Savo verslus neseniai pradėję jonaviečiai jau turi kuo džiaugtisL. Kulakauskas, A. Čapkauskas, M. Konošenka. Asm. nuotr.

Savo verslus neseniai pradėję jonaviečiai jau turi kuo džiaugtis

„Jonava – jaunimui nepatrauklus miestas, nes čia sunku susirasti darbą, o norint įkurti nuosavą verslą, reikia nusiteikti sunkiai pakeliamai mokesčių naštai. Jaunas verslininkas niekam nerūpi, o pagalba jam – tik svajonėse“, – maždaug taip skambančias mintis galima išgirsti ir privačiose, ir viešose diskusijose. Ir vis dėlto yra nemažai jaunų žmonių, kurie tokią nuomonę paneigtų. Štai trijų jonaviečių – Armino Čapkausko, Luko Kulakausko ir Majos Konošenkos – pasakojimai įkvepia optimizmo. Pernai savo verslą pradėję jaunuoliai net neketina skųstis.

Krašto tarmė – poeto turtas
Išrinktoji Lietuvos Janina: „Tas vardas – grožių grožis“
Žemaitis stengiasi išsaugoti unikalų pasaulyje gaminį

Dvi veiklos

A. Čapkauskas (24 m.) – Jonavoje gimęs ir užaugęs vaikinas, praėjusių metų balandžio mėnesį įkūrė bendrovę „Armosta“. Ji jonaviečiams siūlo dvi paslaugas – graviravimą lazeriu ir pramoginės įrangos nuomą.

„Graviruojame ant įvairių paviršių – metalo, plastiko, odos, visų rūšių metalų, įskaitant ir tauriuosius. Taip pat klijuojame norimus užrašus ant marškinėlių, džemperių, kojinių ir pan. Šis projektas buvo pavadintas „Gravirama“ – graviravimas lazeriu. Kita veikla – pramoginės įrangos nuoma. Vasaros sezono metu nuomojame pripučiamus batutus, pavėsines-paviljonus renginiams, šviečiančias raides. Pastarosios labai populiarios vestuvėse  – galima papuošti savo šventę žodžiu „Meilė“. Nuomojame ir  garso bei vaizdo aparatūrą, įvairius žaidimus, muilo burbulų mašiną, momentinį aparatą ir kt. Šį projektą pavadinome „Pramogolendu“ – pramoginės įrangos nuoma. Abi verslo idėjos gimė spontaniškai, tiesiog pamačius, ko trūksta Jonavoje. Šiuo metu įmonėje triūsia du darbuotojai, tačiau dar šiais metais jų skaičių planuoju padidinti iki trijų ar keturių. Artimiausiuose planuose – personalizuotų dovanų elektroninė parduotuvė, kurioje bus galima rasti to, ant ko įmanoma išgraviruoti ar užrašyti užrašą, taip pritaikant dovaną konkrečiam žmogui“, – planais dalijosi A. Čapkauskas.

Nuo paauglystės

Pasakodamas apie „Armostos“ įkūrimą, vaikinas prasitaria, kad verslauti jis pradėjo kur kas anksčiau.

„Dešimtoje ar vienuoliktoje klasėje parduodavau kasdienes prekes internetu ir jau galėjau išlaikyti save. Tačiau, kaip matome dabar, viskas pakrypo kita linkme, pradėjau visiškai kitokį verslą. Tiesą sakant, paauglystėje sakydavau, kad sieksiu krepšininko karjeros arba būsiu verslininkas. Krepšinis liko tik hobiu. Verslininku kol kas, manau, taip pat negaliu savęs vadinti, nes dar per anksti, reikia nudirbti nemažai darbų. Gal su laiku ir užsitarnausiu  tokį vardą“, – kalbėjo jonavietis.

Vieta tapti geriausiu

Kodėl Arminas savo verslą pradėjo būtent Jonavoje?

„Visų pirma, pamačiau, jog mūsų mieste reikia tokių paslaugų. Antra, man tikrai labai patinka gyventi Jonavoje. Aš neįsivaizduoju savęs kitur. Be to, čia galima greičiau tapti geriausiu – reikia pripažinti, kad mūsų mieste konkurencija, palyginti su kitais dideliais miestais, yra kur kas mažesnė.

Taip pat gerokai greičiau plinta rekomendacijos – žmonės jomis dalijasi iš lūpų į lūpas. Būtent tai ir yra „varikliukas“, kuris stumia mane į priekį ir suteikia motyvacijos“, – pasakojo A. Čapkauskas.

Viską apgalvojo

Vis dėlto Arminas pripažįsta, kad uždarosios akcinės bendrovės steigimą lydėjo dviprasmiški jausmai – didelis noras kaitaliojosi su dvejonėmis dėl jai taikomos mokestinės naštos.

„Mažosioms bendrijoms taikomi mažesni mokesčiai nei uždarosioms akcinėms bendrovėms. Dėl to svarsčiau, ką pasirinkti. Galiausiai priėmiau sprendimą, jog geriausia būtų steigti būtent uždarąją. Žinoma, pradžia tikrai nebuvo rožėmis klota. Teko įmonei paskolinti ir savo asmeninių lėšų – reikėjo sumokėti „Sodrai“, už patalpų nuomą, o pajamų tam neužteko. Vien nuo įmonės atidarymo pradžios į įrangą investuota per 20 tūkst. eurų. Ir tai – tikrai ne pabaiga, nuolat įsigyjame naujų įrenginių, medžiagų. Pamažu įsivažiavus, padėtis pagerėjo. Verta pabrėžti, kad esu labai dėkingas Lietuvai, o konkrečiai – Užimtumo tarnybai, kurios dėka pavyko gauti paramą. Žinoma, ir pradžioje, ir dabar labai palaiko artimieji. Esu dėkingas savo sužadėtinei, kuri visokeriopai supranta mane. Juk kartais tenka dirbti ir po dešimt ar dvylika valandų per parą“, – pasakojo Arminas.

Augo pamažu

M. Konošenka (27 m.) kartu su vyru Fiodoru Konošenka (27 m.) šeimos verslo ėmėsi praėjusių metų gegužę. „Engrava“ pavadinta įmonė – mažoji bendrija, teikianti lazerinio graviravimo ir pjaustymo paslaugas.

„Įsikūrėme jaukiose dirbtuvėse Jonavos senamiestyje. Siūlome gana platų medžiagų pasirinkimą – nuo medžio, plastiko iki metalo, stiklo, veidrodinių paviršių. Esame pasirengę padėti klientams įgyvendinti jų sumanymus ar pasiūlyti įdomių sprendimų. Į mus žmonės dažnai kreipiasi norėdami suasmeninti savo atnešamus smulkius daiktus, dovanas, kuriose būtų įamžintos datos, vardai, mintys.Taip pat pjaustome vinilinę plėvelę, klijuojamą ant langų, sienų, transporto priemonių. Termospaudos būdu personalizuojame tekstilę. Kaip gimė verslo idėja? Ji išplaukė iš didelio noro kurti, būti nepriklausomiems nuo samdomo darbo, viršininkų. Prieš įkurdami „Engravą“, daugiau nei metus su vyru Fiodoru nuolat stebėdavome dekoro detales, lazeriu pjaustytus ir graviruotus gražius daikčiukus. Dažniausiai tai nutikdavo draugų vestuvėse. Domėjomės, kokiu būdu išgaunami tokie gaminiai, kokios įrangos tam reikia. Atsirado natūralus noras įsigyti nedideles kiniškas stakles ir pamėginti patiems išpjaustyti, išgraviruoti.Taip ir padarėme. Mokydamiesi ir eksperimentuodami su įvairiomis medžiagomis, pagavome azartą. Pakeitėme paprastas mažas stakles didesnėmis, kur kas patogesnėmis ir išgaunančiomis geresnę darbo kokybę. Kartu su vyru kūrėme viziją, kokias prekes gaminsime, kokie bus mūsų klientai, kaip juos stebinsime. Ir taip keliavome toliau, ruošdami patalpas mūsų dirbtuvėms, planuodami, kaip jos atrodys, kad būtų patogu dirbti, o klientui malonu užeiti apsižiūrėti, pabendrauti, užsisakyti“, – kalbėjo moteris.

Pirmieji užsakymai – internetu

Prisimindama verslo pradžią, Maja pasakoja, kad tuomet daugelis klientų apie „Engravą“ sužinodavo iš socialinio tinklo „Facebook“ – „Gravi Lietuva“ pavadinta paskyra greitai tapo komunikacijos su klientais kanalu.

„Pirmuosius užsakymus gau­­­­­davome per feisbuką. Didžioji dalis gaminių buvo skirti vestuvių tematikai. Kalbant apie dirbtuves, pradžioje į jas klientai užsukdavo netyčia, tik pamatę lauko iškabą. Pamenu, neretai išgirsdavome nuostabą, kodėl mes nesireklamuojame ir jie apie mus dar nežino. Dažnas dalydavosi savo patirtimi, kad tokių dalykėlių nusipirkti keliauja į Kauną ar užsako internetu iš kitų miestų. Labai džiugindavo žmonių pozityvios reakcijos, šilti dirbtuvių ir mūsų darbų įvertinimai“, – kalbėjo M. Konošenka.

Informacijos netrūksta

Paklausus, ar jauna šeima sulaukė aplinkinių palaikymo, Maja pasakoja apie artimųjų ir net kelių organizacijų pagalbą.

„Mūsų šeimos, draugai palaikė morališkai ir visaip, kaip tik galėjo. Buhalteriniais ir įmonės valdymo klausimais konsultacijas suteikė Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų Jonavos filialo vadovė Dalia Sinkevičienė. Visuomenės pažangos instituto darbuotojos iki šiol padeda įmonės vystymo ir plėtros klausimais. Taip pat yra tekę kreiptis į organizaciją „Versli Lietuva“, iš kurios visada gaudavau naudingą atsaką. Šiuolaikiniame pasaulyje pagalbos ir informacijos šaltinių tikrai netrūksta“, – teigė „Engrava“ įkūrėja, pridėdama, kad ji taip pat pasinaudojo Užimtumo tarnybos teikiama finansine parama jaunam verslui.

Mato privalumus

Kodėl Maja kartu su vyru nusprendė nesidairyti į didmiesčius ir pradėjo savo verslą būtent Jonavoje?

„Mes matėme ir matome daug privalumų, nes tai mažas, ramus, pažįstamas miestas, kuris vis gražėja, tampa tvarkingesnis, jame plečiasi pramogų ir užimtumo pasiūla. Jonavoje jaučiamės gerai, nes nereikia niekur toli važiuoti, laukti gatvių kamščiuose ir pan. Taip pat čia matome perspektyvą savo siūlomoms paslaugoms, kadangi patogu jas gauti čia pat, netoli. Reikia pastebėti, kad didžioji užsakymų dalis vis dėlto yra priimama internetu, o vėliau daiktai iškeliauja po visą Lietuvą ir į užsienį, taigi nedidelis miestas kliūčių įmonės veiklai ir pardavimams tikrai nesudaro. Džiaugiuosi, kad vykdome veiklą, kuri yra reikalinga, naudinga ir įdomi žmonėms. Tikiu, kad judame gera linkme, kasdien renkamės, ką daryti, gaminti, siūlyti.  Kaskart vis išmokstame kažką naujo, atrandame, tobuliname, todėl verslas po truputį, bet užtikrintai auga, stiprėja. Svarbiausia, kad plečiasi klientų ratas, įmonė tampa daugiau žinoma ir kelianti pasitikėjimą“, – kalbėjo mergina.

Prodiuserinė veikla

L. Kulakauskas (22 m.) – dar vienas jaunuolis, praėjusiais metais pradėjęs savo verslą. Jo įkurta mažoji bendrija „Ramu“ vykdo prodiuserinę veiklą. 

„Šiuo metu daugiausia filmuoju, fotografuoju, kuriu reportažus. Kaip visa tai vyksta? Į mane kreipiasi įmonės – užsakovai, kurie  pateikia savo pageidavimus. Tuomet aš organizuoju filmavimus, montuoju medžiagą, kitaip sakant, kuriu užsakytą produktą. Dabar baigiu darbus prie „Lietuvos garbės“ projekto medijos. Taip pat užsiimu Lietuvos krepšinio lygos medijos kūryba – kartu su kolegomis rengiu reportažus apie žaidėjus ir pan. Kai viską nufilmuojame, prasideda montavimo darbai. Neretai atsitinka taip, kad juos baigiu likus vos porai valandų iki eterio. Kiekviename projekte tenka dirbti su skirtingais žmonėmis, įgyvendinti įvairias užduotis. Pasitaiko užsakymų vestuvėms ir kitoms šventėms. Trumpai sakant, darau tai, ko nori klientas. Juk jis – visada teisus (šypsosi)“, – apie savo veiklą pasakojo L. Kulakauskas.

Turėjo patirties

Tiesa, „Ramu“ nebuvo Luko darbo su kameromis ir vaizdo įrašais pradžia.

„Filmuoti ir fotografuoti pradėjau gal devintoje klasėje. Galima sakyti, kad susidomėjau tuoj po sesės vestuvių. Tada šeimoje tarėmės, kad šventę reikia įamžinti. Galiausiai ieškojimai baigėsi tuo, kad pats viską filmavau. Veiklos pradžioje mane žavėjo ne kūrybinis procesas, o galutinis produktas – matydamas, kad iš tavo darbo kažkas išėjo, savaime pajunti malonumą. Kai buvau vienuoliktokas, vienoje įmonėje pradėjau dirbti prie tiesioginių sporto transliacijų, rodomų „Delfi TV“, „TV6“ kanaluose. Teko išbandyti vaizdo, kartojimų režisieriaus, operatoriaus pareigas. Ten  išdirbau ketverius metus – nuo 17-os iki 21-erių metų, dar gaudavau ir asmeninių užsakymų. O vieną dieną išgirdau iš vadovo raginimą pasirinkti prioritetus, nes, matyt, tikėtasi man padaryti spaudimą. Taigi nusprendžiau pradėti nuosavą verslą. Nebuvo labai lengva, neturėjau pinigų, bet pasiryžau. Dabar gaunu užsakymų skirtinguose Lietuvos miestuose. Taigi nors „Ramu“ registruota Jonavoje, mano darbo vieta vis keičiasi“, – kalbėjo L. Kulakauskas.

Teko keisti pavadinimą

Kūrybinių industrijų studijas pasirinkęs jaunuolis pasakoja, kad daugiausiai naudingų patarimų apie filmavimą bei fotografavimą jam suteikė ne dėstytojai, o profesionalus fotografas Audrius Reipa. Vaikinas iki šiol bendradarbiauja su juo. Tačiau kokybiškos medžiagos kūryba ir verslo puoselėjimas – du skirtingi dalykai. Sunkumus Lukui padėjo įveikti antrosios pašnekovės minėta specialistė. 

„Nors iki „Ramu“ įkūrimo esu dirbęs pagal individualią veiklą, įsivaizduoti verslo įmonės įsteigimą nebuvo lengva, kilo daugybė klausimų. Visais dokumetų tvarkymo klausimais man labai padėjo Dalia Sinkevičienė. Kai galutinai apsisprendžiau, ji buvo pirmas žmogus, į kurį kreipiausi. Nemažai problemų teko spręsti, kai reikėjo įregistruoti įmonę. Buvau sugalvojęs, kad ji vadinsis „Media Vibe“, tačiau Registrų centras šio pavadinimo nepatvirtino. Bandėme jį keisti, lietuvinti, tačiau vėl sulaukiau neigiamo atsakymo. Galiausiai jis gimė tiesiog kalbantis su kolegomis. Dažnai kartodavom, jog viskas kažkaip išsispręs – ir bus ramu. Nuolatos girdimas žodis „ramu“ virto į pavadinimą. Ir jo prasmę suradau – ankstesnis laikotarpis senajame darbe buvo labai neramus, o dabar ir aš, ir kiti su manimi dirbę kolegos susirado patinkančias veiklas ir gyvena ramiai. Prieš įkurdamas įmonę, iš vienų pažįstamų išgirdau apie Užimtumo tarnybos teikiamą pagalbą. Taigi parengiau projektą ir gavau 13 tūkst. eurų. Nors mano atveju reikėtų kur kas daugiau dėl kokybiškos įrangos, bet ir ši parama tikrai labai padėjo“, – pasakojo Lukas. Straipsnio pabaigoje reiktų paminėti, kad pašnekovai buvo pasirinkti atsitiktinai. Tai, kad jie visi džiaugėsi Užimtumo tarnybos bei kitų įstaigų suteikta pagalba, rodo, jog parama jaunam verslui nėra tik utopija.

KOMENTARAI