Rūpesčių kryžkelė: šiapus seniūnijos, anapus parapijosE. Chaladauskienė džiaugiasi, kad senojo namo aplinką tvarko artimieji.

Rūpesčių kryžkelė: šiapus seniūnijos, anapus parapijos

Preišiogalėlė – ganėtinai atkampus kaimas Kulvos seniūnijoje. Ilgus dešimtmečius šio kaimo gyventojus su miestais jungė apie tris kilometrus nuvingiavęs ir retokai greideriuojamas žvyrkelis. Šiomis dienomis ant jo riaumoja, sukinėjasi sunkusis autotransportas, vežantis žvyrą ir platinantis kelkraščius. Gyventojai džiaugiasi: pagaliau paklos asfaltą.

Modernios valstybės kūrimosi ženklai Jonavos mieste
V. Mazuronis: Lietuva turi išsilaisvinti iš savo kiauto
Pakeliui į seniūnijų reformą – Punsko valsčiaus patirtis

Kur vardo ištakos?

Užkalbinti senieji Preišiogalėlės gyventojai nežino, kodėl toks keistas jų vietovės pavadinimas. Kaimas, rodos, kaip kaimas. Dar neseniai čia tyvuliavo keli tvenkiniai, trobas supo miškas, kiek toliau plytėjo ir dabar tebeplyti Preišiogala, iš kurios, matyt, ir užgimė Preišiogalėlė. Tiesa, anksčiau čia driekėsi Gineikių kolūkio laukai, fermos. Visi žinojo, kad ten gyveno Gineikos. O kas gyveno čia, Vandžiogalos pašonėje?

Neseniai savo 80-mečio sulaukusi preišiogalėlietė Elena Chaladauskienė sutelkia atmintį: „Gyveno Skirgailos, Kašauskai, Greičiai, Jasiukevičiai, Cibutavičiai, Mickevičiai. Tų, kurie galėjo duoti vietovei tokį gražų vardą, lyg ir nebuvo“. Močiutė Elena galėtų, rodos, būti senkaimio metraštininkė. Tai jos akyse iš kadaise pamiškėse šmėžuojančių vienkiemių žmonės kėlėsi į gyvenvietę, jos akyse užaugo ir kieme sodinta eglė, kurios kalėdiniai žiburėliai matosi net nuo Kaunan vedančio plento.

„Prisimenu, kaip tą eglę sodino. Buvau visai maža. O eglaitė buvo mažesnė už šalia jos gulintį akmenį. Dabar matote, kokia puošni užaugo, kankorėžiais lyg karoliais pasidabino“, – pasakoja senolės anūkė Sonata Vansevičiūtė.

Preišiogalėlės senolė J. Palaimienė mano, kad kryžių prie kelio statė apie 1920 m.

Sodrios atminties spalvos

Kai močiutė Elena buvo maža, vaikus mokė rašto įvairios mokyklos – Aukštigalių pradžios, Skrebinų ir Batėgalos aštuonmetės, Kulvos vidurinė. Ne, klasės nebuvo per didelės, antai, jai perėjus į penktąją, viename būryje lalėjo 11 mokinukų, tačiau niekas tų švietimo židinių nenaikino, neardė.

Tik keista, kad tos mokyklėlės atsirasdavo buvusiuose mediniuose dvareliuose, „išbuožintų“ ūkininkų valdose. Tokią tvarką, matyt, buvo numatę sovietmečio ideologai.

Vėliau E. Chaladauskienė dešimt metų plušėjo fermose, melžė karves. Tais laikais, atvirai kalba, jos sūnus Jonas pirmąkart pasireiškė kaip racionalizatorius. Tai jis, pramuštgalvis, sumąstė, kaip patobulinti melžimą rankomis, jį mechanizuoti. Už šaunų darbą Elenai tada buvo įteikta paskyra nusipirkti automobilį. Net josios vyras pavydėjo, kad įteikė ne jam, taip pat neprastam mechanizatoriui. Tačiau ilgainiui atlyžo, juk pats sėdėdavo prie „Žiguli“ vienuoliktuko vairo. Tada jų automobilis buvo trečias kaime. Prieš tai panašiais technikos stebuklais galėjo pasipuikuoti  tik Buivydai ir Nomeikos. Gaila, mašina neišsilaikė iki šių dienų. Pamena, durelės surūdijo, bet variklis dar buvo geras.

Kantresni savo automobiliui, matyt, buvo Palaimos. Senolės Jadvygos Palaimienės, buvusios Greičiūtės, kieme ir dabar styro įspraustas tarp medžių „Moskvič“ karkasas. Vasarą jį iš visų pusių pridengia taip pat per 80-metį peržengusios šeimininkės gėlės, tačiau rudenį „eksponatas“ vėl pasirodo. „Mašina kaip ir žmogus. Savo jau atgyveno“, – mąsto Jadvyga.

Paskutinės senojo kryžiaus dienos.

Kaip gelbėjo kryžių

Turėjo neseniai Preišiogalėlės gyventojai dar vieną širdperšą – tai medinį kryžių, stovintį prie pat rekonstruojamo kelio. Kryžius – kadaise čia klegėjusios sodybos reliktas. Nė viena iš kaimo senolių dabar nepamena, kada ir kokiu reikalu jis čia iškilo. Ta pati J. Palaimienė, sutelkusi atmintį, prasitaria galimą datą – 1920-ieji. O statė jį ne Lietuvos kariams ar partizanams atminti, o paprasčiausiai sodybos garbei. Mat nuo seno tautoje toks paprotys – paženklinti savo kiemus, palivarkus sakraliniais statiniais, kad nuo kokių nors nelaimių atgrasintų.

Ačiūdie, ką tik paminėtas rūpestis jau nuslinko. Praėjusį ketvirtadienį artėjančios Žolinės proga kraštietis Edvardas Vaitkevičius, dabar jonavietis, tręštančio ąžuolo vietoje pastatė kitą kryžių – nerūdijančio plieno. Netoliese, gal už 200 metrų nuo senųjų kapinaičių, kadaise plytėjo jo pamotės sesers žemė, džiugino sodybėlė. Dabar, kai nieko nebeliko, kraštiečiui norisi palikti nors kryžių. „Senojo statinio neišmesiu. Kol kas palaikysiu, o vėliau, matyt, supjaustysiu ir užkasiu toj pačioj vietoje“, – samprotauja jis.

Kaimiečiai, ypač jaunos šeimos, išvydę, kad senasis kryžius neišniekinamas, o gražiai nukeliamas, jo vietoje statomas naujas, nudžiugo. Bus bent ką vaikams papasakoti, nors šie mokysis toli – Kulvoje ar Jonavoje.

Kelias jungia kaimynus

Dabar Preišiogalėlė tarsi pasidalijusi į dvi dalis: Vandžiogalos gatvė ir Žiedo gatvė. Pirmojoje plyti dar Gineikių kolūkio, vėliau sujungto su P. Cvirkos kolūkiu, mūrinukai ir medinukai, antrojoje , kur sustoja autobusas, išsidėstęs „naujamiestis“.

Elena prisimena, kaip jiedu su vyru statė šį namą. Kas mėnesį atidėliodavo po kelioliką rublių ir kas mėnesį pirkdavosi plytų. Dabar namu rūpinasi anūkė Sonata su savo vyru, šiuolaikiškai keičia aplinką, įrengė proanūkiams sūpynes, baseiną. Kitoje gatvės pusėje – daugiau ūkiškų šeimų. Tai byloja ir kiemuose paskleisti žemdirbystės padargai, pagriovyje – žolę rupšnojančios žalmargė ir juodmargė, lyg nulietas arklys. Kitapus matosi, kaip ūkininkai Jaškos vykusiai panaudojo buvusios fermos patalpas: čia „įkurta“ erdvi vištų buveinė, o  pievoje ganosi kelios dešimtys raguočių. Šiuo metu bandoje – 12 melžiamų karvių, nestinga mišrūnų buliukų, tad galima teigti, kad nuo vaikystės šio krašto žmonės – sumanūs žemdirbiai, pieninės ir mėsinės galvijininkystės atstovai.

Gaila, kaip pasakoja vietiniai žmonės, užpernai  vienos fermos pastatai buvo sulyginti su žeme. Niekas nesiryžo atgaivinti kolektyvizacijos reliktą.

Vasarą, kaip ir anksčiau, prie trobų sumirga darželių gėlės.

2001 metais, anot rašytinių šaltinių, Preišiogalėlėje gyveno 95 žmonės. Šiuo metu, pasak seniūno Ramūno Gudonavičiaus, – daugiau nei 100. Vasaros karštymečiu mažai kas kur vaikšto, tik vaikai turškiasi savo „baseinuose“. Čia pat zuja kelininkai, drebindami kiemus savo sunkiasvore technika. Gaila, atrodo, Europos Sąjungos lėšomis bus rekonstruotas ir sublizgės asfaltbetoniu tik vienas šio kelio ruožas – per gyvenvietę. Tiesėjai, kurie žadėjo patogumą iki pat Skrebinų, kažkur dingo, nusiėmė net savo stendus. „Ar tokiems mes leidžiame laimėti konkursus?“ – dabar stebisi kaimiečiai.

Vis tiktai džiaugiamasi nors mažu pasiekimu – nedulkės daržai, kaimynas su kaimynu iš tolo pasisveikins. Senoliams, žinoma, norėtųsi asfalto iki pat Vandžiogalos, juk ten parapijos centras, tenka kartais ir lenkiškai pasimelsti. E. Chaladauskienė pamena, kaip vietiniai kadaise keliaudavo autobusu Jonava–Babtai kito rajono miesteliuose geresnės mėsytės nusipirkti. Esą kur didesnė valdžia, ten ir visokių perkamų gėrybių daugiau būdavo.

Vandžiogala – jau ne skaudančioms kojoms. Baigia užmiršti. Neseniai Elena net  susiginčijo su Jadvyga. Viena sakė, kad iki bažnyčios septyni kilometrai, kita teigė, kad dešimt. „O tu įsijunk savo rankinį skaitiklį, pamatysi, kad dešimt“, – nenusileido vyresnioji. Tiesa toli nebėga, dažniausiai slepiasi per viduriuką.

 

KOMENTARAI