Pasak R. Jurienės, kiekvieną dieną į jaukias Neįgaliųjų veiklos centro patalpas susirenka maža bendruomenė, kurios 22 nariai kartu mokosi, atranda save. Neįgalieji save realizuoja kurdami įdomias rankdarbių kompozicijas. Kęstučio Putelio nuotr.

Proto negalia – ne gyvenimo nuosprendis

„Proto ir psichinę negalią turintys žmonės dažniausiai užsidaro tarp keturių sienų, užsisklendžia savyje. Todėl jiems labai reikia palaikymo, supratimo, o labiausiai – šilto bendravimo. Šioje įstaigoje jie tai ir atranda“, – teigia pokalbį pradėjusi kitais metais 20-metį švęsiančio Jonavos rajono neįgaliųjų veiklos centro (NVC) ilgametė darbuotoja Rita Jurienė. Ji sutiko pasidalyti mintimis apie tai, ką reiškia dirbti su negalią turinčiais asmenimis, auginti kitokį vaiką.

Kurčiųjų dialogo perspektyvos – nauji iššūkiai
Atnaujintos palatos padės pacientams greičiau sveikti
Vaikžudystės, o Gyvybės langelis – tuščias

Kaip viena diena

Kiekvieną dieną į jaukias patalpas susirenka maža bendruomenė, kurios nariai kartu mokosi, atranda save ir tiesiog myli vienas kitą. Pasak dietiste šioje įstaigoje dirbančios jonavietės, NVC veikla prasidėjo nuo Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ Jonavos skyriaus sukūrimo.

„Iš pradžių neįgalieji rinkdavosi į du nedidelius kambariukus, vėliau erdvė plėtėsi. Didelį darbą kuriant centrą atliko jonavietės Teresė Kuzmičienė ir Regina Kalinauskienė. Iš pradžių įstaigą lankė devyni neįgalieji, vėliau duris atvėrė „Gyvenimo namai“, kuriuose pradėta teikti ilgalaikė socialinė globa. Šie 20 metų prabėgo kaip viena diena“, – akcentavo nuo NVC įsikūrimo čia dirbanti moteris.

Šiandien įstaigą lanko 22 neįgalieji, o nuolatos gyvena 10 proto ir psichinę negalią turinčių žmonių. Vyriausias šių namų lankytojas jau perkopęs 50 metų, jauniausiam – 22-eji.

Centras turi autobusiuką, kuris rytais iš namų surenka neįgaliuosius, o vakare juos išvežioja atgal. Kai kurie stipresni ar netoli gyvenantys ateina pėsčiomis. Į  įstaigą atvykstama ir iš seniūnijų.

Psichikos negalią turintys vaikai mokosi jiems pritaikytoje mokykloje-darželyje „Bitutė“, vėliau – Jaunimo mokykloje, paskui pradeda lankyti šį centrą. R. Jurienės manymu, reikėtų ir daugiau panašių įstaigų.

Iškreiptas požiūris

Pašnekovės nuomone, proto negalia dar gąsdina visuomenę. Nors šalyje yra daug geranoriškų tokiems asmenims žmonių, vis dėlto nemaža dalis gyventojų atstumia neįgaliuosius, nesistengdami jų suprasti. Žmonės, turintys fizinių negalių, šiandien jau nėra kažkas neįprasto, juos dažniau matome visuomeniniame gyvenime, o turintieji protinę negalią dažniau stigmatizuojami ir tarsi nematomi mūsų visuomenėje.

„Požiūris į tokius žmones dar yra labai iškreiptas. Žinoma, situacija keičiasi, bet norėtųsi geresnių rezultatų. Vis dar gajus požiūris, kad jie kažko negali: neturi intelektinių sugebėjimų, negali dirbti. Išlieka neigiamas požiūris į tai, ko jie negali. Į juos žiūrima su baime, laikomi „žemesniais“ už kitus. Tokį požiūrį privalu keisti: būtina daugiau bendrauti vieniems su kitais, reikia stengtis kuo daugiau neįgaliųjų integruoti į visuomenę“, – akcentavo R. Jurienė.

Jos nuomone, svarbu nuo pat mažens vaikams pasakoti, kad vadinamieji kitokie žmonės yra lygiai tokie patys kaip jie. „Pavyzdžiui, darbuotojų vaikai, bendraujantys su šiais jaunuoliais, jau turi pozityvesnį požiūrį į psichikos negalią turinčius asmenis. Jie bendrauja su jais kaip su sau lygiais, šiltai priima į savo draugų ratą. Baimė kyla dėl to, kad paprasčiausiai neįgaliuosius mažai pažįstame“, – patikino moteris.

Auginti sunku

R. Jurienė proto ir psichinę negalią turinčius žmones pažįsta ir supranta itin gerai, kadangi pati turi neįgalų vaiką. Moteris atvira – auginti negalią turinčią atžalą yra labai sunku. „Tėvų gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Sveiką vaiką augini iki trejų metų, vėliau jis tampa savarankiškas, o neįgalųjį visą gyvenimą augini kaip trejų metų vaiką. Gyvenimas – nuolatinėje streso būklėje. Bet žmogus visada ieško išeities iš duobės: pats lipa ir vaiką traukia su savimi. Kai esi ne vienas toks, tada daug lengviau. Dėl to Jonavai labai reikėjo įstaigos, į kurią galėtų kreiptis panašaus likimo šeimos kaip manoji. Norisi padaryti ką nors gero ne tik sau, bet ir kitų vaikams“, – atvirai kalbėjo jonavietė.

Neįgaliųjų veiklos centrų kūrimas šalyje – ypač paranku tėvams. „Tokių įstaigų dėka šeimos maitintojai gali dirbti. Šiais laikais sveikam žmogui būtina turėti darbą, kad išlaikytų šeimą. Be to, tėvai gali būti ramūs – jų vaikui centre nieko bloga neatsitiks, o vakare jis grįš į namus“, – dalijosi mintimis įstaigos darbuotoja.

Ji džiaugiasi, kad čia sudarytos sąlygos ir tėvų netekusiems vaikams. „Kai tėvai numiršta ir neįgaliajam nebėra kur dėtis, jis apsigyvena šiose patalpose. Kai kurie turi brolius ir seseris, tačiau artimi giminaičiai nenori prisiimti naštos ir didelės atsakomybės. Todėl jiems vienintelė išeitis – šie namai“, – teigė moteris.

Jie daug ką gali

R. Jurienei tenka išties daug laiko praleisti su šiais žmonėmis. „Ką jie galvoja, tą sako, ką išgyvena, tą parodo. Jie nuoširdūs. Tik truputėlį kitokie nei mes. Jie, kaip ir kiekvienas iš mūsų, nori gyventi, bendrauti, ką nors veikti, kiekvienas turi savo poreikius, nori būti mūsų visuomenės dalis. Mes juos mokome darbinių, kalbinių įgūdžių, jie – širdies įgūdžių: mylėti, suprasti, atleisti, nuoširdumo“, – sakė ji.

Centro darbuotojai stengiasi suteikti visas galimybes, kad šie žmonės jaustųsi visaverčiais asmenimis. „Jų įprasta diena kaip ir visų žmonių. Atvykę pavalgo pusryčius, tuomet prasideda įvairios veiklos. Jiems itin patinka molio terapija, mezgimas, siuvinėjimas. Jie kuria spektaklius, įvairius pasirodymus, domisi rankdarbiais. Mokosi skaičiuoti, rašyti, kai kurie, jau turintys pagrindus, bando juos lavinti, neturintys – mėgina mokytis. Viskuo labai noriai užsiima. Viskas daroma, kad jiems būtų lengviau gyventi. Turime talentingą Aleksą Carevą, labai gražiai piešiantį. Šie žmonės randa, kur save realizuoti“, – apibendrino pašnekovė.

Didžiausia pramoga

Moteris pabrėžė, kad NVC lankytojai vienas kitą labai palaiko, myli ir padeda. „Tarpusavio bendravimas šiems žmonėms turi labai didelę reikšmę. Centrą lanko ir fiziškai silpni asmenys, pavyzdžiui, aklas berniukas, tačiau jį prižiūri visi įstaigos lankytojai ir gyventojai. Naujokai taip pat labai greitai prisitaiko prie aplinkos. Visi tarpusavyje draugiški, vienas kitam padeda, todėl nauji žmonės labai greitai čia pritampa“, – nuoširdžiai pasakojo įstaigos darbuotoja.

Pašnekovė pabrėžė, kad centro lankytojai nesėdi užsidarę jame: dalyvauja įvairiuose renginiuose ir kviečiasi pas save svečius.

Sutrikusio intelekto namų gyventojai ir lankytojai dalyvauja įvairiose rajone rengiamose parodose, vyksta į išvykas, vasarą aplanko ir pajūrį. „Jūra jiems yra didžiausia pramoga. Šios išvykos jie laukia visus metus. Jeigu prie jūros nenuvežtume, tai būtų didžiausia bausmė“, – atkreipė dėmesį dietistė.

KOMENTARAI