Rebusas jaunimui: kas yra tikras lietuvis?A. Antanaitis pasakojimą iliustravo vaizdine medžiaga. Rimantės Tarasevičienės nuotr.

Rebusas jaunimui: kas yra tikras lietuvis?

Ruošdamiesi sutikti gražų atkurtos Lietuvos valstybės 100-metį, vis dažniau prisimename jos istoriją. Tai itin svarbu jaunajai kartai, gimusiai atkurtos nepriklausomybės laiku.

Įkūrė savanorių organizaciją
„Lakštingaliukai“ sužibo miuzikle „Daržovių puota“
Profesinės karjeros diena Žeimiuose

Lietuvio apibrėžimas

Jonavos r. savivaldybės viešojoje bibliotekoje lankėsi Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus direktorius istorikas Arūnas Antanaitis. Kaune įkurtos bibliotekos-muziejaus vadovas miesto ir rajono moksleiviams įdomiai ir įtikinamai pasakojo apie egzotiškuosius išeivijos lietuvius, retoriškai klausdamas: „Kas yra tikras lietuvis?“

Paskaitą lektorius pradėjo provokuodamas moksleivius pagalvoti, kas yra tikras lietuvis. Vieni klausytojai sakė, kad tikras lietuvis turi būti patriotas, mylėti Tėvynę, kiti labiau akcentavo, kad lietuvis privalo mokėti lietuvių kalbą.

A. Antanaitis moksleiviams pasakojo apie trejopą lietuvio apibrėžimą. 1864 m., po antrojo sukilimo prieš Rusijos caro valdžią, lietuviškumas būdavo suprantamas pirmiausiai kaip meilė laisvei ir pagarba Lietuvos pagrindiniam įstatymui – Statutui. Tuo tarpu prieš šimtą metų lietuvis iš tiesų būdavo atpažįstamas pagal gimtąją kalbą. Apie dabartinę lietuvio sampratą A. Antanaitis paliko savarankiškai galvoti patiems mokiniams, nes tai esą mūsų – ir jaunų, ir pagyvenusiųjų, – laikas, kurį galime stebėti ir patys prieiti prie vienokių ar kitokių išvadų.

Pirmųjų emigrantų kančios

Pasak Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus vadovo, lietuvių emigracija, kaip kartais klaidingai manoma, nėra vien šių laikų reiškinys. Mūsų tautiečiai į užsienį gyventi važiavo visais laikais, kai tik tai būdavo įmanoma.

Ryškiausia pirmoji išeivių banga iš Lietuvos į Jungtines Amerikos Valstijas ir Pietų Amerikos valstybes plūstelėjo XIX amžiaus antrojoje pusėje. Važiavo mažiausiai išsimokslinę kaimiečiai, tikėdamiesi gero ir sotaus gyvenimo anapus Atlanto. Dažnas nemokėjo net rašyti, o skaitydavo, geriausiu atveju, tik maldaknygę, tačiau net ir tokių buvo reta. Išlipę iš laivų Niujorke ar Brazilijos mieste San Paule, jie pasirašydavo įvažiavimo dokumentus suraitydami tik pliuso ženklą. Suprantama, kad kvalifikuotų, išsilavinimo reikalaujančių darbų šie lietuviai negalėjo dirbti. JAV atsidūrę mūsų tėvynainiai pėsčiomis ėjo nuo Niujorko iki Čikagos, į Vakarus, pakeliui kurdami savo miestelius ir įsidarbindami anglies kasyklose (čia darbas vykdavo po žeme ir buvo pavojingas žmogaus gyvybei – saugumo reikalavimų tais laikais dažniausiai būdavo nepaisoma) ir gyvulių skerdyklose.

Grupė moksleivių išgirdo naujų žinių apie lietuvių gyvenimą. Rimantės Tarasevičienės nuotr.

A. Antanaitis Jonavos moksleiviams pasiūlė bibliotekoje susirasti tais laikais amerikiečių rašytojo Uptono Sinclaire‘io romaną „Džiunglės“ (jis išverstas į lietuvių kalbą ir prieinamas kiekvienam bibliotekos skaitytojui). Šiame kūrinyje vaizdingai ir tikroviškai aprašomos lietuvių ir kitų Rytų Europos tautų imigrantų darbo sąlygos mėsos skerdyklose – vaizdai šiurpūs ir tikrai sukeliantys užuojautą tų laikų lietuviams. Amerikiečių skaitytojai tuo metu į šį romaną reagavo „iš savo varpinės“ – sužinojo, kad dešrelėse, kurios, kaip skelbiama, gaminamos iš mėsos, pasitaiko pelių, žiurkių ir kitokių gyvių mėsos, kuri susimaišo su jautiena. Apie lietuvius, vargusius tose skerdyklose, beveik niekas nediskutavo ir dėl to niekam galvos per daug neskaudėjo.

Buvo ir prakutusių lietuvių

Vis dėlto ne visi pirmosios bangos lietuvių emigrantai taip kentėjo ir vargo. Buvo ir geriau prakutusiųjų. Ryškiausias pavyzdys – boksininkas Pranas Žukauskas, pasivadinęs Jack‘u Sharkey‘iu. Šis mūsų tautietis buvo tikra legenda tų laikų Jungtinėse Valstijose. Pasižiūrėti, kaip boksuojasi J. Sharkey‘is, plūdo minios amerikiečių, mokėdavusių už bilietą į varžybas iki trijų šimtų dolerių. Kai J. Sharkey‘iui nepasisekdavo, tenykščiai lietuviai kurdavo paguodos daineles, kurios greitai sklisdavo iš lūpų į lūpas. Lektorius A. Antanaitis moksleiviams sudarė galimybę išgirsti vieną iš tokių dainelių, įrašytų XX amžiaus pradžioje JAV.

Geri lietuvių darbai

Dar viena lietuvių, pasklidusių po pasaulį iki Antrojo pasaulinio karo, banga įsikūrė Pietų Amerikos valstybėse: Brazilijoje, Argentinoje, Urugvajuje, Bolivijoje ir kitose gana skurdžiose šio žemyno šalyse. Pats žinomiausias ir iki šiol geru žodžiu minimas buvo Brazilijos katalikų vyskupas lietuvis Aleksandras Ferdinandas Bendoraitis. Jis atliko didžiulį darbą, kad Amazonijos džiunglėse nuo įvairių  ligų kentėję žmonės nemirtų ir po karštinių grįžtų į gyvenimą. A. F. Bendoraitis savo ligoninę įsteigė laive, kuris plaukiojo po Amazonės upę ir padėdavo tiems, kam to labiausiai reikėjo.

Išsilavinusiųjų emigracija

Kaip pasakojo A. Antanaitis, kita didžiulė lietuvių emigracijos banga – tai prieš pat sovietų okupaciją ir pačioje jos pradžioje gimtąjį kraštą palikę žmonės. Jie buvo visiškai kitokie emigrantai nei tie, kurie išvažiavo iki karo. Vokietijos karo pabėgėlių stovyklose apsistoję lietuviai sugebėjo sukurti Baltijos universitetą, pradines mokyklas ir gimnazijas, kai tuo tarpu gyveno barakuose, kur vienam žmogui tekdavo keli kvadratiniai metrai gyvenamojo ploto. XX amžiaus viduryje, karui pasibaigus ir Lietuvai tapus okupuota, Vokietijos ir Austrijos stovyklose buvę lietuviai išsiskirstė į Kanadą, JAV, Australiją ir kitas tolimas šalis. Jų sąžinę labai graužė faktas, kad paliko Tėvynę sunkiausiu laikotarpiu, kai, regis, labiausiai reikėtų jų pagalbos. Emigrantai tikėjosi, jog po kelerių metų Lietuva vėl taps laisva, tačiau laukimas užtruko pusę amžiaus.

Ši pabėgėlių iš Lietuvos karta, dar vadinama DP (angliškai – Displaced Persons; lietuviškai – žmonės be vietos), buvo labai ypatinga. Amerikiečiai ir Vakarų europiečiai, sutikę tos kartos lietuvius, stebėdavosi: kokia čia tauta, kad su atstovais galima kalbėtis apie sudėtingiausias filosofijos, literatūros, meno, mokslo, inžinerijos problemas. DP kartos lietuviai už Tėvynės ribų per maždaug du dešimtmečius sukūrė tokią kultūrą, kokios lietuviai iki tol niekad nebuvo pasiekę.

Kaip pačius ryškiausius to meto užatlantės lietuvius A. Antanaitis įvardijo atominės energetikos inžinierių ir kartu puikių romanų rašytoją Kazį Almeną bei matematikos ir kompiuterijos genijų Algirdą Avižienį, kuris Kalifornijos universitete XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje sukūrė kompiuterį, iki šiol skriejantį kosminėje erdvėje esančiame palydove „Voyager“. A. Avižienio kūrinys ypatingas tuo, kad šis kompiuteris turi galimybių taisyti pats save – taigi niekad nėra sugedęs ilgesniam laikui.

Dar vienas sportininkas, padaręs stulbinamą karjerą JAV ir visame Vakarų pasaulyje, – tai tenisininkas Vitas Gerulaitis. Jo pasiekimais gėrėjosi visi užsienio lietuviai.

Neišsižadėkime tautiečių

Komentuodamas šių laikų emigraciją, lektorius A. Antanaitis svarstė, ar tikrai mes neišsižadame savo tautiečių. Juk tiek daug išvažiavusiųjų po dešimtmečio beveik neprisimins Lietuvos, todėl tik nuo mūsų priklauso, ar tie, kas net išvažiavę didžiuojasi esantys lietuviai, nebus mums svetimi. Paskaitos pabaigoje Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus vadovas moksleiviams siūlė susimąstyti, kiek iš viso mūsų yra – du milijonai, trys, o gal net keturi?

Apibendrindamas A. Antanaitis sakė, kad lietuviai visame pasaulyje yra pirmiausiai tie, kurie domisi tautos praeitimi ir savo darbais siekia gražiai pasitikti artėjančią Lietuvos valstybės atkūrimo sukaktį.

KOMENTARAI