R. ir V. Mikalauskai: „Duoti geriau, nei gauti“Renata ir Valeras vienas kitam negaili gražių žodžių. Asmeninio albumo nuotr.

R. ir V. Mikalauskai: „Duoti geriau, nei gauti“

Renatos ir Valero Mikalauskų sunku nepastebėti. Nuolat nenustygstantys vietoje, besisukantys įvairiose veiklose, besirūpinantys kitais. Ruklos pabėgėlių priėmimo centre dirbantis Valeras sako, kad visuomeninė, socialinė veikla – jo ir žmonos kasdienybė. „Mūsų vaikai užauginti, laiko turime, o sėdėti vietoje mums nepatinka. Jei galim kažką prasmingo nuveikti, tai ir veikiame“, – teigia jis. Sutuoktinių veikla tikrai plati – nuo ūkio darbų ir etnografinių tradicijų puoselėjimo iki tėvų netekusių vaikų ar neįgaliųjų globos.

Sudėtingi vingiai dėl greičio ribojimo kalnelio
Dalius Mackela – Angelas Sargas iš pašaukimo
Kūrėjas ilgai slėpė savo talentą

Nors nemėgo, bet tapo draugu

Valeras ir Renata – jau 17 metų kartu. „Vienas kitą pažinojome nuo jaunystės, – sako Renata. –  Labai nemėgau Valero – jei sutikdavau, susierzindavau. Ir jei kas būtų pasakęs, kad tapsime pora, būčiau pamaniusi, kad tas žmogus iš manęs tyčiojasi.“ Užtat pačiam Valerui Renata visada patikusi: „Man ji visuomet buvo simpatiška, norėdavosi pakalbinti.“

Kiek vėliau sutuoktiniams teko dirbti vienoje darbovietėje. „Tada ir pamačiau gerąsias Valero savybes“, – sako Renata.

„Renata man pasirodė labai rūpestinga, – prisimena Valeras. – Buvo toks laikas, kai vienas rūpinausi savo dukra. Ji man labai padėjo. Be to, yra nepakartojama šeimininkė. Virtuvėje galėtų gyventi. Dėl to kartais net pabaru ją – jei ten įeina, ilgam pradingsta…“.

„O tavęs neįmanoma ištempti iš traktoriaus“, – juokiasi Renata, drauge pagirdama vyrą už didelį rūpinimąsi aplink sodybą esančiais žemės plotais. „Jis viską moka, – sako ji. – Yra ūkiškas ir sumanus.“

Sutuoktiniai mėgsta keliauti

Pasipiršo Alpėse

Nors Mikalauskai kartu jau beveik du dešimtmečius, jų santuoka įvyko tik prieš dvejus metus. „Valeras nuolat užsimindavo apie vedybas, tačiau man jų tarsi nereikėjo, laikiausi nuomonės, kad vestuvės nieko nekeičia.

Vis dėlto vyro atkaklumas per daugelį metų pakeitė Renatos nuomonę. „Prieš trejus metus atostogavome Vokietijoje. Valeras pasiūlė kopti į Alpių kalnus. Buvo šiltas rugsėjis, vasariškai apsirengę pakilome į trijų kilometrų aukštį. O ten – sniegas, pūga. Dar kiek aukščiau pamatėme bažnytėlę. Valeras primygtinai prašė eiti iki jos, galėsime nuo pūgos pasislėpti. Mintyse bariausi, kad ryžausi tokiai avantiūrai, buvau kiaurai peršlapusi, sušalusi, bet eiti sutikau. Toliau viskas vyko tarsi gražiame kine: bažnytėlėje buvo nepaprastai tylu,  degė žvakės. Kai priėjome prie altoriaus, Valeras atsiklaupė ir pasipiršo. Kaip galėjau atsisakyti?“ – romantišką įvykį šypsodamasi prisiminė Renata.

Valeras sako, kad piršlybas kruopščiai planavo ir buvo numatęs net kelias vietas. „Negalėjau pakęsti žodžio „sugyventinis“, labai negražiai skamba. Man buvo svarbu, kad Renata taptų mano žmona.“

Visas laisvalaikis – vienas šalia kito

Vienas kitą palaiko

Sutuoktiniai negaili gražių žodžių vienas kitam. „Valeras suteikė man daug pasitikėjimo savimi, – sako Renata. – Jo paraginta tęsiau ir baigiau mokslus“. Pasak jų, vienas kito palaikymas ir šiandien toks pats, koks buvo bendro gyvenimo pradžioje, o gal net ir didesnis. „Abu jaučiamės suradę vienas kitą, tarsi trūkstamą obuolio puselę“, – sako abu.

„Žinoma, būna, kad pasibaram, tačiau tokie dalykai, kaip „nekalbadieniai“, mūsų šeimoje neegzistuoja“, – sako sutuoktiniai.

„Turime taisyklę – suplanuotą laiką pokalbiams, kurio negalima atidėti. Dviese susėdame, geriame arbatą, kalbamės, svajojame. Santykiai priklauso nuo mūsų pačių, kiek į juos įdėsi, tiek ir turėsi, o ką gali įdėti, kai net nematai sutuoktinio, nežinai, kaip jis jaučiasi, kokie rūpesčiai slegia“, – įsitikinusi Renata.

Mikalauskai sako, kad laikas, praleistas kartu, yra ir tvirtos šeimos pagrindas. „Mes viską darome drauge. Sprendimus priimame kartu, keliaujame kartu. Laisvalaikis – taip pat vienas šalia kito. Labai mėgstame teatrą, stengiamės kuo dažniau ten apsilankyti. Būna, bedam pirštu į Lietuvos žemėlapį, sėdame į mašiną ir vykstame į tą vietą, kurią atsitiktinai pasirinkome, – pasakoja pašnekovas, drauge pasidžiaugdamas, kad per ilgus bendro gyvenimo metus žmoną pavyko paversti tikra „Žalgirio“ krepšinio komandos fane. – Galima sakyti, nepraleidžiame nė vienų komandos rungtynių, važiuojame palaikyti žaidėjų.“

Kasdienybėje – socialinė veikla

Abu sutuoktiniai dirba socialinės srities darbą. Atrodytų, žmonių bėdų, kurias tenka spręsti, ir taip apstu. Vis dėlto dalį savo laisvo laiko Mikalauskai skiria Kulvos bendruomeninių vaikų globos namų auklėtiniams. Šios poros ir jų draugystę paskatino atsitiktinumas. „Atstovaudami Batėgalos bendruomenei, šv. Kalėdų proga aplankėme vaikus. Mus pavaišino arbata… ir viskas, nebesinorėjo išeiti, – prisimena Renata. – Pajutome, kad esame tiems jauniems žmonėms reikalingi. Antra vertus, ir mums jų reikia. Vieni kitiems galime kažką duoti, išmokyti. Iškart atsirado prisirišimas.“

Tokia patirtis Mikalauskams nebuvo nauja ar netikėta. „Mes jau seniai draugaujame ir su neįgaliųjų bendrija „Viltis“. Su jos globotiniais organizuojame stovyklas, atrakcijas. Pirmą kartą, kai jie atvyko stovyklauti į mūsų sodybą, mane ištiko šokas, pasislėpusi verkiau. Pamilau tuos žmones. Kad jūs matytumėt, kokie jie nuoširdūs, bendrauja be mums įprastų kaukių, atvirai reiškia jausmus. Jie – labai tikri, mums visiems kasdienybėje tokio nuoširdumo labai trūksta“, – pasakoja Renata.

Valeras sako, kad daryti gera buvo išmokytas nuo mažens: „Man mama sakydavo, kad visuomet geriau duoti, negu gauti.“

Ūkis – ir poilsis, ir įkvėpimas

Po darbo Valeras skuba į savo ūkį, kur prižiūri ir laukus, ir šimtametę sodybą. „Ūkį paveldėjau iš tėvų, senelių, – sako pašnekovas. – Anksčiau tų darbų nemėgau, o dabar – požiūris kitas. Ūkis atrodo savas, mielas, besisukiodamas laukuose su traktoriumi, atsipalaiduoju.“

Valeras pripažįsta, kad didelės naudos iš darbo ūkyje nėra, bet, jei būtų galimybė laukuose nedirbti, jis vis tiek dirbtų.

Šalia laukų – šimtametė sodyba, kurioje sutuoktiniai sukaupę nemažai istorinių eksponatų. „Norime, kad ji būtų lankoma, kad ir kiti galėtų pamatyti, kaip ir kuo gyveno mūsų proseneliai, – sako Renata. – Norėčiau vystyti čia šeiminį verslą, iš kurio galėtume ir pragyventi, ir save realizuoti.“

Renatos žodžiai – ne be pagrindo. Ji jau senokai išgarsėjusi apylinkėse dėl pačios kepamos gardžios naminės duonos. „Kartą pabandžiau – ir visai neblogai išėjo. O dabar draugai ir pažįstami tos duonos manęs nuolat prašo“, – šypsosi Renata ir priduria, kad dažnai svečiai nori paragauti ir Valero rankomis sumušto sviesto.

Kilnūs tikslai ir svajonės

Mikalauskai prasitaria apie netolimus savo planus: „Pradėjome lankyti globėjų kursus ir norime pagelbėti bent vienam vaikui, kuriam dėl vienokių ar kitokių priežasčių nėra galimybių augti biologinėje šeimoje.“

Sutuoktiniai svajoja kada nors įkurti senjorų bendruomenės namus. „Susirinktume visi draugai ir pažįstami lyg studentų bendrabutyje, kartu arbatą gertume, kortom paloštume, – juokiasi Valeras ir teigia, jog šis noras – tikras ir, jei Dievas duos, bus įgyvendintas.  – Ir dar labai norėtųsi apkeliauti pasaulį, kas žino, gal ir šiam norui lemta išsipildyti.“

Kalbėjosi Gertrūda BUČIŪTĖ, Užs. Nr. 528

KOMENTARAI