Piligriminė kelionė įkvėpė kilniam sumanymuiPrie menamo Kristaus kapo. D. Kasparavičienės nuotr.

Piligriminė kelionė įkvėpė kilniam sumanymui

Reformacijos 500 metinių proga prieš žiemos šventes krikščionių evangelikų tikėjimą išpažįstančiųjų būrys buvo išvykęs į kelionę po Šventąją Žemę (Izraelis). Tarp bendražygių atsidūrė ir jonavietė Danutė Kasparavičienė. Grįžusi moteris šį įvykį pavadino savo didžiausios svajonės išsipildymu ir sutiko papasakoti mūsų skaitytojams gilius įspūdžius.

Moksleivių idėja užkariauja keliautojų širdis
Ir vaikams, ir tortams – didelė dalis širdies
Šmaikštuoliui – pirmoji vieta

Alyvmedžių paunksmėje

„Kelionė Kristaus pėdomis prasidėjo Betliejuje – Palestinos mieste, įsikūrusiame už septynių kilometrų nuo Jeruzalės. Čia kadaise pasirodė angelai, pranešę Gerąją Naujieną, tad keliautojams lig šiol rodomas vadinamasis piemenų laukas – didelis skardis, nuo kurio atsiveria didingi vaizdai“, – pasakojo jonavietė.

Tačiau didžiausią įspūdį jai paliko Kristaus Gimimo bazilika, kuri svarbi tiek Romos katalikų, tiek graikų stačiatikių, tiek armėnų apaštališkajai bažnyčiai. Ji pastatyta 327 metais, valdant imperatoriui Konstantinui I. Tikima, kad toje vietoje, kur gimė Jėzus Kristus.

O štai Jeruzalėje, trijų religijų (žydų, krikščionių ir musulmonų) mieste, stūkso Šv. Kapo bazilika, ji toje vietoje, kur, anot Šventojo Rašto, buvo nukryžiuotas ir palaidotas, o po trijų dienų prisikėlęs Kristus. Įspūdingas Jeruzalės senamiestis, jo siauros gatvelės sausakimšos žmonių.

Jeruzalė nuo Alyvų kalno.

Piligrimai neaplenkė ir garsiojo Getsemanės sodo su Alyvų kalnu, ant kurio Jėzus prieš nukryžiavimą savo mokiniams skelbė Kalno pamokslą. Alyvų kalnas, reiškiąs Dievo sosto papėdę, tai unikalus sakralinis regionas, jungiantis ir religinę, ir tautinę įvairovę. Čia auga aštuoni alyvmedžiai, kurie amžių bėgyje tebeliko sveiki. Trijų alyvmedžių kamienai  yra devynių šimtų metų senumo, tačiau jų šaknys kur kas senesnės. Sodas labai mėgstamas Šventosios Žemės maldininkų ir nuolat lankomas. Tai viena svarbiausių Kristaus kančių vietų, kur Jis meldėsi po paskutinės vakarienės.

Vyrai rauda daugiau

„Gėlės ten – prabanga, –  sakė keliautoja. – Todėl jos nededamos ant kapų, paminklų. Paprastai ant kapų parnešama iš dykumos akmenukų, kurie padedami šalia paminklo. Augmenijos gyvastis palaikoma tik vamzdeliais atitekančiu vandeniu. Sunku patikėti, bet dykumos viduryje veši didelė palmė, ir tai – ne kažkoks miražas, o žmonių rankomis puoselėjamas tikras medis“, – stebisi Danutė.

Kelios valandos prabėgo ir prie garsiosios Raudų sienos. Siauroji jos dalis skirta moterims, plačioji – vyrams. Šie, matyt, Dievui turi daugiau ką pasakyti, prisiminti. Laiptų apačioje – patikros punktas. Čia, kaip ir oro uoste, apsaugininkai patikrina kuprinę, kišenes, kol pagaliau įleidžia į maldininkų knibždančią aikštę. Tada vieni patys įsiremia į sieną ir rauda dėl žydų tautos negandų, kiti į plytų tarpus prikiša savo artimųjų ar kitų negalinčių čia atvykti žmonių raštelių su maldavimais jiems padėti. Dukart per metus Raudų sieną prižiūrinčio rabino vadovaujami žmonės iš sienos išima tuos raštelius ir juos laidoja Jeruzalės žydų kapinėse.

Neužmirštamas pusdienis prie Jordano upės, prie Negyvosios jūros. Grupėje atsirado žmonių, kurie Jordano upėje, kurioje kadaise Jėzų krikštijo Jonas Krikštytojas, taip pat sumanė pasikrikštyti. Nesvarbu, kad antrą kartą. O Negyvoji jūra, jos vanduo, pasak Danutės, panašus į rudą aliejų. Ore tvyro druskos kristaliukai, dėl kurių pavojinga net atverti fotoaparatus ar filmavimo kameras. Kam šie kristalai įstrigdavo tarpupirščiuose, tas vėliau jautėsi itin nemaloniai.

Kristaus gimimo vieta Betliejuje.

Dvasios džiaugsmas

„Tos penkios įspūdžių dienos prabėgo kaip sapnas. Šiandien manau, kad išsipildė mano didžiausia svajonė, palikusi pėdsaką tiek širdyje, tiek mąstyme“, – prisipažįsta Danutė.

Nieko keisto, kad kelionė moterį paskatino dar labiau domėtis Šventuoju Raštu, jį nagrinėti, įsiklausyti į kiekvieną eilutę. Įdomu, anot keliautojos, net palyginti kelių tikėjimų atstovų verstus tekstus, priartinti juos prie hebrajiškų aprašymų. Danutė arčiau tų, kurie suvokia  Martyno Liuterio, Jono Kalvino, vėliau ir mūsų Abraomo Kulviečio pažiūras, jų Biblijos traktavimą.

„Šventosios Žemės vaizdai dar ilgai nepasimirš“, – sako Danutė, grįžusi iš tolimos kelionės.

Kelionės nuovargis vėliau atsipirko širdingu pasidalijimo džiaugsmu. Grįžusi namo, D. Kasparavičienė su bendramintėmis aplankė Jonavos nakvynės namus, surengė benamiams kalėdinę vakaronę. Iš pradžių visi sėdėjo nuleidę galvas, tačiau po kelių minučių įsijungė į ratelį, prisiminė liaudies dainas, o per rankas siunčiama žvakė buvo perduodama su palinkėjimais savo artimui, likimo broliui.

„Tokios šventės dar niekada nebuvo“, – sakė šios įstaigos direktorė Rita Eimutienė, o viešnios suprato, kad tokiam vizitui jas įkvėpė ir vienos iš jų kelionė Jėzaus kančių vietomis.

KOMENTARAI