Po Mendelsono maršo šėlsta vestuvių muzikantaiVestuvininkų belaukiant. Edvardo asmeninio albumo nuotr.

Po Mendelsono maršo šėlsta vestuvių muzikantai

Vestuvės – tai dviejų žmonių apsisprendimas pradėti šeiminį gyvenimą, tad daugelis nori jas atšvęsti kuo įdomiau. Vienas pagrindinių vaidmenų šventėje tenka muzikantams. Keletas jų sutiko pasidalyti mintimis apie atsakomybę, šiandienius vestuvių papročius, prisiminti keletą šventinių akimirkų.

„Achema“ skelbia 2017 metų rezultatus
Juškoniečiai jau žiemą išvijo
Kaip vertinate rajono laikraštį „Naujienos“?

Vengia sumokėti

Kaip teigė vestuvininkus linksminantis Raimundas, vieni muzikantai apsiriboja tik dainomis ir melodijomis, kiti tampa ir visos šventės vedėjais.

„Tai priklauso nuo kliento pageidavimo. Juk prieš tai aptariami visi klausimai, suderinamos, kaip sakoma, „stygos“. O tada leidžiama pačiam muzikantui mąstyti ir ieškoti kuo geresnio varianto. Vestuves galėčiau palyginti su autoservisu – pats nežinai, kaip pasiseks. Tad apibrėžti, kokią misiją atlieka vestuvių muzikantas, tiesiog negalėčiau. Paprasčiausiai – dedamos pastangos, kad šventės dalyviai būtų patenkinti“, – sakė Raimundas.

Jis pastebėjo, kad pobūviuose vartojama mažiau alkoholio, tad incidentų beveik nepasitaiko. „Matyt, žmonės išmoko švęsti, todėl nemalonių situacijų nė neprisimenu. Teko groti vestuvėse, kur visai nebuvo alkoholio – nestigo nei linksmumo, nei linkėjimų“, – prisipažino muzikantas.

Kartais atsiranda nesąžiningų užsakovų, nenorinčių sumokėti atlygio už atliktą darbą. „Tokių atvejų pasitaiko. Vieni teigia, kad ne to tikėjęsi, kiti tiesiog ieško būdų, kaip prikibti, ir panašiai. Žinoma, tokios situacijos palieka nemalonių prisiminimų, juolab kad kelia nepasitikėjimą būsimais klientais“, – dalijosi patirtimi pašnekovas.

Raimundas yra grojęs įvairiose vietovėse, ne kartą linksminęs ir Jonavos rajono vestuvininkus. „Sąrašo nesudarinėju, bet užsakymų turėjau labai daug. Su kai kuriais sutuoktiniais ir dabar palaikau ryšius. Kiti, žiūrėk, augina jau po kelias atžalas“, – nusišypsojo jis.

Profesionalūs ir sumanūs muzikantai tampa vestuvių šventės siela. Edvardo asmeninio albumo nuotr.

Šmaikštūs prisiminimai

Edvardas vestuvių muzikanto kelią pradėjo eiti daugiau kaip prieš pusę amžiaus. „Kadangi akordeoną „tampiau“ nuo septynerių, tad tėvas, pakviestas pagroti vestuvių šventėje, į kompaniją pasiėmė ir mane. Kaip dabar matau nustebusius kaimo žmonių veidus – vaikas nenusileidžia suaugusiajam!  Ištvėriau ne tik visą naktį, bet ir dieną dar grojau. Namo ėjau beveik miegodamas“, – prisiminė šiandien profesionalus muzikos atlikėjas.

Pradėjęs studijuoti, jis susirado keturių studentų grupę – visi savaitgaliai pralėkdavo grojant vestuvėse. „Galima sakyti, mes „plėšydavomės“, nes labai reikėjo pinigų. Uždarbį dalydavomės vienodai. Kartą, menu, geležinkelio stotyje visą sumą sukrovėme ant būgno ir ėmėme skaičiuoti uždirbtus rublius. Apsidairome – ogi ratu sustojęs čigonų pulkas spokso“, – atgaivino išlikusius įspūdžius Edvardas.

Bet tai buvo prieš kelis dešimtmečius. Anuomet niekas sutarčių su muzikantais nesudarydavo – pinigus reikėdavo užsidirbti be jokių raštų. „Jeigu liaudžiai patikai, gausi į kišenę, jeigu kas nors netiko – grįši į namus tuščias“, – sakė Edvardas.

Papročiai keičiasi

Pastaraisiais metais beveik visos vestuvės apsiriboja vieno vakaro pobūviu – muzikantas groja iki 2–3 valandos – tuo jo misija baigiasi.

„Daugelis žmonių prisimena, kad vestuvės neapsieidavo be piršlio korimo, svočios skandinimo, jaunųjų ir svečių kėlimo  rytą, kitų liaudiškų tradicijų. Keičiantis laikams, pasikeitė ir tradicijos. Tačiau iki šiol išliko jaunųjų išlydėjimas, jų sutikimas su duona ir druska, jaunųjų šokis, kitų dalykų. Dažnai dalyvaudamas vestuvių šventėse, pastebėjau, kad laikmetis nubraukė nemažai gražių papročių – šiandienos jaunimas nebemoka nei vestuvinių, nei liaudies dainų, nebežino žaidimų“, – akcentavo jis.

Netikėtas iššūkis

Turėdamas didelę vestuvių muzikanto patirtį, Edvardas sako visko yra matęs, buvę daug įdomių nutikimų. Jo nuostata – nesikišti į šeimos reikalus. „Muzikanto pareiga – suteikti nuotaiką, dainuoti, groti, organizuoti žaidimus ir panašiai“, – patikino pašnekovas.

Pasak jo, į pobūvius susirenka skirtingų charakterių žmonės. Tad pasitaiko ir taurelę padauginusių, ir visai neragaujančių alkoholio dalyvių.

Edvardo atmintyje išliko prisiminimas, kai jaunoji, šventės vakarą pašokusi kelis šokius, naktį buvo išvežta į ligoninę gimdyti. Tačiau konfliktų ar kitokių incidentų liudininku neteko būti. Užtat nepasimirš vestuvės, vykusios Šalčininkų krašto kaime. „Pirmą kartą mačiau, kad į šventę susirinktų visas kaimas. Patalpoje puotavo kviestiniai svečiai, o į kiemą sugužėjo ir patvorius apstojo visi kaimiečiai. Muzikantui – tai tarsi iššūkis, juk reikėjo groti ir viduje, ir lauke. Tokias vestuves daugelis yra stebėjęs nebent kino filmuose, o aš savo akimis mačiau“, – pasakojo muzikantas.

Pašnekovas prisimena vestuves Kaune, kuriose nebuvo nė lašo alkoholio, bet dalyvavo liaudies šokių kolektyvai – pobūvis vyko labai smagiai. Marijampolės rajone jis irgi buvo blaivių vestuvių liudininku. „Linksmumas ir nuotaika priklauso ne nuo laipsnių, bet nuo vedėjo ir kitų dalyvių intelekto“, – įsitikinęs vyras.

Skirtingi požiūriai

Groti vestuvėse – nelengvas darbas, nes turi pasirodyti ir kaip puikus muzikantas, ir vestuvinių papročių žinovas, išlaikyti autoritetą ir įtikti publikai. Apie tai, kaip sekėsi šventėje, rodo svečių dėmesys. Sakykime, atsisveikinant žmonės padėkoja, paprašo duoti jiems vizitinę kortelę, vadinasi,  patiko muzika, jie pageidauja turėti muzikanto kontaktus. Muzikanto manymu, jeigu nė vienas nepaprašė vizitinės kortelės, kažkas buvo ne taip.

Šiais laikais vestuvininkai mėgsta gitarų, sintezatorių, elektroninę muziką. Anksčiau skambėdavo saksofonu, triūba, bosine gitara, smuiku, akordeonu atliekami kūriniai, pritariant mušamiesiems instrumentams. „Dabartiniais laikais vieni pageidauja vestuvių puotoje Štrauso valsų, o kitiems užtenka didelių decibelų ir alkoholio. Išryškėja dvi kategorijos – arba dvasinis pakilimas, arba noras išsikrauti. Tai vėlgi savotiška kultūra“, – nusijuokė pašnekovas.

Jis įsitikinęs, kad vieniems muzikantams vestuvės yra komercija, o kitiems, ypač turintiems didelę patirtį, svarbiausia parinkta muzika, jos atlikimas ir užsakovo norų patenkinimas.

„Jeigu jau sutikai, kaip sakoma, „vadovauti paradui“, tai ir stenkis pareigas atlikti tobulai. Tik solidžiu pasirodymu užsitarnausi pagarbą ir dėmesį. Civilinės metrikacijos skyriuje nuskambėjęs Mendelsono „Vestuvių maršas“ sutuoktiniams primena, kad jie žengia labai atsakingą gyvenime žingsnį. Mano supratimu, šios melodijos didingumu ir turėtų vadovautis vestuvių muzikantas šventės metu“, – atsisveikindamas pridūrė Edvardas.

Aptariama eiga

Vestuvėse grojanti Virginija teigia niekada neorganizavusi pobūvio pagal tradicinį scenarijų. „Beveik visi mano klientai yra pusiau užsieniečiai – mišrios poros. Todėl pasirengimas šventėms būna ne tradicinis. Tarkime, teko groti išeivių lietuvių vestuvėse. Jie užsakė tautinius drabužius, vakarojo Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse, tai ir mus, muzikantus, įpareigojo puoštis nacionaliniais rūbais. Skambėjo miksas – lietuviškas valsas ir lietuviška polka. Bet damos atėjo apsirengusios suknelėmis, tad šventėje to tautiškumo ir pritrūko“, – pasakojo dainininkė.

Virginija sako, kad jai pavyko išvengti nesklandumų. „Iš pradžių maniau, kad vestuvės yra tik pasigėrimo ir „pilvo“ šventė. Dabar požiūrį pakeičiau – visur reikalinga sceninė kultūra, etikos reikalavimai“, – atvirai kalbėjo Virginija.

Jos teigimu, piršlio korimas visiškai traukiasi iš vestuvių papročių, tai buvę gal prieš gerą dešimtmetį. „Tačiau iki šiol neatsisakoma tokių papročių, kaip malkų skaldymas, taurelės sudaužymas, jaunųjų sutikimas su duona ir druska, židinio atnešimas, tėvų pagerbimas, puokštės, kaklaryšio metimas, kai kurių kitų, – dalijosi patirtimi pašnekovė.  – Mes šiuos reikalus paliekame piršlio ar liudininkų laisvei, nieko nenurodinėjame, diktuojame tik koncertinę muziką.“

Vestuvių tradicijos visada aptariamos dar iki šventės – sėdama prie stalo, išklausoma klientų ir muzikantų nuomonių, konkrečiai suplanuojama, kokių papročių bus laikomasi.

Be šou elementų

Pasak Virginijos, groti teko Dzūkijoje, Aukštaitijoje, Žemaitijoje, Suvalkijoje – visuose regionuose. „Nors kalbama, kad suvalkiečiai yra šykštūs žmonės, bet man pasitaikė tik vienintelis ne itin smagus atvejis. Grojome labai turtingose vestuvėse, suvažiavo svečių iš įvairių užsienio valstybių, stalai nuo valgių lūžo. Antrą valandą nakties pajutome alkį, tad paprašėme bent baltos mišrainės, bet ir tos negavome, sakė, jog nebeliko…“ – pusiau šmaikštaudama prisiminė Virginija.

Būna kartais ir kitokių kuriozų. Pavyzdžiui, itin aktyvus piršlys kitąsyk taip įsileidžia į šnekas, neleisdamas muzikantams įsiterpti. Vestuvininkai laukia muzikos, o girdi piršlio gražbyliavimą. „Dėl to iš anksto eigą smulkiai susidėliojame“, – aiškino ji.

Virginija grojo švedo ir lietuvaitės, lietuvio ir Švedijos pilietės, arabo ir lietuvės, Lietuvos žydaitės ir užsienyje gimusio lietuvio vestuvėse. O kartą Jonavos muzikantai vestuves vedė Anglijoje, kur tuokėsi išeivių lietuvių pora.

Šios profesionalios muzikantės repertuaras yra gana platus ir įvairus – nuo liaudiškų dainų iki džiazo. „Koncertinėje programoje telpa visi muzikos žanrai. Dainuojame pop klasiką, „Mango“, jei reikia – ir Butkutę, Radžį, Ciciną. Neatlieku tik „Aliukų“ dainų. Mėgstu rusų balades. Man svarbiausia – teksto ryšys su melodija. Dainuoju penkiomis kalbomis, kartais išdainuoju apie 200–300 dainų per vakarą“, – prisipažino dainininkė.

Pasak Virginijos, vestuvės pamažu keičiasi – iš jų žanro išstumiama didžėjų muzika. „Latviai teigia, kad baigėsi technikos tradicija. Tiek Latvijoje, tiek Estijoje sugrįžta gyva muzika, nes tai yra šeimos, širdies šventė, kur negali dominuoti įrenginiai ir lempų šviesos. Muzika dar ilgai virpina širdį, o tas dirbtinis rūkas ar šviesos blyksnis yra labai trumpalaikis. Fejerverkų šventėje gal ir tiktų, bet vestuvių žanrui tokie elementai visiškai nepriimtini. Šeimos sukūrimo šventės negali užgožti šou. Todėl vestuvininkams patariame šventėje išsaugoti šeimos pagrindus – tėvų ir vaikų ryšį, pagarbą kitiems artimiesiems ir svečiams. O visą vakarą turėtų valdyti jaunikis, kuris, pasak Biblijos, yra šeimos galva. Vestuvių nuotaika – tai žingsnis į naujos šeimos gyvenimą“, – pokalbį baigė Virginija.

KOMENTARAI