Popiežiaus Pranciškaus vizitas – didelė dovana valstybės atkūrimo 100-metį mininčiai LietuvaiJonaviečiai, dalyvaudami susitikimuose su Šventuoju Tėvu, užfiksavo daugybę įsimintinų akimirkų

Popiežiaus Pranciškaus vizitas – didelė dovana valstybės atkūrimo 100-metį mininčiai Lietuvai

Popiežiaus Pranciškaus vizitas buvo didelė dovana valstybės atkūrimo šimtmetį mininčiai Lietuvai, jos žmonėms. Šventojo Tėvo viešnagei neliko abejingi ir Jonavos krašto žmonės. Jie sutiko pasidalyti nuomonėmis ir tomis istorinėmis dienomis patirtais išgyvenimais.

Tarybos posėdis: apdovanojimai, sprendimai dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo…
Jonavoje – „Darom“ akcija
Prašo atsiliepti liudininkus

Pasėjo tikėjimo sėklą

Verslininkė Judita Vainilavičienė prisipažino labai norėjusi nuvažiuoti į susitikimą su popiežiumi Jonu Pauliumi II, aplankiusiu Lietuvą prieš 25-erius metus, tačiau tuo metu jo vizitą stebėjo televizijos ekrane, nes jos sūneliui buvo vos keturi mėnesiai. Šį kartą pasinaudojo šia Lietuvai suteikta malone – važiavo  į Kauno Santakos parką pamatyti popiežių iš arti. Anot pašnekovės, sunku perteikti užplūdusius jausmus.

„Mums pasisekė, nes stovėjome labai arti ir į garbų svečią galėjome žvelgti maždaug per metro atstumą. Tai tarsi koks stebuklas: artėjant papamobiliui ir išvydus popiežių, atrodo, viskas ima švytėti, nežinia, kas darosi su kūnu, nes visas imi virpėti. Apima tokia euforija, kad žodžiais išreikšti tiesiog neįmanoma. Popiežiaus šypseną galima palyginti su saulės spinduliais – sklinda nepaprasta palaima ir gerumas. Gal todėl tą rytą Kaune švietė saulė? Kartu važiavo ir mano paauglys sūnus. Jis prisipažino, kad ta diena buvo maloniausia jo gyvenime“, – neseniai išgyventais įvykiais dalijosi jonavietė.

Pasak pašnekovės, nors susirinko minia žmonių, bet jautėsi pagarba vieni kitiems, nebuvo jokios grūsties, stumdymosi ar piktų replikų – tvyrojo ramybė ir tolerancija, jokio nepasitenkinimo. Komunijos dalijimo metu vieni kitus praleisdavo, kad kiek­vienas galėtų prieiti arčiau.

J. Vainilavičienės teigimu, ste­bino žmonių susitelkimas ir stebuklo laukimas.

„Masę žmonių visada ne­­leng­­­­­­­va valdyti, tačiau to net nereikėjo – visi buvo itin vieningi. Susitikimas labai puikiai organizuotas, o širdį apgaubė meilė net nepažįstamam  žmogui, – prisipažino verslininkė. – Popiežius – Dievo vietininkas, Bažnyčios galva. Manau, bet koks asmuo į tokias pareigas nerenkamas. Popiežius Pranciškus yra labai dvasingas žmogus, retas gali dalyti šviesą, nešti šilumą ir pakelti tokią Dievo malonę. Tai ne tik atsakomybė, bet ir malonė.“

Pasak moters, tokioje didžiulėje minioje, be abejo, buvo ir kitaip nusiteikusių žmonių, atėjusių tik pasižiūrėti į garsiausią pasaulio žmogų, o ne dalyvauti šv. Mišių aukoje. Vis dėlto ji yra įsitikinusi, kad ir šie žmonės iš susitikimo išėjo pasikeitę, išsinešė kažką daugiau nei reginį. „Tikiu, kad toji pasėta gerumo ir tikėjimo sėkla skeptikų širdyse išdygs ne šiandien, ne rytoj, bet po mėnesio, po metų ar vėliau. Bet ji tikrai išdygs. Juk grūdas, įbertas į žemę, kitądien želmens neišleidžia – tam reikia laiko. Manau, kad susitikimas su popiežiumi Pranciškumi daugeliui buvo pati pradžia pažinti Dievą ir tikėjimą“, – akcentavo ji.

Savanorės įspūdžiai

Didžiulį darbą nuveikė popiežiaus Pranciškaus vizito metu tiek Vilniuje, tiek Kaune dirbę savanoriai. Tarp jų buvo ir Jeronimo Ralio gimnazijos abiturientė Julija Jurgilaitė. Būdama labai aktyvi, nešvaistanti laisvo laiko smulkmenoms, mergina dažnai savanoriauja Jonavos parapijos ir kituose renginiuose. Žinodama, kad rugsėjo mėnesį į Lietuvą atvyks popiežius, ji nusprendė savanoriauti ir Šventojo Tėvo vizito metu.

„Iš anksto užpildžiau anketą ir ėmiau laukti atsakymo – atranka buvo labai didžiulė. Pasitikrinusi duomenų bazėje, suradau teigiamą atsakymą ir kvietimą dalyvauti  mokymuose. Bet tuo metu negalėjau, nes buvau išvykusi į užsienį. Todėl informavau, kad šį kartą negaliu atvykti, tad prisistačiau į kitą sykį rengiamus mokymus. Lydėjo sėkmė – buvau priimta“, – džiugiai nusiteikusi pasakojo gimnazistė.

Popiežiaus atvykimą į Lietuvą moksleivė laiko istoriniu įvykiu ir prisipažįsta labai norėjusi dalyvauti šio įvykio  sūkuryje. Tad šiandien savo indėliu ji ir džiaugiasi, ir didžiuojasi.

„Savanoriauti išvykau jau penktadienį. Buvau paskirta dirbti vienoje zakristijoje – teko pasitikti 800 kunigų, išlyginti ir paruošti jiems arnotus. Šeštadienį mus nuvežė į Vilnių, kur stebėjome susitikimą, o sekmadienį savanoriavome Kaune, Santakos parke. Žmonės pradėjo rinktis į jiems nurodytus sektorius dar prieš aušrą. Nuo penktos valandos aš bažnyčioje jau pasitikau, o paskui išlydėjau kunigus – visi šypsojosi ir dėkojo. Popiežių mačiau kelis kartus. Maloniai nustebino Šventojo Tėvo bendravimas su atvykusiais susitikti žmonėmis – sveikinosi, ranką tiesė net policijos pareigūnams. Tas visas laukimas mus, zakristijoje dirbusią komandą, taip sutelkė, kad dirbome iki paryčių, bičiuliškai bendravome ir dalijomės įspūdžiais“, – pasakojo Julija.

Mergina labai džiaugiasi, kad galėjo savanoriauti, nes jautė labai didelę atsakomybę, surado daug bendraminčių.

„Visi savanoriai labai susidraugavome. O sekmadienį buvome pakviesti į padėkos vakarą, kur organizatoriai maloniai sutiko žmones, dirbusius Vilniuje ir Kaune. Čia klausėmės koncerto ir šokome, buvo smagu.  Grįžusi į namus, jaučiausi fiziškai pavargusi, bet dvasiškai praturtėjusi. Galiu drąsiai sakyti, kad praėjusį savaitgalį tapau istorinio įvykio aktyvia dalyve,  kupina dar didesnio noro dalyvauti įvairiuose renginiuose“, – pasidžiaugė gimnazistė.

Tautos suvienijimas

Jonavos kultūros centro „Žemynos“ choro vadovei Violetai Michelkevičienei tai buvo antrasis susitikimas su popiežiumi. Iš atminties jai dar neišblėso Jono Pauliaus II vizitas į mūsų šalį tik ką paskelbus Lietuvos nepriklausomybę.

„Pagrindinio pasaulio žmogaus apsilankymas Lietuvoje tuo metu buvo labiau panašus į sapną, o ne į realybę. Tada važiavome su pusiau nelegaliai veikusiu bažnytiniu choru ir kartu su kitais giesmininkais giedojome, diriguojant Petrui Bingeliui.  Šventasis Tėvas visiems vadovams, taigi ir man, padovanojo po rožančių su Kristaus simboliais. Jį pasiėmiau ir dabar, važiuodama į Kauną susitikti su popiežiumi Pranciškumi“, – dalijosi prisiminimais V. Michelkevičienė.

Moteris atvirai prisipažino, kad kol kas dar negalinti atsigauti nuo patirtų įspūdžių ir susidėlioti visų išgyventų įvykių, nes viskas labai šviežia.

„Papamobilis pro mus pravažiavo du kartus. Gaubė nepaprasta susitaikymo ir ramybės aura. Žmonės plaukė tarsi jūra, net vyskupas paklausė, ar čia yra žmonių, nes visa teritorija buvo panaši į margaspalvį kilimą. Žmonių susidomėjimą ir norą susitikti su popiežiumi rodo ir tai, kad net 30 tūkstančių paruoštų Komunijų visiems neužteko. Kauno Santakos parke susirinko daugiau kaip 100 tūkstančių tikinčiųjų. Prezidentė į šią vietą atvyko daug anksčiau už popiežių ir visur lydėjo Šventąjį Tėvą. Tai yra begalinis tautos suvienijimas. Vieni žmonės budėjo per naktį, kiti atvažiavo ankstyvą rytą  – visi pasirodė draugiški, tolerantiški, tarsi broliai ir sesės. Nemačiau nė vienos šiukšlelės,  šauniai dirbo savanoriai. Popiežius sakė, kad lietuvių tauta gali būti pavyzdys pasauliui, vienijantis tiltas tarp Rytų ir Vakarų, kalbant ne apie geografinę padėtį, bet apie širdies jausmus. Lietuvoje gyvena įvairių tautybių žmonių, bet mes sugebėjome amžius gyventi santaikoje. Tai popiežius ir akcentavo savo kalboje“, – jausmingai pasakojo V. Michelkevičienė.

Ją jaudino Šventojo Tėvo gilus susikaupimas prieš kiekvieną maldą.   Džiugino tai, kad į Kauno Santakos parką susirinko labai daug jaunimo, šeimų su vaikais.  „Žiūrėdama į susitelkusią minią, vežimėliuose sėdinčius ir net gulinčius vaikučius, dar kartą įsitikinau, kad mūsų šalyje gyventi gera ir nereikia ieškoti laimės svetur. Iš Kauno grįžau pilna ramybės, tarsi po gerai praleistų atostogų. Sinoptikai buvo žadėję smarkų lietų, o susitikimo dieną švietė saulė ir net pasirodė nedidelė vaivorykštė, tarsi ramybės ir vieningumo, kuriuos dovanojo popiežius Pranciškus, simbolis. Tai, ką išgyvenau, galima tik pajusti, o papasakoti labai sunku“, – kalbėjo V. Michelkevičienė.

Identiteto pamoka

Raimundo Samulevičiaus progimnazijos tikybos ir anglų kalbos mokytoja Asta Eimutienė susitikti su popiežiumi vyko ir į Vilnių, ir į Kauną. Anot  pedagogės, patirtos emocijos žodžiais sunkiai nusakomos. Bet ji nemano, kad jausmai čia turėtų vaidinti pagrindinį vaidmenį. Mokytojos manymu, emocijos yra trumpalaikis ir greit atslūgstantis dalykas. Tad, jos žodžiais tariant, šis vizitas neįgaus prasmės, jeigu jis paliks tik emocijas.

Jai įstrigo vyskupo Kęstučio Kėvalo žodžiai, pasakyti Kauno Santakos parke. Dvasininkas pasidalijo prisiminimais apie tai, kaip Šventasis Tėvas, nusprendęs aplankyti mūsų šalį, atsiliepė apie Lietuvą. Vatikane pranešęs apie savo ketinimus, popiežius pridūrė, kad tiki mūsų šalį tapsiant pavyzdžiu visai Europai. „Iš to, ką Jis kalbėjo Lietuvoje, nesunku nuspėti, jog omenyje turėjo pagarbą kiekvienam žmogui, socialinį teisingumą, meilę šalia esančiam čia ir dabar. Mums šiuo metu šių dalykų labai trūksta“, – sakė A. Eimutienė.

Jos nuomone, popiežiaus Pranciškaus viešnagė galėtų mums tapti labai svarbia identiteto pamoka. Vilniuje Katalikų Bažnyčios vadovas jaunus žmones kvietė grįžti prie šaknų.

„Jei po istorinės viešnagės nekeisime kasdienybės, nesusitelksime kaip tauta, vadinasi, nepriėmėme dovanos, kuri mums buvo atvežta“, – mano pedagogė.

Kaip ištroškusi elnė

O štai kokias mintis iš susitikimo su popiežiumi parsivežė „Lietavos“ pagrindinės mokyklos lituanistė Loreta Lenčiauskienė, vizito metu atlikusi ypatingą misiją – dalijusi Komuniją. „Dar labai gyvas jaudulys dėl Šventojo Tėvo apsilankymo Lietuvoje. Ir dėl tarnystės, kurią man buvo patikėta atlikti šv. Mišių metu. Tai jaudulys, kylantis iš didžiulės atsakomybės būti popiežiaus artumoje taip, kad nepraleisčiau nė vieno jo žodžio, kad įsileisčiau kiekvieną jo mintį“, – akcentavo kilnią misiją atlikusi pedagogė.

Prisimindama vienos psalmės eilutę („Kaip ištroškusi elnė…“), ji prisipažino besijautusi panašiai – ištroškusi ir ieškanti.

„Dėkoju Dievui už suteiktas galimybes, už asmenines Jo prisilietimo patirtis per tarnystę, per Jo žodžius ir artumą. Gyvas Šventojo Tėvo kvietimas eiti pasitarnauti ten, kur galbūt niekas net nepastebės ir neįvertins, liko giliai širdyje. Grūdas pasėtas. Tikiu, kad jis sudygs ir duos vaisių Jo garbei“, – teigė mokytoja L. Lenčiauskienė.

Išnaudojo abi progas

Jonavietė Vitalija Mačiulienė, dirbanti virėja, neatsispyrė popiežiaus traukai ir abi jo vizito dienas dalyvavo įvairiuose susitikimuose Vilniuje ir Kaune. Į Jaunimo dienas sostinėje ji nusivežė ir savo ketverių metukų sūnelį, kuris, mamos teigimu, vaikišku žvilgsniu stebėjo Šventąjį Tėvą.

„Nežinau, ar jis užaugęs prisimins, kad matė popiežių, bet abu kartu su daugybe žmonių Jo labai laukėme. Ir to laukimo neįmanoma apibūdinti. Kai pamatėme Šventąjį Tėvą, mojavome, šaukėme iš džiaugsmo. Mes stovėjome visai šalia tvoros, tai aiškiai matėme ir jo veidą, ir akis. O kai iš savo papamobilio palaimino mus visus, tapome tarsi stipresni ir geresni. Vien tai, kad popiežius vaikščiojo mūsų Lietuvos žeme, jau yra labai svarbu – juk ne kiekvieną valstybę jis aplanko“, – susijaudinusi kalbėjo Vitalija.

Šeštadienio vakarą grįžusi į namus, ankstyvą sekmadienio rytmetį ji nuskubėjo į Kauną. Tądien sūnaus nebesivežė – bijojo, kad vaikas nesusirgtų.

„Negalėjau atsispirti tai jėgai, kuri traukė popiežių pamatyti ir antrą dieną. Gyvenimas yra labai trapus – daugiau galbūt ir nebeteks šalia savęs pajausti iš Šventojo Tėvo sklindančios šilumos. Pagaliau reikia išnaudoti visas galimybes, juolab kai jis vieši čia, mūsų šalyje“, – dalijosi samprotavimais jonavietė.

Pašnekovė mano, kad popiežiaus Pranciškaus apsilankymas turės reikšmės Lietuvos  pokyčiams. „Pastarieji įvykiai rodo, jog mūsų šalyje per daug ginčų, pavydo, įvairių negatyvių dalykų. Labai norėtųsi, kad  Šventojo Tėvo išsakytos mintys padėtų suprasti, kad reikia keistis – atsisakyti pykčio ir tapti geresniems, vieningiems. Tiesiog labai svarbu įsiklausyti į Jo siunčiamas  žinutes, stengtis gyventi ne po vieną, o kartu, nepamiršti savo šaknų“, – išsakė nuomonę Jonavos gyventoja.

Susitikimas Vatikane

Daugelis jonaviečių, dėl įvairių aplinkybių negalėjusių nuvažiuoti į gyvą susitikimą su Šventuoju Tėvu, prigludę prie televizijos ekranų, įdėmiai sekė kiekvieną garbaus svečio judesį, gaudė pasakytą frazę ir mėgino išsiaiškinti siunčiamą žinią Lietuvai.

Lapkričio mėnesį piligriminėje kelionėje po Italiją dalyvavusi rajono Savivaldybės tarybos narė Marijona Širvelienė teigė daugiausia dienų praleidusi Vatikane, kur žvilgsniu bendravusi su popiežiumi Pranciškumi. Anot jos, susitikimas paliko neišdildomą įspūdį visam gyvenimui. „Dalyvavome šv. Mišiose, kurios buvo aukojamos už Lietuvą ir už Žemaitiją, minint šio regiono krikšto jubiliejų. Vatikane buvo ne tik gausus pulkas piligrimų iš Žemaitijos, bet ir labai daug mūsų krašto kunigų – per penkias dešimtis. Tai buvo nuostabus laikas – ir dabar girdžiu tas giesmes, matau sklindančią šviesą ir šilumą iš popiežiaus Pranciškaus sielos. Su juo susitikome žvilgsniais, nes buvo visiškai šalia. Jis pasirodė labai paprastas, savas ir kartu didingas žmogus. Atkreipiau dėmesį į jo pastabumą – nepraeidavo nesustojęs prie garbaus amžiaus ar neįgalaus, ratukuose sėdinčio žmogaus. Iš jo sklinda kažkokia jėga, o viduje slypi paslaptis, tad neįmanoma apsakyti apimančio jausmo. Labai gaila, bet daugiau to patirti tikriausiai niekada nebeteks“, – sakė M. Širvelienė.

Šio vizito Lietuvoje metu moteris sakė neatitraukusi akių nuo televizijos ekrano. Anot jos, sutikimas buvo labai gerai suorganizuotas, o žmonių nuotaika ir jų gausa priminė Sąjūdžio laikus. „Pasijutau kaip tuomet, kai buvome visi vieningi ir siekėme vieno tikslo. Ir dabar man pasirodė, kad tauta susivienijo. Artėjant rinkimams, visi turėtų prisiminti popiežiaus atvykimą į Lietuvą, jo palinkėjimus mūsų šaliai ir elgtis taip, kad nebūtų įžeidžių ar konkurentą menkinančių žodžių. Užtenka klysti, tegul kiekviena padaryta klaida būna pamoka“, – samprotavo pašnekovė.

Senjoro nuomonė

Senjoras Vytautas Daukševičius pasidžiaugė, kad šiandienės technologijos leidžia įvykius stebėti ir namuose. Jo nuomone, minios susirinkusiųjų, norinčių pamatyti popiežių Pranciškų iš arčiau, tik paliudija, kad mūsų tauta norėjo pajusti jo buvimą šalia. „Stebina ne tik Šventojo Tėvo dvasinis turtingumas, bet ir fizinė stiprybė – atlaikyti tokį krūvį kelias dienas iš eilės anaiptol ne kiekvienas jaunas žmogus galėtų. Iš jo veido nedingo šypsena, pamatęs kūdikį ant tėvų rankų, paglostydavo jam galvytę, prieidavo prie neįgalaus žmogaus. Tai rodo, kad jis tarnauja ir aukojasi visiems mums“, – dalijosi mintimis buvęs urėdas.

Jis taip pat mano, kad šis Šventojo Tėvo apsilankymas mūsų šalyje turės teigiamos įtakos Lietuvai. Anot jo, būtina atsisakyti kategoriškumo ir nuomonės, kad tiesa yra tik vienoje pusėje. „Gal po šio vizito pagaliau bus išgirsta ir kita pusė. Reikia išmokti ne tik klausyti, bet ir girdėti vienas kitą. Tada tikrai bus rastas kompromisas įvairiais klausimais. Juk tokias mintis ir išsakė Šventasis Tėvas“, – mintijo V. Daukševičius.

Pareigūnų žodis

Organizatoriai, rengdamiesi pasitikti garbingą ir labai retą svečią, stengėsi užtikrinti viešąją tvarką, todėl į pagalbą pasitelkė policijos komisariatų pajėgas. Šioje misijoje dalyvavo ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jonavos policijos komisariato pareigūnai.

„Viešąją tvarką užtikrinome keliomis pamainomis. Pareigūnai budėjo Rotušės aikštėje ir Kauno senamiestyje, prie Santakos aikštės prieigų, kateriuose, patruliuojančiuose Neryje ir Nemune. Sekmadienį dirbome pačioje Santakos aikštėje – buvome pasiskirstę, kas ir už kokius sektorius esame atsakingi. Reikia pasidžiaugti, kad vizito metu didesnių incidentų nebuvo, smulkesnių, nekeliančių niekam grėsmės, pasitaikė. Tačiau iš esmės vizitas praėjo sklandžiai. Džiugu, kad popiežiaus sutikimui buvo pasiruošta gerai – viskas apgalvota ir sustyguota. Žmonės nusiteikę pakiliai, džiaugsmingai, vyravo laukimo nuotaika. Juk čia susirinko ne į futbolo varžybas, kur sirgaliai dažniausiai triukšmauja, bet laukti popiežiaus. Tiek naktis, tiek diena praėjo gana ramiai“, – apibendrino Jonavos PK viršininkas Šarūnas Martinkėnas.

Jis pats negalėjo popiežiaus pamatyti, nes budėjo, jeigu prireiktų pagalbos įvykus ekstra atvejams. Tačiau, pasak PK viršininko, kiekvienas pareigūnas savo širdyje jautė Šventąjį Tėvą esant visai šalia.

Kas toliau? Gyventi

Inga Petrikonienė, katalikiško jaunimo centro „Vartai“ koordinatorė, prisipažino, kad, išgirdus žinią, jog į Lietuvą atvyksta popiežius Pranciškus, apėmė didžiulis džiaugsmas ir nuostaba. „Ar gali taip pasisekti vėl pamatyti Šventąjį Tėvą po 25-erių  metų?  Iš Jonavos į Vilnių pajudėjo autobusas, pilnas jaunų žmonių. Pirmoji džiaugsmo banga Katedros aikštėje nuaidėjo plojimais, kai tik atsivėrė lėktuvo durys. Antrasis džiaugsmas nuvilnijo, kai papamobilis pasirodė ties Bernardinų sodais. „Kristus Jėzus – mūsų viltis“,  specialiai  jaunimo sukurta giesmė, nuskambėjo ir gimtąja ispanų Pontifiko kalba. Šalia buvę argentiniečiai neslėpė nuostabos ir pagarbos brolių Andriaus ir Juliaus Vaicenavičių grupei „Kūjeliai“, Lietuvos jaunimo dienų jungtiniam chorui ir šalia visiems buvusiems piligrimams. Popiežiaus Pranciškaus žodžiai, ištarti jaunimui, buvo suprantami ir artimi. Jis kvietė siekti šventumo, ieškoti vienas kito, savo šaknų, nepasimesti painiame gyvenimo kelyje. Trečioji džiaugsmo banga pagavo sekmadienį. Net šeši pilni autobusai  išvyko  švęsti šv. Mišių. Šimtatūkstantinėje minioje iš­gy­­venti tylą, maldos vienybę, susikaupimą, džiugesį – sunkiai žodžiais nusakomas jausmas. Kas toliau? Gyventi. Išeiti iš komforto zonos. Juk Šventasis Tėvas sakė: „Bažnyčia pasaulyje yra ne tam, kad teistų, o tam, kad sudarytų sąlygas sutikti tą širdingą meilę, kuri yra Dievo gailestingumas. Dažnai kartoju, jog tam, kad taip nutiktų, būtina išeiti. Išeiti iš bažnyčių ir iš parapijų, išeiti ir eiti ieškoti žmonių ten, kur jie gyvena, kur kenčia, kur tikisi“. Ar išgirsime? Manau, kad taip“, – savo įspūdžiais pasidalijo I. Petrikonienė.

KOMENTARAI