Politikė B. Gailienė: „Moteriškumas – tai vidinė šviesa“Ingridos Pociūtės nuotr.

Politikė B. Gailienė: „Moteriškumas – tai vidinė šviesa“

Pradedame interviu ciklą „Moteriški pašnekesiai“. Jūsų laukia drąsūs ir nuoširdūs pokalbiai, kurių metu žvelgsime į save, savo socialinius vaidmenis, santykius. Dalysimės mintimis apie moteriškumą, motinystę, atsiskleidimą per mėgstamą veiklą, kartu paliesime nepatogias temas – smurtą, alkoholizmą, stereotipus ir kitas. Šiais atvirais pokalbiais norime paskatinti visas moteris būti savimi, siekti savo svajonių ir tikslų, o esant problemoms, išdrįsti kalbėti apie jas ir ieškoti pagalbos. Kalbamės su Jonavos rajono savivaldybės tarybos nare, Švietimo, kultūros, sporto ir jaunimo reikalų komiteto pirmininke, Seimo nario padėjėja, gausių šeimų klubo „Gilė“ nare Birute GAILIENE. Ji dalijasi savo patirtimis, su kokiomis nuostatomis tenka susidurti, būnant vieniša mama, aptariame moters padėtį politikoje, kalbamės, kas suteikia pasitikėjimo savimi.

Upninkuose žiemą varė Lašininio ir Kanapinio žmonos
Kaimo sodybos: darbštuoliai kuria grožio oazes
Naujosios mokymo įstaigų direktorės – apie save ir darbo planus

– Kokios veiklos labiausiai Jus atskleidžia?

– Save sieju su visuomeninėmis veiklomis. Geriausiai atsiskleidžiu generuodama ir įgyvendindama įvairias idėjas, padedančias puoselėti bendruomeniškumą ir teikti vertybinę naudą. Neseniai drauge su bendraminčiais organizavome renginį „Būk vasarą saugus“, į Jonavos areną sukvietusį 700 vaikų. Vyko „Mamadienio“ iniciatyva – jos metu mamos puošėsi, dažėsi, vėliau vyko šeimų fotosesija, kiekviena nuotrauka buvo įrėminta ir įteikta šeimoms. Rengiame Metų jonavietės apdovanojimus. Tai jau tradicinė, gyventojų mėgstama šventė. Nesvetimos ir socialinės iniciatyvos, tokios, kaip akcija „Būk pirmūnas“, kada renkama mokyklinių prekių parama vaikams iš sunkiai besiverčiančių šeimų. Tai ta veikla, kurioje jaučiuosi geriausiai. Daugelį metų su būriu savanorių dalį vasaros laiko neatlygintinai skiriu vaikų ir jaunimo stovykloms. Žinoma, nemažai tų iniciatyvų išplaukia iš partinės veiklos, tačiau partiją suvokiu visų pirma kaip visuomeninę organizaciją, duodančią naudos žmonėms. Tą naudą pirmiausiai ir turime teikti savo pavyzdžiu.

– Kas esate gyvenime?

– Mama. Dukra. Draugė. Visuomenininkė. Vadinti save politike man vis dar per drąsu, tačiau tai vienas iš mano įsipareigojimų visuomenei, kurį stengiuosi vykdyti nuoširdžiai.

–  Kas Jums yra moteriškumas?

– Moteriškumas man asocijuojasi su vidine harmonija, išmintimi, nuolankia meile. Kai miniu nuolankumą, omenyje turiu ne besąlygišką paklusnumą, o gebėjimą motiniškai priimti kitus žmones. Juk mes, mamos, kad ir pykstame ant savo vaikų už jų išdaigas, vis tiek juos glaudžiame. Moteriškumas – tai vidinė šviesa. Yra moterų, su kuriomis gera ne tik pasikalbėti, be ir kartu patylėti. Jų moteriška charizma tokia stipri, kad vien būnant šalia pasisemi teigiamų emocijų. Visos tą turime, tik skirtingai atskleidžiame arba kai kurios užslopiname. Manau, moteriškumas – didelė dovana ir mums pačioms, ir kitiems. Tai didelė duotybė, kurią svarbu puoselėti, ugdyti, dalytis. Visiškai nesieju moteriškumo su nuolankumu vyrui. Tikrai ne! Moteriškumas – tvirtos, stiprios ir savo vertę žinančios moters bruožas.

– Kas yra moterų solidarumas?

– Viena kitos palaikymas. Ne feminizmas, lygybė ar teisės, o visų pirma išklausymas, paskatinimas, palydėjimas. Visuomenėje moters įvaizdis dviprasmiškas, labai seksualizuojamas. Viešojoje erdvėje moteris pateikiama kaip intymumo objektas, savo grožiu turintis žavėti vyrus. Liūdna, kad kai kurios moterys pasiduoda tam ir, mano akimis, pačios save nuvertina. Jei puoselėtume ne išorinį grožį, o vidinį, tuomet labiau mokėtume padėti viena kitai, o solidarumas įgautų kitų spalvų. Nebijotume garsiai kalbėti apie galbūt patiriamą vienokios ar kitokios formos prievartą, priekabiavimą, nuvertinimą tik dėl to, kad tu – moteris, nes žinotume, kad už mūsų – būrys tokių pačių moterų, kaip mes. Dabar neretai už mūsų – tik vėjas laukuose…

– Dirbote bažnyčios raštinėje. Ką Jums davė ši patirtis?

– Mano ryšys su bažnyčia užsimezgė dar ankstyvoje jaunystėje, galima sakyti, nuo paauglystės, kai lankiau Katalikiškojo jaunimo centrą. Vėliau penkerius metus bažnyčios raštinėje dirbau referente ir atstove žiniasklaidai. Ta aplinka padėjo susiformuoti mano vertybiniam pagrindui. Jei neturėčiau šios patirties ir tikėjimo, kuris mane lydi iki šiol, dabar būčiau kitokia.

Teko susidurti ir bendrauti su labai skirtingais žmonėmis – ir su patenkančiais į visuomenės užribį, ir su tokiais, kurie už didelius savo gyvenimo pasiekimus dėkoja Dievui. Šis darbas padėjo suvokti laikinumą. Niekada mano tikslas nebuvo materialinių vertybių siekimas, niekada nesistengiau savo gebėjimais ar pasiekimais puikuotis. Tikėjimas suformavo paprastumą, sugebėjimą kiekvieną žmogų priimti su meile, net jeigu visuomenės akyse jis to ir nevertas. Išmokau nesmerkti kitų, suvokti elgesio motyvus, priežastis ir visus matyti didesnėje šviesoje. Tą patirtį labai vertinu ir branginu. Jei būtume mažiau persisunkę puikybės, noro patikti ir įtikti kitiems, tai mūsų visų tarpusavio santykiai būtų kur kas paprastesni. Aš ir pati sau tą nuolat primenu, nesu šventesnė ar kažkuo geresnė už kitus, irgi suklystu. Tačiau išmokau priimti ir save. Kartais esame per daug savikritiški, labai išgyvename dėl trūkumų. Iš to kyla depresijos, silpnėja savivertės jausmas. Tikėjimas padėjo atlaikyti likimo išbandymus.

– Kaip vertinate judėjimą #metoo – viešas moterų išpažintis apie patirtą seksualinį priekabiavimą?

– Šioje vietoje jaučiasi solidarumo stoka. Daug moterų, kurios skaito tas istorijas, yra linkusios palaikyti vyriškąją pusę. Net ir išsilavinusios. Sako: „Žinoma, blogai, kad vyras taip pasielgė, tačiau ji pati kalta“. Jei tai būtų dukra ar sesuo – taip negalvotume ir netoleruotume tokio elgesio. O vyrai vengtų taip elgtis, nes žinotų, kad visuomenė pasmerks. To buvimo seserimis viena kitai trūksta.

– Esate trijų vaikų mama ir auginate juos viena. Ar nesunku?

– Vienišos mamos statusas yra. Ridui – vienuolika metų, Herkui – devyneri, o Elzei – treji. Į vaikų auginimą vienai žiūriu protingai ir savigaila neužsiimu. Nors vaikai maži, bet į darbą grįžau anksti. Man labai padeda mano ir mano vaikų giminaičiai. Niekada neleidau sau atrodyti palūžusia ar nelaiminga. Jeigu berniukai klausia, kodėl gyvename be tėčio, stengiuosi paaiškinti, kad šeimų būna visokių. Nėra lengva. Ypač dabar, kai pamažu prasideda paauglystė. Visada stengiausi dirbti ir neatsidurti tokioje situacijoje, kad tektų prašyti paramos. Jeigu reikėtų, prašyčiau. Nenoriu savo vaikams suteikti visko, nes daugelį dalykų jie patys turi pasiekti, tačiau stengiuosi duoti tai, ką privalau – namus, viską, ko reikia kasdien, ir šiek tiek pramogų. Yra moterų, kurios skyrybų metu nuogąstauja, kaip išlaikys vaikus, kaip susitvarkys vienos. Savo pavyzdžiu drąsinu jas, sakydama, kad viskas bus gerai, nes daug kas priklauso nuo tavęs pačios. Šeima gali būti ir nepilna. Svarbu jausti savo vertę, išlaikyti protą ir judėti į priekį.

– Kaip auklėjate savo vaikus?

– Nelaikau savęs idealia mama. Priešingai. Juk niekas mūsų motinystės nemoko. Elgiamės intuityviai. Vaikai mus išmoko. Seniau socialinėje erdvėje vis pasidžiaugdavau jų pasiekimais, keldavau nuotraukas. Dabar to nebedarau, nes vaikų pasiekimų viešinimas kuria elitizmo atmosferą. Vaikas išmoksta ne tobulėti, o siekti tikslų dėl tėvų komforto. Tai suprasti padėjo mano veikla švietimo srityje. Svarbu, kad vaikas savo veiklos prasmę suvoktų ne per tai, kiek „patiktukų“ surinko Facebook‘e, o per šeimos narių, draugų palaikymą. Elitizmas labai gajus, kurį mes patys, suaugusieji, įperšame savo dalyvavimu socialiniuose tinkluose, kur nesąmoningai grūdame ir vaikus, o paskui sprendžiame problemas, susijusias su jų saviverte. Reikia suprasti, kad sėkmės, kaip ir nesėkmės, labai laikinos. Žmogus turi išmokti priimti tiek vieną, tiek kitą, nes gyvenime būna visaip. Mūsų šeimoje – taip pat. Vaikai yra gabūs ir turi kuo didžiuotis, bet būna ir nusivylimo akimirkų. Mes ir draugaujam, ir pykstamės, tačiau mokame atsiprašyti. Manau, tai stiprioji mano ir vaikų pusė. Atsiprašymas ir gebėjimas susitaikyti yra darnumo pagrindas. Noriu, kad vaikai išliktų lyg vienas kumštis, kaip šiandien – nors tarpusavyje ir susibara, tačiau niekam neleidžia skriausti.

Manau, kad esu tikrai griežta. Visų pirma esu mama, o tik po to – draugė. Aiškiai išreikštas motiniškumas vaikui yra didelis saugumo jausmo pagrindas. O tas jausmas yra gyvybiškai svarbus ir būtinas normaliai brandai.

– Kaip suderinate motinystę su darbu ir aktyvia politine veikla?

– Darbų daug, viską darau iki galo ir atsakingai, o tai reikalauja laiko. Stengiuosi planuoti, nes be to nieko nespėčiau, būtų chaosas. Kai „perdegu“, atsipalaiduoju bėgiodama, klausydama muzikos arba sėdu į automobilį. Pusvalandžiui pakeičiu veiklą, kad nusiraminčiau viduje, susitvardyčiau.

– Ar dėl to, kad esate vieniša mama, Jums teko susidurti su kokiais nors stereotipais, išankstinėmis nuostatomis?

– Taip. Tačiau kai kurie jų pasikeitė, kada tapau rajono Tarybos nare. Jei dalyvauji politikoje ir kažko pasieki, visi ima manyti, jog esi labai turtingas ir visko pertekęs. O seniau, kai viena auginau berniukus, sulaukdavau klausimų: „Kaip tu išgyveni viena su vaikais?“. Vyrauja įsitikinimas, kad vieniša mama yra nepasiturinti ir gyvena iš pašalpų.

Kitas stereotipas susijęs su tuo, kad esu daugiavaikė mama. Kai gimė dukrytė, buvo žmonių, kurie sveikino ir džiaugėsi kartu su manimi, tačiau buvo ir tokių, kurie atvirai moralizavo: „Jau ir taip turėjai du vaikus, reikėjo pagalvoti, prieš gimdant trečią. Gal tu negirdėjai apie kontracepciją!?“.

Yra ir toks stereotipas: jei moteris vaikus augina viena, tai ji laisvo elgesio. Su vyrų požiūriu, kad jie mane laikytų lengviau prieinama, susidurti neteko. Tačiau apkalbų patyriau ne kartą. Ypač tuomet, kai aktyviai įsiliejau į jaunimo politinę veiklą, kada tiek merginos, tiek vaikinai daugybę valandų praleisdavome kartu. Kai bendrauji su viešais asmenimis, dažnai lankaisi jų kabinetuose, nesvarbu, kad darbo reikalais, visuomenė greitai susikuria savo vaizdą.

Kartais klausia, kodėl nesusirandu draugo? Egzistuoja nuomonė, kad moteris būtinai turi turėti jei ne vyrą, tai bent jau draugą. Tikrai negyvenu paieškomis! Mano kasdienybėje apstu veiklos, bendravimo, todėl vienišumo nepatiriu. Nesakau, kad daugiau niekada nekursiu santykių – galbūt. Tačiau viskam yra savas laikas.

– Kokia moters padėtis politikoje šiandien?

– Mūsų daug mažiau. Įprasta galvoti, kad vyrai yra smegenys, o moterys – vykdytojos. Situacija pamažu keičiasi – jau pamatyta, kad ir moterys gali teikti pasiūlymų, inicijuoti reikšmingus pokyčius. Nėra paprasta, kad tave pripažintų ir įsiklausytų. Aš asmeniškai nesijaučiu menkesnė: mano balsas girdimas, nuomonė neignoruojama. Visada siekiu teisingumo, už tai kovoju.

Politikoje nepakanka būti gražiai ir mėgstamai, kartais turi besti pirštu ir parodyti problemas, kurių niekas nenori matyti. Norint dirbti ne paviršutiniškai, o prasmingai, krūvis didelis. Siekiant kokybės, nepakanka, sėdint kabinete, susipažinti su pateiktais sprendimų projektais, reikia gilintis į įstatymus, bendrauti su institucijomis, lankytis jose ir matyti, kuo gyvena.

Mūsų rajone vyrų ir moterų santykis Taryboje palyginti neblogas, tačiau galėtų būti ir dar geresnis. Moterys pastabesnės ir jautresnės socialinėms problemoms, nes pačios su šia sritimi, daugiausiai per vaikų auklėjimą, susiduria dažniau. Jei politikoje moterų būtų daugiau, socialines problemas spręstume aktyviau ir lengviau.

– Kokių pokyčių reikia mūsų visuomenėje?

– Visi pokyčiai prasideda nuo paties žmogaus. Išmokti būti savo paties idealu su stipria saviverte ir pagarbos sau jausmu, kuriam nedarytų įtakos stereotipai, materialinė padėtis ar laikini rūpesčiai. Didesnė meilė sau savaime daug ką pakeistų. Mažas pokytis kiekvienos mūsų viduje gali duoti sniego gniūžtės efektą. Būti savimi dėl savęs, o ne dėl tėvų, vyrų, darbdavių ar visuomenės komforto. To linkiu ir pati sau, ir kiekvienai iš mūsų.

 Kalbėjosi Skaistė VASILIAUSKAITĖ- DANČENKOVIENĖ

„Moteriški pašnekesiai“ gimė trijų ukmergiškių iniciatyva ir keliauja po įvairius miestus bei miestelius. Komunikacijos specialistė Skaistė Vasiliauskaitė-Dančenkovienė kalbina moteris apie jų patirtis, fotografė Ingrida Pociūtė rengia fotosesijas, o psichologė Jurgita Vasiliauskienė suteikia psichologinę pagalbą, konsultuoja.

Anot moterų, visos trys yra skirtingo amžiaus, profesijų ir charakterių, tačiau jas vienija ir skaudžios, ir džiaugsmingos patirtys, moteriška bendrystė ir noras drąsinti kitas moteris būti savimi, skleistis, nekentėti smurto ar kitų problemų.

Interviu ciklai jau publikuoti Ukmergėje ir Anykščiuose. Birželio pabaigoje smurtą patyrusioms moterims jos organizuoja savaitgalio stovyklą, kur vyks jausmų grupės, meno terapija, bus teikiama intensyvi psichologinė pagalba. O lapkritį planuoja surengti fotografijų parodą, kurioje sieks atskleisti moterišką grožį ir vidinę stiprybę. Tai bus keliaujanti paroda, ją ketinama atvežti ir į Jonavą.

KOMENTARAI