Rugiai merginos rankose virsta stebuklingais sodaisDaug kruopštumo reikalauja šiaudų paruošimas. Nuotr. iš šeimos albumo.

Rugiai merginos rankose virsta stebuklingais sodais

Šį pavasarį Žeimių mokyklos-daugiafunkcio centro ugdytinę Austėją Narkevičiūtę du kartus aplankė sėkmės paukštė. Pirmą kartą ji pranešė, kad už puikią nuotrauką, pateiktą konkursui „Kuriu ateities Europą“, mergina pateko į pirmųjų vietų šešioliktuką ir bus apdovanota vizitu į Europos parlamentą, o antrąkart – kad jai įteikiamas svarus jaunosios tautodailininkės pripažinimas – sidabro vainikėlis.

Gimnazisto tikslas – tapti naujos kartos mokytoju
Bukonių bendruomenės ryžtas – pavyzdys visam rajonui
Gėlių gatvės kieme – geležinio rojaus kampelis

Išauga iš prisiminimų

Sodai aplankė jos vaizduotę neseniai, kai maždaug prieš penkerius metus tėtis atnešdavo iš laukų glėbelį rugio stiebų, sugėrusių vasarvidžio kaitrą, juos išdžiovindavo ir vėliau pindavo fantastinius vėrinius. Tikindavo, kad senovėje dažno lietuvio troboje, ant balkio ar viršum vygės, kybodavo tokie papuošimai, o aukso žiedus sumainiusiems jauniesiems tai būdavo ypač brangi dovana. Sodo „auginimo“ talkoje dalyvavo visa Narkevičių šeima. Šiaudų galus karpydavo senelis Marijonas, o bene įdomiausia šio amato dalis – suvėrimas, be abejo, buvo patikima tėčiui, jau įdiržusių delnų tautodailininkui, mat narstant ir veriant reikia daugiausia išmonės, kūrybinės ugnelės ir supratimo. Austėjai, kaip ir jos vyresnei seseriai Skaistvilei, užsiėmimas iš pradžių pasirodė ganėtinai nuobodus, bet išvydusios savo triūso rezultatą, merginos valandų valandas užsižaisdavo prie šiaudais apkrauto stalo.

Iš A. dienoraščio. „Pirmadienis. Darbas vėl stovi vietoje, o laikrodis lėtai tiksi. Sodas tankus ir neleidžia prasiveržti saulės spinduliams. Rytoj bandysiu pasivyti laiką. Darbai įsibėgės, skubėsiu padaryti tai, ko nepadariau šiandien. Sodas lengvės, bandysiu atsikratyti daugybės detalių, kad liktų vietos ir šiaudiniam paukšteliui.“

Svarbu įkvėpti dvasią

Retai kada sodas supinamas per septynias dienas. Ant stalo reikia turėti daug jau nužydėjusių ir išplaukusių javų, sudėlioti krūvelėmis plonesnius bei storesnius šiaudigalius. Kartais prireikia kelių šimtų detalių, kad kūrinys būtų pakankamai patvarus ir stebintų savo išvaizda. Maža to, reikia turėti etnografijos žinių, atrasti savyje net pagoniškos pasaulėjautos krislelį, kad galėtumei savo vaizdinį paversti palubėje besisukančiu padaru. „Tačiau ir to maža, – sako Austėjos tėtis Artūras, – sodui reikia dar įkvėpti dvasios, paversti jo saulės energiją žmogiškąja energija, kad šnekėtųsi su mumis, kažką bylotų. Tą gyvastį jam galima suteikti tik tuomet, kai kūrėjas pirmiausia apgyvendina sodą savo vaizduotėje, fantazijoje.“

Matyt, tos fantazijos nestigo ir Austėjos promočiutei, gyvenusiai senajame Svolkenių dvare, net propromočiutei, sulaukusiai beveik šimto metų, nes tėtis ir dabar prisimena pasakojimus, kaip šios, pasitelkusios vyriausiąjį sūnų, karpydavo šiaudus, kaip suverdavo, kaip išsirinkdavo vietą, kur kabinti. Sodai, sako, nušviesdavo tamsesnę, gal seniau balintą namų kertę, ypač gražiai žaižaruodavo nuo lango atsimušusiais saulės spinduliais, tad atstodavo tik dvaruose anuomet kybojusius krištolinius sietynus.

Kolūkių laikais sodų tradicija buvo priblėsusi. Suprask, retas brigadininkas leisdavo kokiam nors keistuoliui pabraidyti dar nekultų rugių laukais, „vogti“ kolektyvinį turtą. Dabar sodai vėl populiarūs, jie pinami ir kitose šalyse, o Ukrainoje šiam amatui užsėjami net ištisi laukai. Nors šiaudinius gaminius sunku vežioti, jų neįsidėsi nei į maišą, nei į kuprinę, retos vestuvės šiandien apsieina be sodo su paukštukais ar angeliukais, kurie pranašauja, pavyzdžiui, glaudžius dvasinius ryšius, šeimos gerovę.

Iš A. dienoraščio. „Jau trečiadienis. Viskas, atrodo, savo vėžėse. Sodas sukasi ratu, simetriškas. Noriu, kad skirtųsi nuo kitų, galvoju, kaip perduoti jam dvasią.“

Laikyti sunkiau nei aitvarą

Paskutinis promočiutės sodas, anot Austėjos tėčio, buvo nupintas apie 1985-uosius už kelių kilometrų nuo Žeimių, Mimalių kaime. Vėliau senolė neturėjo jėgų šioms „zabovoms“, gal patikėjo, kad dvylikamečiui anūkui jau perdavė amato paslaptis. Nežinojo, gal ir nebūtų patikėjusi, kad šis ją pranoks, perduos amatą savo vaikams. Beje, pasižvalgydamas į kitų dviejų jonaviečių – Julijos Šlajienės ir Faustos Cikanavičienės, surengusios ne vieną parodą, darbus. Toks jau tautodailininkų pašaukimas – pasižvalgyti, pasimokyti, bet nekopijuoti.

„Būtų gražus sutapimas, jei mūsų senolių tradiciją pratęstų Austėja“, – sako Artūras, atrodo, pats tuo nelabai tikėdamas. Dabar jaunimui tiek kelių, tiek pagundų, kad suturėti vaikystės svajonę sunkiau nei vėjyje aitvarą. Juolab kad Austėją, būsimąją devintokę, traukia ir kiti menai: mergina dailiai dažo margučius, lipdo švilpynes, o antrąsyk pelnyti sidabro vainikėlį, anot konkurso nuostatų, neleidžiama.

„Aš irgi žavėjausi daile, baigiau Jonavos meno mokyklą, tačiau nusprendžiau studijuoti istoriją“, – sako Austėjos sesuo Skaistvilė. Beje, dailės pagrindai jai, Vytauto Didžiojo universiteto antrakursei, netrukdo. Antai kursinio darbo temai žeimietė pasirinko senajame Kauno parke stūksančios totorių mečetės „biografiją“. O juk šį statinį kadaise kūrė mūsų kraštietis architektas Vaclovas Michnevičius.

Iš A. dienoraščio. „Penktadienis. Sodas suvertas paskubomis, su trūkumais. Bet turi ir charakterį, ir dvasią. Toks lengvas, rodos, ims ir pakils su savo paukšteliais. Dar rytoj pataisysiu, tėtis sakė, kad parodai užteks.“

Sukasi laike ir erdvėje

Vaikštome po Austėjos „kūrybines dirbtuves“ – visos šeimos kiemą. Antai po devyniais užraktais įvairių rakandų, senienų rinkiniai, miniatiūrinis vėjo malūnas, toks, koks kadaise, anot senų nuotraukų, sukosi palei vieškelį, už kelių žingsnių. Tolėliau mamos Reditos išdrožta koplytėlė su šventųjų figūrėlėmis, pakraštyje – simbolinis šulinys. Artūras kadaise žavėjosi garsaus dievdirbio rokiškėno Liongino Šepkos meistryste, jo asketišku gyvenimo būdu, tad ir čia pastebime ne vieną rokiškėno medyje išskaptuotą mintį. Pavyzdžiui, „Aš turiu dirbti, nes medis dirba“ arba „Šiaip sau dėl apklausimo, koks medis, į vietą eiti negalima“. Tokiais „šūkiais“, pasakojama, drožėjas brangino savo senatvės minutes, gynėsi nuo įkyrių lankytojų.

„Atskiro ploto kieme Austėjai dar nėra, čia jos su seserimi kuria ir žaidžia, jos čia savanorės“, – sako jų tėtis. Sodyba – nepakeičiama vieta ugdyti meninį akiplotį, keliauti savo fantazijomis laike ir erdvėje. Žiūrėk, iš Kauno atvyksta ir mažoji pusseserė Ugnė, jai Žeimiai – taip pat egzotika, tad giminaitės pagiria jos nupieštą arklį Dominyką ir parodo tuos slaptingus gintaro spalvos sodus, už kuriuos Austėją pagyrė garsios dailėtyros specialistės.

KOMENTARAI