Sausros grėsmė beldžiasi ir į atokią sodybąJaunas ūkininkas šiuo metu daugiausia dėmesio skiria agurkams. K. Putelio nuotr.

Sausros grėsmė beldžiasi ir į atokią sodybą

Ši vasara, kaip ir pernykštė, atėjo su savo staigmenomis, kontrastais. Žemdirbiai sako, kad ji – priešingybė tai, kuri varė į neviltį savo liūtimis, neišbrendamu dirvos sluoksniu ir kurios padarinius jaučiame iki šiol. Šiemet jau išvydome anksčiau nužydėjusius sodus, lankas, patyrėme sausros grėsmę.

Įkūrė savanorių organizaciją
Šventojo Kazimiero minėjimui artėjant
Pasaulinę gyvūnų dieną – dėmesys beglobiams keturkojams

Nieko keisto, kad šiltesnėje nei įprasta aplinkoje anksčiau sunoko ir lietuviški vaisiai, daržovės. Brangesnės nei pernai išretėjusios miško pakloto  gėrybės. Kaip, įdomu, vasaros „nedorybes“ vertina patys daržovių augintojai?

Sausroje sunkiai beprasikalančią žolę „šienauja“ avių šeimyna

Šešių hektarų rojuje

Žvyrkeliu riedame į rajono pakraštyje dunksantį Naujasodžio kaimą Žeimių seniūnijoje. Nesunkiai randame jaunojo ūkininko Martyno Nenorto ūkį, jo šimtmečio senove dvelkiančią sodybą. Šeimininkas teigia, kad nieko čia nekeitęs, netobulinęs, jam, girdi, patinka seni trobesiai, plačiai išsišakoję šlamantys medžiai. Buvusi kiemo šeimininkė, atrodo, nepripažino civilizacijos  paslaugų, neturėjo net jokios transporto priemonės. Martynas – šiuolaikinis ūkininkas, jo pasparnėje – galingas traktorius „Belarus T80“,  keli automobiliai, vis dėlto kažkur viduje kirba ir valstietiška dvasia, ramios namų užuovėjos ilgesys. „Nežinau, iš kur visa tai? Tėvai, seneliai – miesto žmonės, aš taip pat augęs Jonavoje. Gal kažkokie tolimi genai subruzdo. Seniai ieškojau tokios sodybos – ne pamiškėse, o arčiau žmonių, netoli kokio nors kaimo“, – atvirauja pašnekovas.

Įsigijęs šiuos dar prieš karą statytus trobesius su tvartu, nedidele klėtimi, seniai vantų kvapą pamiršusia pirtele, ūkininkas suprato, kad ir čia vystys daržininkystę. Tiktai vaikystės pomėgis dabar tapo  ūkio šaka, gyvenimo būdu. Pabandė apsėti visus prie namų plytinčius šešis hektarus.  Deklaravo plotelį bulvių, nepagailėjo vietos ir česnakams, šiltnamyje besiskleidžiančioms gėlėms, pomidorams. Vis dėlto daugiausia dėmesio skyrė ankstyviesiems ‚Mirabeli‘ veislės agurkams. Jie paprastai saldesni už kitus, tinka prie lengvų mėsiškų patiekalų.

Sodybą reikės dar ilgai ir kantriai puoselėti, bet jos šeimininkas nepraranda ryžto

Senovė gyva dabartyje

Šiandien Martyno ūkio deklaracijose –  tik pusė hektaro bulvių. Keturis hektarus užima vasariniai kviečiai, o ketvirtadalis hektaro skirta plėvele dengtiems šiltnamiams. Viską įrengė savo rankomis, nors, ne paslaptis, padeda kartais ir geri kaimynai. Deja, griovys jau išdžiūvo, o laistyti daržoves šulinio vandeniu – per didelė prabanga. Norisi, kad didesnis triūsas bent šiek tiek atsipirktų, tad nieko keisto, kad daržovių kainos turguje ne mažėja, o kyla. Ši tendencija – be abejo, laikina. Ateis laikas, kai prieš savaitę mažmeninei prekybai skirti agurkėliai, tempę iš pirkėjo kišenės pusantro euro, gerokai atpigs. Esant vienai sąlygai – nustūmus debesims sausros grėsmę.

Pernai technika į šlapią dirvą sunkiai brido, tad nukasti visų bulvių nepasisekė. Šiemet Martynas savo bulvių plotus dar labiau sumažino, liko tik atspariosios ‚Vineta‘, ‚Catanija‘, o ateityje, ko gero, ir šių atsisakys.

Sodybos turtas – seni, išlakūs medžiai, obelų eilės. Pernai šeimininkas prispaudė du šimtus litrų sulčių, kurių dalį pasiliko sau, dalį išdalijo artimiesiems – miesto žmonėms. Čia pat, melioracijos jau išgelbėto kiemo viduryje, vaisius nokinanti sena kriaušė tarsi primena, kad modernaus ir patriarchalinio ūkio sąsajos čia dar gyvos.

Patinka būti kaimiečiu

Dalį jauno ūkininko plotų užima pievos, kurias „nupjauna“ neseniai užveista avių šeimyna. Šios esą gana nereiklios,  pasitenkina šienu, avižomis, kartais pasilepina duona, tad ir investicijų į šienavimo techniką šeimininkas neatideda. Kita vertus, nebaisu, kad atsiliksi šienapjūtėje, kad žolė pagels, perdžius. Avys čia – nepakeičiamos talkininkės.

„Gaila, kad kaimuose vis mažiau karvių. Naujasodyje liko gal trys, keturios žalmargės, kurias laiko vis dar „madoms“ nepasiduodantys sodiečiai“, – sako ir pats iš parduotuvių perkantis pieną ūkininkas.

Dar viena Martyno atspara – bitės, už kurias jis pasiprašė ir valstybės paramos. Šiuo metu vyras prižiūri 25 avilius ir teigia, kad daugiau nenorėtų turėti. Jau vykęs pavasarinis medsukis – labai sėkmingas, tokios nuomonės esą visi bitininkai. Vis dėlto žiedus vėliau nutvilkusi kaitri saulė, matyt, sumenkins antrą derlių, medus gali brangti. Kita vertus, neverta spėlioti, nes antai jau keletą kartų naktimis pievos šarmojo, buvo įsisukusi slapukė šalna.

„Ar nesigaili, iškeitęs miestą į kaimą?“ – klausiame jaunojo ūkininko, matydami, kokie sodybos tobulinimo darbai jo dar laukia.

„Jokiu būdu. Lėkti į užsienius irgi nežadu. Man patinka būti kaimiečiu“, – sako buvęs jonavietis.

 

KOMENTARAI