Šeimininkai sodyboms kasmet suteikia naujų spalvų ir akcentųKęstučio Putelio nuotr.

Šeimininkai sodyboms kasmet suteikia naujų spalvų ir akcentų

Žeimių seniūnija tęsia gražią tradiciją – sudaryta komisija, susumavusi gražiausios sodybos konkurso rezultatus, paskatina ir tuos šeimininkus, kurie per metus savo kiemus papildo naujovėmis. Šiemet nominacija „Sodyba, kurioje 2018 metais padaryta didžiausia pažanga“ įteikta dviem miestelio Draugystės gatvės gyventojams – Onutei bei Jaroslavui Guraliams ir Reditai bei Artūrui Narkevičiams. Apie aplinkos tvarkymą paprašėme papasakoti pačių šeimininkų.

Olandų kariai darė tvarką ir smagiai šoko
Sąjūdžio aikštėje išmontuojamas ekranas
Skulptorės jubiliejus atsispindi ekspozicijose

Idėjos kyla iš intuicijos

Abu nominantai, puoselėdami savo valdas, laikosi skirtingų požiūrių. Šit tautodailininkas A. Narkevičius su žmona – žinomi koplytstulpių, kryžių, įvairių medinių skulptūrų drožėjai, tad ir aplinka tarytum kvėpuoja senovės ornamentais bei drožiniais.  Netoliese įsikūrę O. Ir J. Guraliai didžiausią dėmesį skiria gamtos motyvams, kiemą turtindami kelių rūšių rožių krūmais ir kitais dekoratyviniais augalais, rasdami vietos ir žemdirbystės sričiai.

Pasak O. Guralienės,  ji nesanti nei gėlininkė, nei menininkė – ką ir kaip puošti, pasako intuicija. „Neieškojome patarėjų ir aplinkos apželdinimo specialistų. Tiesiog matai, kaip šiame 60 arų plote derėtų vienas ar kitas augalas. Kitąsyk iš paprasčiausios smulkmenos gimsta visai gražus gėlių ir medžio derinys, – pasakoja moteris. – Pavyzdžiui, nutarėme atsisakyti daugybės čia augusių slyvų – nupjovėme, o iš šakų padarėme stovus, prie kurių priderinome gėles. Panašų reginį mačiau Kauno botanikos sode. Ir visiškai neblogai atrodo.“

Šiemet sodybos šeimininkai išklojo kiemą trinkelėmis, upelius primenančius plotelius užpylė akmenėliais, pasodino kelias dekoratyvines pušaites, suformavo tujų kūgelius. „Patirties galima įgyti tik pačiam dirbant. Ar pasiteisino sumanymas, rodo pastangų rezultatas. Suraišiojome prie namo augančios pušies šakas, matysime, kas išeis. Formuojame ir kitokią eglės išvaizdą – nugenėjome, nupjovėme viršūnę, tapo šiek tiek panaši į palmę. Po metų, kitų žiūrėsime, kaip pavyko. Kanalizacijos šulinį „paslėpėme“ po viksvomis“, – rodo Onutė.

Gėlių karalija

Moteris sako, kad jos seserys augina labai daug gėlių – net akys raibsta. Anot pašnekovės, ir ji užsikrėtė šiuo „amatu“. Jos kieme žiedus skleidžia hortenzijos, svyrančios begonijos, nemažai pelargonijų, tarsi lineliai žydinčių smulkiažiedžių gėlių. Bet labiausiai šeimininkei patinka rožės. Vienam jų kelmeliui jau 30 metų. „Štai jau leidžia ūglius ir išskleis žiedus“, – pasidžiaugia ji.

Pavėsinę netrukus apgaubs vijoklinės įvairių spalvų rožės. Už namo – taip pat auga keli krūmai šių gražuolių. „Tik negalima jų perlaistyti. Viena pradėjo nykti, žiūriu – žemė per drėgna. Bet gyveni žmogus ir mokaisi“, – samprotauja Onutė.

Prie tvoros rymo pelargonijų žieduose skendintis baltas dviratis – įspūdingas akcentas. Du kartus vienas nedorėlis, šeimininkės žodžiais tariant, „jį buvo nupūtęs“. Ilgapirštį pavyko išaiškinti, reikia tikėtis, kad daugiau jis aplinkos grožio nebegadins.

Prie ūkinio pastato sienos kabo pavalkai, pjūklas, vežimo ratai. „Tvarkėme tėvuko sodybą, suradome ir pasilikome. Tėtis labai mylėjo arklius, jo atminimui čia ir sukabinome radinius“, – sako O. Guralienė.

Anot moters, aplinkos tvarkymas ir priežiūra atima labai daug laiko, bet vis tiek norisi, kad būtų gražu. Kitais metais nudžiūvusią vyšnią šeimininkė ketina paversti gėlių medžiu. Galbūt kiemą gaivins ir fontanas, nes pradžia jau yra.

„Mes dar tik įsibėgėjame – bandome, įvertiname, planuojame.  Vyrui labiau patinka natūralūs dalykai – taip, kaip gamta suformavo. O man reikia savitumo, daugiau žiedų ir to, ko iki šiol dar neturėjome“, – atsisveikindama priduria O. Guralienė.

Iš seno – nauja

Toje pačioje gatvėje gyvenantis A. Narkevičius per metus savo valdas pakeitė neatpažįstamai. „Kadaise čia stovėjo malūnininko namas, bet 1969-aisiais jis sudegė, tai sūnus pastatė kitą namelį, kurį mes paveldėjome. Čia trimis eilėmis augo gyvatvorė, vešėjo krūmai, dideli medžiai, prie kelio kerojo senas ąžuolas, kurio šakos lietė elektros laidus. Turėjome kažką daryti. Taigi viską išrovėme, sukonstravome metalinę tvorą. Ąžuolo mediena labai tiko stogastulpiui – jį pastatėme prie šio namelio. Anksčiau žmonės savo teritorijose pirmiausia pastatydavo kryžių ar stogastulpį, o tik paskui ręsdavo namus. Taigi mes atgaivinome šią seną tradiciją“,  – pasakoja nominantas.

Kiemo viduryje dėmesį traukia nedidelis sparnus sukantis malūnas, menantis, kad kadaise čia gyveno malūnininkas.

Šeimininkai norėjo atskleisti senojo kaimo bruožus. „Koks namas be langinių?“ – sumetė mintį vyras ir pritvirtino jas prie langų. O kad dar giliau atsispindėtų praeities akcentai, menininkas jas išpuošė ornamentais, prie įėjimo į namelį sukonstravo medinę verandą. Gėlėmis išmargintos ir ūkinio pastato durys.

„Tai vis šių metų darbai. Iš seno statinio padarėme visai kitokį. Gal konkurso vertintojai čia ir įžvelgė pažangą?  Aišku, gauti nominaciją labai malonu“, – neslepia A. Narkevičius.

Visa aplinka liudija, kad čia šeimininkauja meniškos sielos žmogus. Štai iš akmenų sumūryta krosnis, kurioje galima iškepti duonos, šašlykų ar bulvių blynų ant kopūsto lapų. Anot Artūro, idėjų galvoje knibždėte knibžda, tik jas įgyvendinti laiko trūksta. Tačiau, jo įsitikinimu, gyvenimas yra judėjimas, tad kasmet sodyboje bus pokyčių.

Senienų muziejus

Menininkų valdose nemažai medinių skulptūrų – Reditos ir Artūro darbų. Antai sodą saugo piemenukas, kareivėlis ir paukštelis. Pasak šeimininko, čia dar turi atsirasti bobulės ir dieduko skulptūros. Netoliese – ryškiomis spalvomis švytintis šulinys. Specialistai nustatė, kad vanduo yra giliau, kelių dešimčių metrų gylyje, o jis ir liko stovėti tuščias kaip koks simbolis. „Aš jį vadinu senoviniu šaldytuvu. Juk kaimo moterys nuleisdavo pieno bidonėlius į šulinius, kad šis nerūgtų“, – primena Artūras.

Atidarius dar vienos patalpos duris, patenkame į senų daiktų muziejų. „Tai senienų sandėlis, nes jokios tvarkos nėra – reikia suregistruoti, sudėlioti, sutvarkyti pagal paskirtį. Mano gamybos mediniai vaikų žaislai, žmonos ir dukros Austėjos nupinti šiaudiniai „sodai“ keliauja iš paro­dos į parodą įvairiose Lietuvos vietose. Atrodo, ir aptvarkau, bet, žiūrėk, prireikia vieno ar kito eksponato – ir vėl viskas apsiverčia“, – sako tautodailininkas.

Ant pastato lubų, sienų pritvirtinta tiek Artūro išdrožtų kaukių, kiek metai turi dienų. Ekspozicija vadinasi „Minioje surask kitą veidą“. Čia surinkta per 100 pasagų, raktų, pavalkų, šalmų, siuvimo mašinų, visokių senų padargų, galima pamatyti ir kalvio įrankį – dumples.

„Vienas senienas randu išmestas ar garbaus amžiaus žmonių prašau, kad atiduotų,  kiti ir patys pasiūlo. Juk tie daiktai – tai lietuvių tautos istorija. Jaunimui labai pravartu pamatyti, kokius įrankius naudojo jų protėviai“, – sako A. Narkevičius.

 

KOMENTARAI