Konstitucijoje apibrėžtų taisyklių. Žinoma, atkaklūs asmenys kreipėsi į teismus ir įrodė savo tiesą. Dabar tokių bylų praktika leidžia daryti išimtis pabėgėliams ir jie gali turėti dvigubą pilietybę. Vis dėlto tai yra puikus pavyzdys, kad institucijų nelankstumas gali trukdyti integracijos procesams. Džiugu, kad pamažu tobulėjama, vis geriau prisitaikoma prie prieglobsčio ieškančių žmonių poreikių. Tiesa, būna ir tokių asmenų, kurių tėvynėse bendravimas paremtas genčių santykiais. Tokiems žmonėms reikia kantriai aiškinti, kad mūsų šalyje galioja kitokia tvarka“, –  tikino moteris.

Trukdo stereotipai

Paskutiniu, bet ne ką mažiau svarbiu veiksniu, darančiu įtaką integracijos procesams, specialistė įvardija politinę aplinką, kurioje atsiskleidžia visuomenės požiūris į pabėgėlius. Nors Lietuva priima atvykėlius ir kryptingai įgyvendina jai Europos Sąjungos paskirtus įpareigojimus, visuomenėje vis dar gajūs stereotipai, kurie trukdo jiems sėkmingai įsikurti šalyje.

„Pabėgėlių istorijos leidžia teigti, kad jų sėkmei koją kiša stiklinių lubų efektas. Paprastai sakant, jis apibrėžia būseną, kai net ir lietuviškai kalbantis, Lietuvos pilietybę turintis žmogus negali jaustis savu ir yra ribojamas stereotipų. Mano konsultuoti asmenys pasakojo susiduriantys su keistu požiūriu, pavyzdžiui, jei tu esi musulmonas Ahmedas, tai tu gali dirbti parduotuvėje, tačiau tik pardavėju, o ne vadovu. Tu gali dirbti bet kurioje valstybinėje įstaigoje, bet niekada nesėdėsi jos vadovo kėdėje. Jau pagal atvykėlių vardą apibrėžiamos jų pareigos ir vieta visuomenėje. Žinoma, kad tokia kategoriška pozicija yra sunkiai peržengiamas slenkstis pabėgėlių sėkmės istorijų link“, – teigė V. Bereznaja-Demidenko.

Abipusis procesas

Specialistės teigimu, visuomenė turi suprasti,  kad pabėgėlių integracija – abipusis procesas. Čia būtinos ir visuomenės, ir atvykėlių pastangos. Kitu atveju naivu tikėtis, kad čia atvykę svetimšaliai nesvarstys ketinimo keliauti į kitas šalis.

„Efektyvi integracija negali vykti vienašališkai, net jei naujoje valstybėje įsikurti bando tam visiškai pasiruošęs ir motyvuotas žmogus. Vienpusis noras yra per silpna jėga. Žinoma, daug kas priklauso nuo atskiro individo, tačiau reikia suvokti, kad jis atvyksta į šalį, su kuria jo nesieja jokie sentimentai.  Dažnai girdžiu pabėgėliams skirtus kaltinimus. Esą jie atvažiuoja, pasinaudoja suteiktomis teisėmis, pagalba ir išvažiuoja. Bet tai yra natūralu. Mes Lietuvai jaučiame sentimentus, nes čia gimėme, užaugome, turime giminių, čia palaidoti seneliai, čia mūsų savastis. Užsieniečiui Lietuva yra visiškai nauja vieta, ji nėra tokia brangi. Jei mes nepadėsime jiems sukurti panašių sentimentų Lietuvai, tai ji ir liks šalimi, kuri tam tikru metu suteikė tik naudą. Kai nėra socialinio kontakto su valstybe, mes ir turime imigrantus, kurie atvažiuoja, pasiima kažką ir išvažiuoja“, – pastebėjimais dalijosi V. Bereznaja-Demidenko.

Nevykę sprendimai

Pabėgėliai į Lietuvą atvyksta jau ne pirmus metus. Nors integracijos politika yra apibrėžusi tam tikrus šio proceso žingsnius, vis dėlto nepavyko išvengti ir neapgalvotų sprendimų, nemaloniai nustebinusių ne tik atvykėlius, bet ir Lietuvos piliečius.

„Buvo atvejis, kai lietuvių kalbą išmokę pabėgėliai turėjo apsigyventi Tauragėje. Ten jie pabandė susikalbėti ir buvo šokiruoti, kad nieko nesupranta. Žinoma, dėl to kalta – to krašto tarmė. Ši situacija nemaloniai nuteikė tiek užsieniečius, tiek lietuvius. Pabėgėliai negalėjo suprasti, kam jie mokėsi mūsų kalbos, jei negali susikalbėti su pačiais lietuviais. Tai buvo tikrai neprotingas sprendimas“, – prisiminimais dalijosi specialistė.

Tolerantiškas rajonas

Pasakodama apie visuomenės požiūrį į pabėgėlius, V. Bereznaja-Demidenko džiaugėsi, kad Jonavos rajonas turi jau poros dešimčių metų patirtį šioje srityje. Pasak jos, jonaviečiai gyvena aplinkoje, kuri savaime ugdo pakantumą kitokiems.

„Jonaviečiai, kaip ir Pabradės gyventojai, nuolatos susiduria su užsieniečiais. Dėl karinio miestelio Rukloje čia taip pat galima sutikti nemažai karių iš kitų valstybių. Tikrai mažą dalį jonaviečių nustebintų musulmonas mokykloje, gatvėje sutikti mums svetimomis kalbomis bendraujantys žmonės. Tikiu, kad, jei vyktų apklausa apie toleranciją, jonaviečiai išsiskirtų savo pakantumu. Tai leidžia teigti ne tik mano praktika, bet ir moksliniai tyrimai, rodantys, kad tiesioginį sąlytį su pabėgėliais turinčiose visuomenėse vyrauja kur kas mažiau mitų ir stereotipų apie juos“, – tikino V. Bereznaja-Demidenko.

 

KOMENTARAI