Režisierius apie artėjančią premjerą: „Geriau ateiti ne vienam“

Režisierius apie artėjančią premjerą: „Geriau ateiti ne vienam“

Spalio 5 d. 18 val. Jonavos kultūros centro (JKC) teatras pristato pirmąją savo premjerą pagal Martin Bellemare pjesę „Laisvė“. Valandos trukmės tragikomedijos tema aštri ir ypač opi Lietuvoje – savižudybė, o siūlomas sprendimo būdas paradoksalus: jau pora dešimtmečių veikia valstybinė tarnyba, padedanti žmonėms nusižudyti pagal visas šios srities meistriškumo taisykles. Polis, kuris šioje tarnyboje darbuojasi jau 20 metų, priima į agentūrą dirbti savo sūnų, ką tik baigusį vidurinę mokyklą. Sklando gandai, kad tarnyba greitai bus privatizuota arba sudaromos sutartys su privačiomis įmonėmis. Polis pradeda galvoti apie šeimos verslą, bet vieną dieną agentūroje pasirodo netikėtas svečias…

Šventė su šokiais ir dainomis
Didžioji Šveicarija pasibeldė į mažąją
Kūrybingi vaikai suvijo spalvingą folkloro siūlų kamuolį

Gediminas Gutauskas

Suintrigavo? Tuomet kviečiame paskaityti interviu su tragikomedijos režisieriumi, JKC teatro vadovu Gediminu Gutausku. –  Netrukus teatras debiutuos su pirmąja pjese. Jūs esate jos režisierius. Ar jaudinatės?

– „Laisvė“ – pirmasis mano režisuotas spektaklis. Labai jaudinuosi, nežinau, ar tokį jaudulį jaučiau net ir stodamas į aukštąją mokyklą. Šiuo metu mano emocijos sumišusios – džiaugiuosi ir laukiu premjeros, tačiau kartu nežinau, kaip gebėsiu priimti kritiką. Būdamas režisieriumi, turiu pajausti vaidmenis, įsivaizduoti jų problemas, gyvenimus. Turiu visais jausmais pasidalyti su aktoriais taip, kad jie suprastų ir sugebėtų pateisinti tokį veikimą. Tai irgi labai alina. Vaidmenys nėra paprasti, visų likimai labai sudėtingi. Ruošdamiesi pristatyti spektaklį, mokomės visi – ir aš, ir aktoriai.

Koks jausmas kurti spektaklį?

– Man labai patinka kurti spektaklį. Tai yra pati maloniausia mano darbo dalis. Būna akimirkų, ypač  ruošiantis miesto renginiams, kai jautiesi pavargęs, o tavęs dar laukia repeticija. Norėtųsi pailsėti, bet vos prasidėjus repeticijai, laikas išnyksta – dingsta net alkio jausmas. Esu labai dėkingas aktoriams, kurie irgi po darbų aukoja savo vakarus. Labai vertinu jų atsidavimą ir smalsumą. Tai tikrai labai padeda visame procese. Džiaugiuosi ir tuo, kad jie pasitiki manimi.

– „Laisvė“ pastatyta pagal Martin Bellemare pjesę. Kodėl pasirinkote būtent ją?

– Per savo teatrinę patirtį, studijas teko susipažinti su daugybe draminės literatūros. Natūralu, kad keletas pjesių tiesiog užsifiksavo galvoje. Jos tarytum persekioja mano mintis – kyla kažkokie vaizdiniai, idėjos. Daliai jų dar jaučiuosi nesubrendęs, tačiau kitos – niekaip neatstoja. 2016 metų pavasarį Vilniuje vyko projektas „Kalbėk“.  Kiek pamenu, jį sudarė devynių renginių ciklas – kartą per mėnesį aktoriai skaitydavo pjesę, kuri iškeldavo tam tikrą problemą. Po to vykdavo diskusija su auditorija ir svečiais, dirbančiais socialinėje srityje. Viename tokiame skaityme dalyvavau kaip aktorius. Vėliau projekto iniciatorei dramaturgei Birutei Kapustinkaitei pasakiau, kad ir pats norėčiau režisuoti skaitymą. Taip mano rankose atsidūrė „Laisvė“. Tik pradėjęs ją skaityti, iškart pajutau intrigą. Tuomet „Laisvė“ man pasirodė labai kinematografiška. Niekaip negalėjau jos pamiršti. Mano skaityme dalyvavo ir pjesę į lietuvių kalbą išvertusi Akvilė Melkūnaitė. Būtent jos pastabos suteikė pasitikėjimo. Penktadienį pamatysime, ar man pavyko viską perteikti.

– Apie ką šis spektaklis? Kokiam žiūrovui jis skirtas?

– Pats sunkiausias klausimas: apie ką jis? Man tai yra pajautimo dalykas. Jeigu sakyčiau, kad spektaklis apie savižudybę, ko gero, nebūčiau visiškai teisus. Galbūt jis daugiau apie tokio pasirinkimo teisę ir laisvę. Apie žmogaus siekimą ir norą viską kontroliuoti, reglamentuoti, susisteminti, kad būtų „aišku“. Kažkada galvoje buvo ir tokia interpretacija, jog biurokratija žudo. Tas biurokratinis mechanizmas turi didelį vaidmenį pačioje pjesėje. Spektaklis, mano nuomone, turėtų patikti paaugliams, nors  rekomenduočiau auditorijai nuo 14 metų. O aktualus – visiems be išimties. Manau, kad kuo žmogus vyresnis, tuo jam svarbesnė ši tema.

– Kaip vyko aktorių paieška?

– Visi aktoriai – jonaviečiai. Jauniausia – Emilija Vaidilauskaitė, Jeronimo Ralio gimnazijos moksleivė. Vyriausias – Vytautas Šlajus. Taip pat vaidina Kristina Galvydytė, Tomas Bielo ir Viktoras Kovaliovas. Aktoriams surinkti prireikė kokių šešių savaičių. Tuomet pradėjome repetuoti. Atrankos, kuri būtų skirta šiam spektakliui, – nerengiau. Porą vaidinti gebančių žmonių pažinojau iš anksčiau. Papasakojau jiems apie pjesę, daviau paskaityti ir išgirdau, kad medžiaga – puiki. Tuomet sulaukiau jų rekomendacijų dėl kitų aktorių. Manau, eidamas tokiu pat keliu, statysiu ir kitus spektaklius.

– Su kokiais iššūkiais susidūrėte? 

– Reguliarios repeticijos prasidėjo dar balandžio mėnesį. Sunkiausia, ko gero, buvo pradžioje rasti visiems patogų bendrą laiką, nes kažkas vis tiek turi aukoti savo pomėgius, hobius, šeimos laisvalaikį ir pan. Vėliau atsirado tam tikra rutina, ritmas. Renkamės paprastai du kartus per savaitę. Buvo ir nedidelių pauzių – ligos, neatidėliotini reikalai ir pan. Toks  gyvenimas… Vis dėlto esu labai laimingas, kad repetuoju būtent su šiais žmonėmis. Džiaugiuosi, jog jų tipažai labai tinka vaidinamiems personažams. Spektaklio atsiradimas – ne vien tik repeticijų rezultatas. Jos yra skirtos aktoriams, kad jie kuo geriau suvoktų situaciją, kurioje veikia, kad visi klausimai būtų atsakyti. Aš jiems nurodau kryptį. Man pačiam didžiausias iššūkis buvo išsigryninti, kaip viskas bus pateikta vizualiai, kokia spektaklio forma. Klausiau savęs, ar tai turėtų būti labiau kamerinis vaidinimas, ar kelti jį į didžiulę sceną. Vizija keitėsi kelis kartus. Būdavo, grįžtu iš repeticijos, sėdžiu balkone, rūkau ir mąstau, fantazuoju ištisas valandas. Tada atsikeli ryte ir supranti, kad kažką reikia keisti. Būna, kad nusprendi kitos repeticijos metu išbandyti kažką naujo ir norisi patikrinti gimusias idėjas. Pati pjesė labai gerai „išrašyta“, todėl nesinorėjo jos perkrauti visokiomis vizualizacijomis, kad ji būtų pateikta per daug iliustratyviai.

– Kokį spektaklį būtų galima pavadinti geru kūriniu?

– Geras spektaklis yra tas, per kurį žiūrovas neužmiega (šypsosi). Kadangi pirmiausia pats esu aktorius, man pačiam svarbiausia – geri aktoriniai darbai. Vertėtų prisiminti, kad teatras yra kilęs iš apeigų ir ritualų. Pirmiesiems pasirodymams pakakdavo tik dramaturgo ir aktorių. Režisieriai teatre atsirado ne taip ir seniai. Amžių amžius teatras gyvavo be jų, tačiau šiandien be pastarųjų jau sunkiai apsieinama. Gal dėl to, kad kažkas turi prisiimti atsakomybę? Ką jau kalbėti apie visą likusią komandą: dailininkas, kompozitorius, visas techninis personalas, apšvietimas ir t. t. Jeigu ne marketingas, kam tas teatras būtų reikalingas? Mažai kas ateitų…

– Ar ateidamas į šį spektaklį, žiūrovas turėtų kažkaip pasiruošti?

– Kartais pasiruošimo reikia, kartais – ne. Tai priklauso nuo konkretaus spektaklio. Dažnai susipažinti su kūrinio scenarijumi yra sveika, nes gali geriau suprasti. Tačiau tam tikrais atvejais gali ne tik trukdyti, bet ir nuvilti. „Laisvei“ nebūtinas specialus pasirengimas. Gal tik geriau ateiti ne vienam.

KOMENTARAI