Šeimos galva N. Šalūga: „Išdrįskite – ir sėkmė tikrai ateis“N. Šalūga: „Man šeima yra didžiausia vertybė, gyvenimo prasmė, motyvuojanti dirbti ir siekti tikslų.“ Asmeninio albumo nuotr.

Šeimos galva N. Šalūga: „Išdrįskite – ir sėkmė tikrai ateis“

Iš pažiūros – atletiškas ir jaunatviškas vaikinas, o iš tiesų – santūrus gausios šeimos tėvas ir atsakingas verslininkas. Toks įspūdis susidaro bendraujant su Nerijumi Šalūga, jonaviečiu, čia gimusiu ir augusiu, o dabar auginančiu savo paties atžalas ir vystančiu nuosavą verslą. Vyro darbo krūvis nemenkas, atrodytų, vakare norėtųsi tik ilsėtis, tačiau jis savo prioritetu laiko šeimą, o laisvalaikį mieliau skiria visuomeninei ir labdaringai veiklai ar sportui.

Merginas kelyje į Europos čempionatą lydi trenerė iš Jonavos
Jonaviečių sveikata – ir jaunų medikų rankose
Pažintis su tolimąja Indija ir šokiruoja, ir žavi

– Nerijau, esate gausios šeimynos tėvas. Ką jums reiškia šeima? Kaip pavyksta suderinti intensyvius darbus ir laiką artimiesiems?

– Taip, turiu du sūnelius, kuriems jau daugiau kaip vieneri,  ir dvi dukrytes  – ketverių ir devynerių metų, taip pat supratingą ir mylinčią žmoną, kuri visada mane visuomet palaiko. Šeima yra tai, kuo  labai didžiuojuosi ir  džiaugiuosi.  Tai – mano  atgaiva po sunkios dienos ir paguoda iškilus sunkumams. Man šeima yra didžiausia vertybė, o kartu ir pati geriausia investicija, kuri kasdien duoda vaisių, kai girdi laimingą vaikų juoką, matai jų šypsenas, klausaisi pirmųjų žodžių tarimo, stebi pirmuosius žingsnius. Tai yra didžiausia gyvenimo prasmė, motyvuojanti dirbti ir siekti tikslų.

Per parą, kaip ir visi,  turiu 24  valandas, todėl laiką skirstau remdamasis prioritetais, iš kurių pagrindinis – šeima, visa kita rikiuojasi iš paskos. Dažnai tik grįžęs namo po intensyvios veiklos, prisimenu, kad tądien nei pusryčiavau, nei pietavau, tačiau nesiskundžiu – tokia netyčinė „dieta“ kartais į naudą.

– Turite nuosavą verslą, kuris atima nemažai laiko, tačiau dalį jo vis dėlto skiriate ir visuomeninei veiklai. Kodėl? Juk bet kuris kitas Jūsų vietoje galbūt mieliau rinktųsi ramų poilsį gamtoje, nei aukotų laiką ir pinigus geriems darbams.

– Norint daryti gerus darbus, nebūtina turėti pinigų,  reikia turėti noro,  o kai jo yra, laiko visada atsiras. Metams bėgant, imi suprasti, kad reikia galvoti ne tik apie savo kiemą ar savo šeimos narių gerovę, bet ir apie šalia gyvenančius, kasdien gat­vėje prasilenkiančius žmones. Vieniems yra sunkiau, kitiems lengviau, tai kodėl gi nenuveikus kažko gero tiems, kuriems sunkiau?

Nors Jonavoje veikia nemažai organizacijų, besirūpinančių paramos reikalaujančiais žmonėmis, tačiau vienas labiausiai pasišventusių šiai veiklai yra paramos ir labdaros fondas „Gerumo sparnai“ . Matydamas, kaip fondo savanoriai stengiasi dėl žmonių, negaliu likti nuošaly, norisi ir pačiam kažkuo prisidėti. Būna, kad fondas paprašo konkrečios pagalbos, bet būna, kai pasisiūlau ir pats. Stengiuosi dalyvauti ir kitokiose visuomeninėse veiklose, tik pritrūkstu tam laiko.

– Kaip atrodo Jūsų laisvalaikis ir ar apskritai randate laiko atostogoms?

– Mes mėgstame keliauti, stengiamės pažinti Lietuvą, labiau susipažinti su istorinėmis jos vietomis. Dabar šis pomėgis kiek apribotas, nes daug dėmesio reikalauja mažieji berniukai, tačiau turiningai leisti laiką stengiamės ir kitais būdais – iškylaudami, žaisdami ar tiesiog eidami visi drauge pasivaikščioti.

Sekmadieniais stengiamės aplankyti Ruklos Šventosios Dvasios parapiją ir paklausyti klebono Arnoldo Valkausko pamokslų.

Mėgstu lankytis treniruoklių salėje, man tai – atgaiva ir kūnui, ir sielai. Tiesa, pastaruoju metu retokai pavyksta ten užsukti. Mėgstu skaityti, lankyti įvairius seminarus, neseniai atradau žvejybą. Nors šioje srityje įspūdingais pasiekimais pasigirti dar negaliu, bet įgūdžius tobulinu.

– Baigęs mokslus likote gyventi Jonavoje. Ar netraukia didmiesčiai? Galbūt ten net ir verslui būtų platesni vandenys?

– Studijų metais gyvenau ir Kaune, ir Vilniuje, bet, kalbant atvirai, niekada ten nesijaučiau kaip namuose.  Minčių po studijų likti Vilniuje buvo, tačiau kelias vis dėlto nuvingiavo į gimtąją Jonavą. Mano mintyse didmiesčiai buvo tik laikinos stotelės, po kurias, manau, kiek­vienas turi pakeliauti, kad suprastų  ir atrastų, jog geriausia – namuose. O čia, kaip sakoma, ir sienos padeda.

Mano mokslai prasidėjo Aleksandro Stulginskio universitete Kaune, pasirinkau ekonomikos studijų programą. Ketveri metai prabėgo smagiai, nors būta visko, kaip ir kiekvienam studentui. Pirmaisiais metais vos neiškritau iš universiteto, mat svajojau išvažiuoti į užsienį, kur, kaip buvau girdėjęs,  pinigai beveik ant medžių auga, reikia tik netingėti juos nuskinti, tačiau  po mamos pamokslo (už kurį esu ir šiandien jai  dėkingas) teko suvokti realybę ir kritiniu momentu  susigriebti. Po šios pamokos daugiau manęs raginti mokytis nebereikėjo.

Vilnius, kur studijavau Mykolo Romerio universitete, man pasirodė daugiakultūrinis ir modernus. Kai eisi jaunas, smalsus, ieškantis savęs, tuomet tai – puikus galimybių ir patirčių miestas.  Buvo labai įdomu stebėti, kaip mūsų sostinėje veikia pagrindiniai šalies ekonomikos principai, matyti praktikoje pritaikomus teorinius dalykus. Čia atradau dėstytoją doc. dr. Rimvydą Jasinavičių, kuris man ne tik suteikė daug žinių, bet ir motyvavo savarankiškai veiklai. Jo rekomenduotas knygas skaitydavau su didžiausiu susidomėjimu. Baigęs studijas suvokiau, kad turiu du pasirinkimus: arba  susikoncentruoju į savo tikslus ir darau viską, kad juos pasiekčiau, arba pradedu dirbti samdomą darbą ir padedu darbdaviui įgyvendinti jo tikslus. Pasirinkau pirmąjį variantą, o šis pasirinkimas ir parvedė mane į gimtąją Jonavą.

Verslui vystyti bet kuri vieta tinkama, jei tik žinai, kaip tai daryti. Ir dykumoje galima skėčius pardavinėti, jei tik yra poreikis. O Jonava yra puikioje strateginėje vietoje verslo atžvilgiu, ji –  Lietuvos centre, visai čia pat Kauno, tik ne visi moka tuo privalumu pasinaudoti.

– Jūs – verslininkas. Dažnai žmonės skundžiasi, kad nėra pinigų, atlyginimai maži, o dirbti sau esą neapsimoka, o gal tiesiog bijoma pradėti. Ką patartumėte tokiems?

– Žinoma, yra žmonių, kurie niekada nieko nepradės, nes jiems yra patogiau skųstis, kažką kaltinti, ieškoti savo neveiksnumo pateisinimo visur kitur, tik ne savyje.

Tiems, kurie nedrįsta pradėti arba bijo nesėkmių, siūlyčiau pasidaryti pliusų ir minusų sąrašą. Jei yra daugiau pliusų, verta ryžtis naujai pradžiai, o jei daugiau minusų, matyt, dar ne laikas, arba išsikeltas tikslas nepakankamai trokštamas. Patarčiau neklausyti iš aplinkui sklindančių kalbų, nes kiti asmenys niekada nebus Jūs ir gerai nesupras, kodėl to siekiate, o dažnai dar ir bandys atkalbėti. Tinkamo laiko pradėti taip pat nebus niekada, žmogus jį gali susikurti tik savo pastangų dėka, nuosekliai siekdamas pasirinkto tikslo, skirdamas bent po valandą per dieną. Išdrįskite – ir sėkmė tikrai ateis. O nesėkmės tėra sėkmingo verslo dalis, nes jos padeda žmogui užsigrūdinti ir tobulėti. Patarčiau susirasti žmogų ar įmonę, kuri jau daro tokį verslą, ir į tai lygiuotis. Galiausiai visa išmintis slypi knygose, straipsniuose, daug informacijos galite rasti įvairiuose verslo seminaruose.  Nenorėkite greitų rezultatų, tik sunkiu darbu ir atsidavimu pasieksite viską, ko trokštate.

Šiandien mano pagrindinė veikla, iš kurios gyvenu, yra nekilnojamojo turto vystymas. Buvo daug nusivylimų, daug nesėkmių, bet aš tai laikiau proceso dalimi ir nebijojau – reikia išmokti tas teikiamas pamokas ir klaidų nekartoti, matyti išsikeltą tikslą, o tada sėkmė bus neišvengiama.

Gertrūda Bučiūtė

Užs. Nr. 505

KOMENTARAI