R. Klezys: „Vaidyba – galimybė skleisti įkvepiančias idėjas‘‘

R. Klezys: „Vaidyba – galimybė skleisti įkvepiančias idėjas‘‘

Raimondas Klezys – Žeimių miestelyje užaugęs vaikinas, šiandien matomas ne tik lietuviškame seriale „Kam ta meilė?“, choreografės Anželikos Cholinos šokių teatro pasirodymuose, bet ir vaikiškuose spektakliuose. Nors sėdėdamas Jonavos Senamiesčio gimnazijos suole jis negalėjo pasigirti puikiais mokslo rezultatais, tačiau šiandien jaunuolis pats ugdo vaikus ir sako: „Kiekvienas iš jų yra individualybė, kuriai gali nepakakti šabloniškai mąstančių pedagogų dėmesio.“

Kviečia graži ir rožėmis kvepianti šalis prie Juodosios jūros
Ryškiausias po eglute – linkėjimas gero
Šmaikštuoliui – pirmoji vieta

Dėkingas sesei

Pedagogas, ugdantis vaikų kūrybiškumą teatre „Pradžia“, ne vieno A. Cholinos šokio teatro pasirodymo dalyvis, nuolatinis Vido Bareikio teatro spektaklių aktorius, televizijos serialo „Kam ta meilė?“ pagrindinis veikėjas – tai tik dalis R. Klezio veiklos, padedančios suprasti, kiek patirties scenoje ir prieš filmavimo kameras turi vos 24 metų sulaukęs vaikinas. Pasak jo, pedagogika ir vaidyba šiuo metu yra neatsiejama kasdienybės dalis, kurią atrasti padėjo sesers iniciatyvumas.

„Kai dėl mažo moksleivių skaičiaus uždarė Žeimių vidurinę mokyklą, pradėjau lankyti Jonavos Senamiesčio gimnaziją. Ją ir baigiau, tačiau egzaminus išlaikiau labai prastai. Buvo neramu dėl ateities, nes visi tik ir kalbėjo, kad su tokiu brandos atestatu niekur neįstosiu. Į būsimas studijas žiūrėjau pro pirštus. Pasvajodavau, kad norėčiau studijuoti vaidybą, tačiau sugebėjau pražiopsoti stojamuosius egzaminus. Tuomet sesuo Gabrielė už mane užpildė prašymą stoti į teatro pedagogiką Lietuvos edukologijos universitete. Ačiū sesei, nes tik jos dėka įgijau nuostabią specialybę ir sutikau puikių pedagogų, kurie įkvėpė pamilti pedagoginį darbą ir neatsisakyti svajonės – tapti aktoriumi. Vėliau, padrąsintas man svarbių autoritetų, nusprendžiau mokslus tęsti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Įstojau ir čia. Suskaičiavau, kad mokslams jau skyriau septynerius metus. Per juos įgijau teatro ir kino pedagogikos bakalauro bei teatro meno pedagogikos magistro laipsnius, o  netrukus džiaugsiuosi ir trečiuoju man svarbiu – vaidybos diplomu. Galiu pasakyti, kad viskas sėkmingai susiklostė, nors mokykloje mokytojai man dažnai sakydavo: „Raimondai, Raimondai, ką tu su tokiais pažymiais darysi?“. Pasaugojo Dievulis“, – šypsodamasis prisiminimais dalijosi R. Klezys.

24 metų vaikinas jau turi nemažai patirties scenoje. Asmeninio albumo nuotr.

Vienodai svarbios

Ko R. Klezio gyvenime daugiau – pedagogikos ar vaidybos? Išgirdęs tokį klausimą, Raimondas užtikrintai sako, jog abi šios veiklos vienodai svarbios. Tuo abejoti neleidžia ne tik nuolatinis aktoriaus darbas repeticijose, bet ir siekis atsiriboti nuo vaidmenų, kurie gali rodyti blogą pavyzdį jaunajai kartai.

„Yra daug dalykų, kurių nedaryčiau prieš kameras. Gal kažkam pasirodys, kad aš, aktorius, riboju save, tačiau kaip pedagogas suvokiu turintis didelę atsakomybę už savo viešus pasirinkimus. Šiuo metu mano kūryba ir pedagoginis darbas yra nukreipti į jauną žmogų, kuris ieško savo autoritetų, o jo asmenybė dar tik formuojasi. Dėl to man yra labai  svarbu per vaidybą skleisti prasmingas ir įkvepiančias idėjas. Aš vengiu pasiūlymų filmuotis alkoholio, tabako gaminių, intymių prekių reklamose. O tokių jau teko susilaukti. Atsisakyčiau filmuotis ir erotiniam filme. Iš patirties žinau, kad geras pedagogas yra tik tas, kuris pats savo pavyzdžiu užkrečia. Tas pats pasakytina ir apie aktorystę. Mano tikslas – savo darbu kalbėtis su jaunu žmogumi apie tai, kas jam yra svarbu. Siekiu būti asmenybe, kuri gali įkvėpti savo pavyzdžiu“, – kalbėjo R. Klezys.

Nepasitikėjo savimi

Atrodytų ironiška, kad mokykloje gerais pažymiais pasigirti negalėjęs vaikinas dabar pats yra pedagogas, tačiau R. Klezys turi tam paaiškinimą. Pasak jo, tuometis ugdymo modelis visiškai netiko vienoje vietoje nenustygstančiam jaunuoliui ir pamažu smukdė jo motyvaciją.

„Mokykloje man buvo labai sunku susikaupti. Aš buvau iš tų vaikų, kurie galėjo visą dieną šokti, vaidinti, bet ne sėdėti suole. Toks ugdymas man nebuvo prie širdies.Tiesą sakant, iki šiol stebiuosi, kad mokykla yra taip sureikšminama. Aš buvau labai blogas mokinys ir dėl to savimi nepasitikėjau. Kai baigiau studijas, pajutau didelį malonumą. Manau, kad požiūris į mokslą pasikeitė, nes pagaliau darau tą, kas man labai patinka. Tikrai nesakau, kad nereikia mokytis. Tai daryti būtina, bet reikia savęs paklausti, kas iš to, jei mokėsi apskaičiuoti tangentą, bet būsi ne programuotojas, o geriausias Lietuvos virėjas? Svarbiausia – mokytis ne dalykų, o sąmoningumo, atsakomybės ir valios. Didžiulė problema yra ta, kad mokykloje dirbančius mokytojus vargina didelis mokinių skaičius. Jie nori padėti vaikams, bet nepakelia krūvio. Aš pats bijau negalėti duoti mokiniams viso dėmesio, nesuspėti ar nemokėti padėti. Noriu motyvuoti prastai besimokančius, todėl labai gerai, kad galiu pedagoginį darbą derinti su aktoryste, iš kurios „pasikraunu“.  Man svarbu, kad vaikai nenuleistų rankų, mąstytų ir svajotų apie tai, kuo nori būti. Jei, vesdamas užsiėmimus, pamatau tokį vaiką, koks pats buvau – diferencijuoju užduotis, parengiu aktyvių veiklų. Tikiu, kad tokiems mokiniams neužtenka vien rašymo ir skaitymo“, – kalbėjo R. Klezys.

R. Klezys: „Nesvarbu, kur ir kokį darbą dirbi, svarbiausia – atlikti jį gerai.“

Pastebėjo režisierius

Nors lietuviško kino gerbėjai R. Klezį, ko gero, jau atpažįsta kaip serialo „Kam ta meilė?“ personažą, vaikinas pasakoja televizijoje atsiradęs visiškai netikėtai.

„Vieną dieną sulaukiau skambučio iš aktorių agentūros. Išgirdau siūlymą nusifilmuoti seriale. Aš neatsisakiau ir atėjau į aktorių atranką. Ten sutikau režisierių Ramūną Rudoką. Jis paprašė prisistatyti. Vėliau turėjau tai padaryti su piktesne emocija. Tuomet išgirdau prašymą suvaidinti, kad „kabinu“ merginą. Po atrankos jis pasakė: „Tinka, parašyk prie vardo – fotografas“. Pradžioje tikėjausi epizodinio vaidmens, bet vėliau paaiškėjo, kad įkūnysiu vieną iš pagrindinių personažų. Seriale vaidinu Matą Vaigų. Koks tai personažas? Pasiklydęs žmogus tarp pasiklydusių žmonių. Ieško meilės, šilumos, bet visada jos neranda, nors ji yra šalia. Nežinau, koks šis personažas bus pačioje pabaigoje. Seriale šiandien tu kuklus fotografas, o rytoj – pasipūtęs redakcijos direktorius. Tai štai koks tas mano kelias  į televiziją. Reikėjo išlaukti savo laiko“, – pasakojo Raimondas.

Skirtingi dalykai

Vaikinas tikina, kad vaidyba teatre ir kine – visiškai skirtingi dalykai. Jo žodžiais tariant, pastaroji yra kur kas subtilesnė.

„Labai gaila, kad Lietuvoje niekas nemoko kino vaidybos, nes teatras – visiškai kita sfera. Kartą kino aktorių atrankoje sulaukiau kritikos, kad vaidinu per „ryškiai“. Išgirdau, kad turiu viską pakartoti švelniau – lyg ant blakstienų. Tuomet išgirstas žodžių junginys – „vaidinti blakstienomis“ man iki šiol geriausiai apibūdina skirtumą tarp kino ir teatro vaidybos. Tiesa, aktorių bendruomenėje nusistovėjusi nuomonė, kad vaidinti serialuose – negeras sprendimas. Kodėl? Nežinau. Gal tokį virusą siunčia tie, kurių niekada niekur nepakviečia? Kaip ten bebūtų, tuo virusu tu nori ar nenori užsikreti ir pats. Tada pradedi abejoti pats savimi. Aš irgi buvau pradėjęs, bet vėliau nusprendžiau, kad tai tikrai didelis šansas ir profesinė galimybė. Manau, kad nesvarbu, kur ir kokį darbą dirbi, svarbiausia – atlikti jį gerai. O virusai visur ir visada tvyro. Kai jie ateina, reikia gerti vaistus. Vaidyba seriale turi ir privalumų – ji suteikia galimybę susitikti su savo žiūrovais jų namuose net lietingą vakarą. Mano kaimo kaimynė gali susitapatinti su seriale matomais personažais ir, susitikusi su manimi, apkalbinėti vieną ar kitą sceną. Mano mama šiuo metu gyvena užsienyje. Žiūrėdama serialą, ji gali kiekvieną vakarą matyti savo sūnų ir žinoti, kad jis gyvas, sveikas, apsikirpęs“, – juokaudamas kalbėjo pašnekovas.

Nuoseklus darbas

Išgirdęs klausimą, ar aktoriumi gimstama, R. Klezys nedvejodamas tikina, kad įgimti gebėjimai padeda tapti tam tikros srities profesionalu, tačiau pagrindinė vertybė, vedanti išsvajotos karjeros link – nuoseklus darbas.

„Vieni turi tam duomenų, kiti turi labai daug dirbti. Kaip ir krepšinyje – vieni ateina į šį pasaulį aukšti, kiti gimsta mažesni. Todėl turintieji ne tokius gerus duomenis privalo dirbti sunkiau. Atsimenu, kaip  Senamiesčio gimnazijos krepšinio lygos vienoje iš komandų žaidė toks Titas. Jis – žemo ūgio vaikinas, bet rungtyniaudavo neįtikėtinai gerai. Pavydėtinų rezultatų jis pasiekė tik dėl nuoširdaus darbo. Šiandien jis krepšinį žaidžia daug geriau nei kiti aukštaūgiai. Taip yra ir kitose srityse. Jei kažko labai nori ir atkakliai sieki, vieną dieną svajonė būtinai taps realybe“, – įsitikinęs aktorius.

Svajonė išsipildė

Pats R. Klezys su šypsena prisimena vaikystėje norėjęs būti ugniagesiu arba kariškiu. Ir vis dėlto, anot vaikino, jo svajonė išsipildė su kaupu – vaidyba suteikė galimybę įsijausti į bet kokios srities specialisto kailį.

„Kai buvau mažas, turėjau odinius raudonus batus. Avėjau juos net ir tada, kai jie man pasidarė per ankšti. Vaikščiojau ir tyliai įsivaizdavau, kad būsiu ugniagesys. Vėliau mama man padovanojo kareiviškas kelnes. Tada panorau būti kareiviu. Įsidėdavau plytų į kišenes ir taip „sportuodavau“. Ar nemeluočiau, jei sakyčiau, kad svajonės neišsipildė – juk šiandien galiu pasiimti pjesę apie karą arba degančius namus ir tapti ugniagesiu ar kareiviu. Linksma“, – svarstė R. Klezys.

manipuliacija.lt, Mantvydo Drevinsko ir asmeninio archyvo nuotraukos

KOMENTARAI