Ryškiausias po eglute – linkėjimas geroEdvardas Šidlauskas/Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Ryškiausias po eglute – linkėjimas gero

Prieš Kalėdas kyla pasirengimo keistis dovanomis sąmyšis: jas perkame ir pakuojame, dedame po eglute ir patys išvyniojame. Sakoma, kad vyrams patinka praktiškos dovanos, moterims – papuošalai, vaikams – lavinamieji žaislai. Psichologas, lektorius, portalo psichika.eu įkūrėjas Edvardas Šidlauskas primena, jog dovana – linkėjimas gero, o pats dovanojamas daiktas – tik šio ketinimo simbolis.

Monika: „Muzika mano gyvenime – neišvengiamybė“
Jonaviečio sėkmė „Europos egzamine“
Kūrybingą moterį užburia vilnos vėlimo stebuklas

– Dovanojimo tradicijos labai senos. Simboliškai auksą, smilkalus ir mirą ką tik gimusiam Jėzui vežė Trys Karaliai. Senovėje dovana buvo taikos simbolis. Ar jos misija panaši ir dabar?

– Kalėdos – saulėgrįžos, saulės atgimimo šventė – taip pat metafora. Saulė žmonių santykiuose simbolizuoja meilę, šilumą, gerumą. Ji užgimsta, duoda šilumos, nieko neprašo atgal. Tai – šios šventės pagrindas. Kaip augalams reikia saulės, taip žmogui – meilės, dėmesio. Tai – mūsų sielos maistas.

– Ką dovana reiškia tam, kuris dovanoja, ir tam, kuris ją gauna?

– Žymus JAV psichoanalitikas Ericas Berne‘as tai vadino paglostymais, meilės vienetais. Mums visiems jų reikia kasdien: vienas duoda, kitas gauna. Galime vesti tokią meilės buhalteriją.

Šventės esmė – sustabdyti kasdienybę. Pereiname į šventinį laikotarpį, stebuklų metą, tuomet dovanos ir meilė tampa simbolišku, ypatingu dalyku. Manau, iš to kyla banalus požiūris: kuo brangesnį daiktą nupirksiu dovanų, vadinasi, tuo labiau myliu. Vis dėlto švenčių laikotarpiu svarbu jausmas, kurį suteikiame dovanodami.

– Tačiau prieš šventes kyla dovanų pirkimo sąmyšis, nuolaidų bumas. Ar nesivaikome pernelyg brangių daiktų?

– Iš tiesų paradoksas – metas, skirtas meilei, o skatina mūsų menkavertiškumą. Svarstome: „Jei padovanosiu ką nors pigesnio, ne taip gražiai supakuoto, būsiu tarsi prastesnis?“ Perkame dovanas, siunčiame atvirukus klientams, konkuruojame – taip norime visus apdovanoti, kad dirbame net įsitempę. Nors Kalėdų puota turėtų išlaisvinti nuo kasdienių rūpesčių ir taisyklių. Atsitraukę galime pailsėti, „įsikrauti“ gyvenimo džiaugsmo ir malonumų, kad vėliau, grįžę į rutiną, tęstume pradėtus darbus.

– Ar reikėtų tikėti prietarais: negalima dovanoti nieko aštraus, tuščios taupyklės, piniginės be cento ir bato be kojinės?

– Už prietarų, mitų ir sapnų maginės logikos slypi realaus pasaulio vaizdiniai. Jei man dovanoja aštrų daiktą (o tai siejama su grėsme), vadinasi, dovanoja pavojų? Prietarai nėra atsitiktiniai.

Tokiu pat būdu galime sukurti naujų prasmių. Mūsų dovanojami daiktai įgyja prasmės, emocinį ar intelektinį krūvį. Jei dovanoju knygą, to potekstė – dovanoju žinias.

– Dovanos būna nuobodžios, būna originalios. Ar kuo daugiau minčių, gerų ketinimų, laiko investuoja dovanotojas, tuo dovana brangesnė, jaučiamės ypatingi?

–- Esmė – ne brangumas, o meilė. Jei esu turtingas ir atmestinai nuperku dovaną už kelis šimtus eurų, gavėjas supras – ji man buvo galvos skausmas. Gal norėjau atiduoti duoklę draugystei? Gal neturėjau laiko ir skubėdamas griebiau, kas pasitaikė po ranka. Tai ypač gerai nujaučia vaikai. Nauja striukė, madingi žaislai jiems nieko nereiškia. Svarbu ne ką dovanosime, o su kokiu jausmu ir intencija tai darysime. O kas yra tas meilės jausmas? Jei žmogus artimas, žinai, apie ką svajoja, nutuoki, kokių jis turi poreikių. Parinkta unikali dovana ir liudys mūsų meilę.

– Padovanoti meilę – nelengva užduotis. Galbūt praverstų iš anksto įsiklausyti į artimųjų norus?

– Kaip sakoma, pažink savo artimą, mylėk kaip save patį. Skirk jam laiko, kuris – didžiausia mūsų vertybė. Laiko nė vienas nenusipirks.

– Vaikams dovanos yra vienas svarbiausių švenčių aspektų. Tėvams – būdas apdovanoti atžalas už gerą elgesį?

– Manau, tai – puiki proga paskatinti vaikus. Dažnai girdžiu, kad tėvai iškelia lūkesčius: „Jei padarysi tai ir tai, galbūt Kalėdų Senelis tau padovanos tą ar aną.“ Sandoris turėtų būti sąžiningas, kad vaikas suprastų, už ką gavo dovaną ar negavo jos. Bet, matote, net ir čia ieškome naudos. Pamirštame paprasčiausiai pabūti, pasidžiaugti švente.

– Gal nereikėtų tėvams prisiimti Kalėdų Senelio nuopelnų, o dovanoti kaip savo?

– Mitai ir pasakos vaikams yra natūralus būdas pažinti pasaulį. Be to, perteikia gražius jausmus ir vertybes. Pats Kalėdų Senelis – šventojo prototipas.

– O kaip vertinate naujųjų technologijų – telefonų, planšetinių ar nešiojamųjų kompiuterių – dovanojimą?

– Žinoma, technologinė pažanga neišvengiama. Naudojamės kompiuteriais, 3D akiniais, galiausiai neuronines jungtis susiesime tiesiogiai su mašinomis. Tačiau visa tai reikia daryti sąmoningai, mokyti vaikus protingo santykio, kad telefonas netaptų tikrovės pakaitalu ir neleistų užsimiršti.

– Krikščioniškoji tradicija moko, kad laikotarpis prieš Kalėdas – susikaupimo metas. Gal derėtų vieną kitą dovaną skirti ne tik namiškiams, bet ir bendruomenei?

– Puiki mintis. Pats dovanojimas yra bendruomenės užsimezgimo pradžia: ką nors savo atiduodu bendram labui. Ir tai mus suburia, sieja, vienija. Būtų prasminga, jeigu įmanoma, kad dovanotų vadovai, tai stiprintų kolektyvą ir mikroklimatą darbe, taip pat institucijos, politikai. Jei visa tai vyktų kasdien, kiltų įtarimas: „Iš kur tas gerumas?“ Bet kasdien dovanų, pramogų ir nereikia. Gyvenimas nėra šventė. Reikia patirti ir juodų, sunkių dienų, įdėti darbo, juk visko nutinka.

– Kokių yra kitų būdų parodyti artimiesiems, kad apie juos mąstome? Išsiųsti kalėdinį atviruką, sveikinimą žinute, skambučiu?

– Dovana nebūtinai turi būti materiali. Mūsų tikslas – perteikti dėmesį, jausmą, kad žmogus yra mylimas, sukurti ką nors džiugaus. Tai galima padaryti eilėraščiu, gražiu žodžiu, dovanojant naujų įspūdžių ar pažintį su žmogumi, kurio veikla, tarkime, domisi vaikas. Kitam šventė bus pagaliau namie pamatyti mamą arba tėtį, grįžusį iš emigracijos.

 

Gintarė ČIULADAITĖ, „Lietuvos žinios“

KOMENTARAI